Atsigręžus į Šarūno Barto realybę

Viena iš naujojo LRT televizijos sezono ryškiausių žymių – sąlygiškai neseno lietuviško arthouse krypties kino transliacijos, skirtos tiems, kurie prieš porą ar trejus metus nespėjo kino teatruose pamatyti tikrai gerų lietuviškų filmų. Šios transliacijos atveria ir problemą: geri lietuvių režisierių sukurti darbai po premjerų ir dar kelių seansų tampa beveik neprieinami publikai, siauras specialistų būrys, esant reikalui, gauna prieigą prie interneto saugomų filmų įrašų, piratinės filmų versijos yra neprieinamos, todėl publika tegali svajoti, kad kada nors norimas pamatyti režisieriaus kūrinys kokia nors proga dar bus parodytas kino teatruose. Šiame kontekste televizija tampa tikrai labai gera išeitimi.

Sarunas_Bartas

Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“. Šarūnas Bartas

Prieš dvi savaites LRT televizijos eteryje buvo parodytas 2015 metais režisieriaus Šarūno Barto sukurtas filmas „Ramybė mūsų sapnuose”. Šį kino meistro darbą daugelis pirmiausiai prisimena kaip tokį, kuris susijęs su Š. Barto gudrybe – gavęs Lietuvos kultūros ministerijos finansavimą naujam filmui, autorius žadėjo, kad sukurs beveik dokumentinį kiną apie patriotizmą ir pašlovins lietuvių tautą bei Lietuvos valstybę. Režisierius nustebino, vietoje pažadėtos nacionalistinės dramos nufilmuodamas psichologiniam realistiniam kinui priskirtiną darbą „Ramybė mūsų sapnuose”.

Klaidinga būtų sakyti, ir ši nuostata yra dažnai girdima, kad autorius sukūrė filmą, kuriame nagrinėja privačias savo ir artimųjų, šeimos narių problemas. „Ramybė mūsų sapnuose” išskleidžia tokią problematiką, kurią neabejotinai būtų galima gretinti su pokario italų neorealistinio kino mokykla. Šiai būdinga tai, kad po Antrojo pasaulinio karo, kai Italijoje vyravo tikra suirutė, kino režisieriai savo kūriniais bandė atstatyti tai, ką sugriovė fašizmas: žmonių pasitikėjimą vienas kitu, socialinę tvarką ir psichologinį dialogą. Šių tikslų buvo siekiama kine beveik atsisakant fikcijos, rodant daug gatvės gyvenimo, stengiantis negražinti tos realybės, kuri veriasi anapus kameros objektyvo. Taip Vakarų kine atgimė klasikinis realizmas. Š. Bartas savo filme formuluoja labai panašius siekinius, tik vietoje Antrojo pasaulinio karo čia tampa svarbus Lietuvos okupacijos faktorius. Juk posovietinėje mūsų valstybėje, kurią rodo režisierius, XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje irgi labai trūko atjautos ir to, kas vadinama psichologiniu individu. Po priespaudos žmonės buvo atpratę adekvačiai ir be baimės kalbėti apie savo dvasines problemas, kurios neatsiejamos nuo pašlijusio bendravimo šeimoje, todėl kartu ir visuomenėje.

Iki filmo „Ramybė mūsų sapnuose” Š. Bartas buvo tarkovskiškas režisierius, savo kūriniuose rodęs tai, ką Vakarų psichoanalizė nuo XX amžiaus antrosios pusės vadino ne realybe, bet Tikrove – būsenas ir pasaulį, kuriame beveik nereikia verbalinės kalbos, vaizdas pats sau pakankamas ir kuria neįveikiamos, nepralaužiamos traumos efektą ir įspūdį. Žiūrint debiutinį Š. Barto filmą „Laisvė” galėjo atrodyti, kad socialinės, politinės ir kultūrinės permainos Lietuvoje režisieriui, todėl ir žiūrovams, kelia egzistencinį šoką – negebėjimą kalbėti, kai prarandamas amas. Lietuva ir kitų valstybių vietovės dėl nuolatinės tylos, kurios teritorijoje buvo atsidūręs pats režisierius ir jo filmų herojai, buvo tiek tikros, kad jau nebetikros: tai, kas itin akcentuojama, be neigiamos konotacijos net perlenkiama, tampa atvirkštiniu teiginiu. Visą Š. Barto kūrybinį kelią iki filmo „Ramybė mūsų sapnuose” galima vadinti grimzdimu vis gilyn į Tikrovę, kol visas trauminis turinys praranda žodinę kalbą ir pagaliau pavirsta atviru jau realybės (socialumo, susikalbėjimo, galimybės išspręsti konfliktus ir dramas žodžiais) dokumentu ir tampa prieinama žiūrovui, kuris geba psichologiškai analizuoti charakterius ir naratyvą. Apibendrintai sakant, Š. Bartas iš filosofo metafiziko (metafizikai pasiekus maksimalų įtampos lygmenį) įsikūnijo į socialinį psichologą. Literatūrologės Viktorijos Daujotytės žodžiais sakant, trauminis turinys buvo spaudžiamas tiek ir tol, kol įtrūko ir išsiveržė kaip verbalinė kalba.

Lora_Kmieliauskaite

Kadras iš filmo „Ramybė mūsų sapnuose“. Lora Kmieliauskaitė

Esminė problema, kurią sprendžia filmas „Ramybė mūsų sapnuose”, yra susijusi su savižudybės tema. Viso seanso metu jaučiama, kad kino kūrinio pabaiga bus pesimistinė (pagaliau tai diktuoja ir pačios žanro taisyklės). „Ramybė mūsų sapnuose” palieka atvirą klausimą: kodėl žmonės žudosi ir naudoja prievartą vienas prieš kitą? Klasikinėje psichoanalizėje paprastai teigiama, kad suicidinio elgesio priežastis slypi autoritetinio psichikos sluoksnio priešingume pasąmonės turiniui – individas atsiduria priešingų minčių ir jausmų bei laukiamo elgesio spaustuvuose, todėl ego, tai, kas mumyse sąmoninga ir yra pagrindinis vidinės laisvės bastionas, yra sutraiškomas autoriteto ir pasąmonės spaudimo. Š. Barto filmui paaiškinti ši taisyklė negalioja, nes veikėjai gyvena tokioje realybėje, kurioje apskritai nėra autoriteto. Pasitraukimas iš visuomeninės aplinkos į privačią ir gana uždarą erdvę lemia tai, kad autoritetų galia sumenksta – pagrindinei veikėjai čia jau nerūpi kūryba, karjera, pripažinimas (tai, kas buvo jos autoritetinio psichikos sluoksnio ir elgesio formų sąlygos), ji pasineria į save. „Ramybė mūsų sapnuose” byloja apie karčią tiesą, kad mūsų pasąmonėje slypi daug prievartos, nukreiptumo į isteriją, afekto būsenas ir pagaliau savižudiškų polinkių. Kol esame autoriteto valioje, šis psichikos turinys lieka represuotas. Kai išsivaduojame nuo to, ką iki tol gerbėme ir į ką bent jau įsiklausėme, tampame savo pačių budeliais. Vieną kartą nuvainikavus autoritetus, juos atkurti Š. Barto filme tampa beveik neįmanoma – kai vyras bando nuraminti žmoną, jis jau neįtikina jos, randasi pamatinis nepasitikėjimas kultūra ir civilizuotu mąstymu bei elgesiu. Regis, iš tokios padėties individui beveik nėra sėkmingos, save saugančios išeities, nes pasąmonė ilgainiui tampa visu psichiniu žmogaus turiniu. Kaip ir minėtų vidinių „spaustuvų” atveju, suyra žmogaus ego.

Pasirinkdamas neorealistinį kūrybos būdą, nerdamas į psichologines peripetijas bei kurdamas labiau tradiciniam kinui būdingą naratyvumą, Š. Bartas rizikavo būti banalus ir lėkštas. Regis, to sėkmingai išvengta: „Ramybė mūsų sapnuose” yra tas filmas, apie kurį, skirtingai nei apie daugelį lietuviškų filmų, negalėtume pasakyti, kad režisierius dar tik mokosi kurti kiną. Š. Bartas yra retos drąsos dabar jau vyriausios lietuvių kino kūrėjų kartos atstovas, neieškantis saugumo jokiose menininkų kūrybinėse grupėse – jo mąstymas ir kūryba rodo, kad pasirinktas kraštutinis ir individualus, sunkesnis, bet daug įdomesnis kelias.

Parašykite komentarą