Apie festivalį ir filmus: „Scanorama“

Jurga Tumasonytė: KETURI „Scanoramos“ filmai, persekioję ir po to, kai pasirodė titrai ir kino salėje įsižiebė šviesa:

ĮDEGIS

Vienas pirmųjų filmų, pamatytų prasidėjus festivaliui – graikų režisieriaus Argyris Papadimitropoulos juosta „Įdegis“. Kaip ir ankstesniame savo filme „Trūkusi jaunystė“ (2011), realistine maniera vaizduojama jaunystė ir vidutinio amžiaus krizė: kamera godžiai seka jaunus ir patrauklius kūnus, pabrėždama senstelėjusių kūnų bjaurumą.

Filmas „Įdegis“ prasideda, kai pusamžis gydytojas Kostis (akt. Makis Papadimitriou) atplaukia laivu į nedidelę Graikijos salą. Melsvoje, melancholiškoje dulksnoje paniręs peizažas, vienodi, balti namai su tuščiomis gatvėmis ir įkyrus lietus – toks vaizdas pasitinka gydytoją, atsikrausčiusį gyventi į jam paskirtą namelį Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių įkarštyje. Draugiškas miestelio meras ir kiti gyventojai džiaugsmingai pasitinka vienintelį salos gydytoją, o vienas pusamžis lovelasas priduria, kad vasarą į salą atvyksta daugybė jaunų pupyčių – tereikia sulaukti žiemos pabaigos. Kostis taip pat elgiasi tarsi sukaustytas žiemos nykumo: guli lovoje neužsidegęs šviesos ir žiūri į lubas. Baigiasi trumpa pirmoji filmo dalis. Antrojoje dalyje nuotaika pasikeičia. Matome atgijusį miestelį, vasarotojus ir salą užplūdusią nesibaigiančio tūso nuotaiką. Kosčio ligoninėje taip pat netrūksta pacientų: į jo kabinetą įlekia būrelis pašėlusių hipsterių – viena iš merginų, vardu Ana (akt. Elli Triggou), atsigula ant gydytojo kušetės ir parodo savo sumuštą koją – pateko į avariją. Kai apžiūra baigiama, šėliojantis jaunimėlis pakviečia liūdną meškiną primenantį daktarėlį prisijungti prie jų paplūdimyje. Po darbo jis ateina į nudistų paplūdimį ir maniakiška istorija prasideda.

Kostis – senstelėjęs, kresnas ir plaukuotas – atrodo tarsi balta varna greta stangrių, beplaukių jaunų kūnų. Jis nenusimauna glaudžių, prieš degindamasis pasitepa storu apsauginio kremo sluoksniu. Kostis slepiasi ne tik nuo saulės – nežinome apie jo praeitį, kurioje įvyko kažkokios traumos, sulaukiame vos kelių veikėjo prasitartų užuominų apie „sunkius laikus praeityje“. Nors pradžioje vakarėlių įkarštyje Kostis panyra į šėlsmo transą ir stengiasi kopijuoti jaunuolius, žiūrovai stebi nepritampantį, kitokį kūną, kuris užsimerkia iš malonumo, apspistas „draugų“, o atsimerkęs supranta šokantis vienas. Už fiziologinės veikėjų kūnų banalybės lieka Kosčio meilė, kurios niekam nereikia. Romantiškas ir tyras jausmas virsta griaunančia jėga.

Beveik visi filmo personažai yra maniakiški – jauni kūnai iki beprotybės linksminasi: nuogi šoka, geria ir dulkinasi. Jų perdėtas šėlsmas gerokai sukarikatūrintas. Kosčio draugelis iš baro – nieko kito neveikia, tik maniakiškai kliedi apie pūtes. Jie gana erzinantys, nekeliantys simpatijų.

Filmas išties puikiai kuria įtempto trilerio nuotaiką, verčia įsitempti ir primena M. Hanekės filmus, po kurių atmintyje lieka įspaudas.

FILMAS RODOMAS
Lapkričio 12 d., šeštadienis, 21.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 6 salė, Vilnius
Lapkričio 15 d., antradienis, 20.30 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 19 d., šeštadienis, 19.15 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė

SAVAITĖ IR VIENA DIENA

Izraelio režisierius Asaph Polonsky savo pirmajame filme – komedijoje „Savaitė ir viena diena“ pasakoja apie gedėjimo laikotarpį, tačiau visiškai kitaip, negu įprasta.

Matome dviejų žmonių – Ejalo (akt. Shai Avivi) ir Viki (akt. Evgenia Dodina) gyvenimo epizodą – ką tik baigėsi tradicinė žydų gedulo savaitė. Liko sutvarkyti paskutinius rūpesčius (rezervuoti vietas greta sūnaus kapo) ir grįžti į kasdienybę. Žmona iš paskutiniųjų stengiasi kabintis į rutiną, o vyras tarsi paskęsta išsitęsusiame laike ir į darbą negrįžta – vietoje to nulekia į ligoninę, kurioje nuo vėžio užgeso sūnus, ir mėgina surasti spalvotąją jo antklodę. Antklodės neranda, tačiau pamato sūnaus medicininę kanapę. Susisukti suktines jam padeda kaimynų sūnus – buvęs mirusiojo vaikystės draugas.

Mirtis yra nebesugrąžinamas ir nebeatšaukiamas faktas – Ejalas ir Viki stengiasi nekalbėti apie sūnų, nors užeina į jo kambarį, guli jo lovoje ir šaltai atsako į užuojautą, kurią pareiškia kaimynai ir bendradarbiai. Nuobodulys ir tuštuma, kurią siekia užpildyti Ejalas, dažnai juokinga ir absurdiška. Kai žmona renkasi grįžimą į realybę ir susikoncentruoti į reikalus, vyras panyra į vaikiško pasaulio logiką – tarsi sėdėtų smėlio dėžėje ir galėtų mesti nepatinkantiems vaikams į akis smėlį. Arba slėptis už krūmo, kai nenori su kuo nors pasimatyti. Į netektį taip pat žiūrima vaikišku žvilgsniu, tarsi būtų galima nematomomis žirklėmis ir skalpeliais išoperuoti skausmą ir paleisti pasroviui į vandenį.

Nors filme nestinga juokingų epizodų, esama ir labai jautrių vietų, kurias geriausiai išpildo Viki personažas. Moteris sėdi stomatologo kėdėje pražiota burna, o jos akyse tvenkiasi ašaros, kurias ji tuoj pat nusivalo, klusniai spausdama tarp dantų įkištą plokštelę. Graudulį kelia ir į sieną atremtas kontrabosas bei sūnaus mobilusis telefonas, paliktas jo kambaryje ant stalo. Tačiau nei Ejalas, nei Viki neleidžia sau užsiimti savigaila.

Filmas tuo ir žavus, kad geba kitaip nei įprasta kalbėti apie gedulą ir skausmą, taip pat prajuokinti ir pravirkdyti absurdiškas veikėjų veiksmų trajektorijas stebinčius žiūrovus.

FILMAS RODOMAS:
Lapkričio 12 d., šeštadienis, 15.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 6 salė, Vilnius
Lapkričio 13 d., sekmadienis, 18.00 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė
Lapkričio 15 d., antradienis, 19.20 val. „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė
Lapkričio 18 d., penktadienis, 19.15 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė

SEKLŪS VANDENYS

Šio festivalio atradimu vadinčiau ir prancūzų režisieriaus Bruno Dumont kūrinį „Seklūs vandenys“. Žinomas kaip skaudžių ir rimtų temų mėgėjas, šįkart Dumont pateikia absurdo komediją, Kanų festivalyje pelniusią apdovanojimą už geriausią garso takelį.

„Seklūs vandenys“ pasakoja apie gražiąją epochą, XX amžiaus pradžią. Atokiame Prancūzijos kaimelyje gyvena aristokratai (nuolat alpstantys dėl širdį gniaužiančio pelkių peizažo) bei žvejų kaimelio gyventojai. Filmo pradžioje matome vargšų moliuskų rinkėjų šeimą ir automobiliu prariedančią aristokratų šeimynėlę. Vyresnysis kaimiečių sūnus iš pasibjaurėjimo nusispjauna. Tame krašte taip pat vaikštinėja nusikaltimų tyrėjai – storas inspektorius ir jo kolega, patarnaujantis, kai inspektorius, neišlaikęs pusiausvyros, vis nudrimba ir tenka jį pakelti. Daugelis veikėjų filme vis nukrenta, suklumpa arba į ką nors vožiasi.

Aktoriai vaidina tarsi mėgėjai iš sudegusio teatro – iš pradžių glumina, kai matai, kaip subtilioji J. Binoche isteriškai varto akis ir spygauja. Paskui supranti, kad reikia susitaikyti su specifine, išmušančia iš vėžių šio filmo estetika. Žiūrovai tarsi aktoriai vis paslysta ir trenkiasi, stebėdami groteskiškas scenas, nepaklūstančias įprastai logikai.

Filme susipina kostiuminės dramos elementai (meilės istorija, šeimos paslaptys ir dviejų klasių kova), absurdo pjesė (lyg patetiški aktoriai vaidintų pasažus iš Ionesco pjesės), detektyvo elementai. Nors detektyvas čia labiau įsivaizduojamas – žiūrovai labai greitai sužino, kas kaltas dėl nusikaltimų. Belieka juoktis iš policininkų nerangumo: ar kaltieji pagaliau bus pagauti? Meilės istorijoje taip pat ne viskas taip paprasta, kadangi neaišku, ar mylinčioji yra berniukas, ar mergaitė, apsimetanti berniuku.

Šio filmo žiūrėjimas – tarsi maudymasis jūroje: iš pradžių jautiesi nejaukiai ir vanduo nemaloniai šaldo kojas, tačiau paniręs pajunti neapsakomą malonumą ir norą, kad tas momentas tęstųsi kuo ilgiau.

FILMAS RODOMAS:
Lapkričio 10 d., ketvirtadienis, 20.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius
Lapkričio 11 d., penktadienis, 18.15 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė
Lapkričio 12 d., šeštadienis, 18.15 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 3 salė
Lapkričio 17 d., ketvirtadienis, 17.15 val. „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 2 salė

LIUDVIKO XIV MIRTIS

Prancūzų režisierius Albert Serra filme „Liudviko XIV mirtis“ prikelia į ekranus XVII a. ir dvi valandas rodo lėtą ir sunkią Karaliaus Saulės mirtį.

Didžioji filmo dalis vyksta karaliaus miegamajame. Žiūrovai, kaip ir karalius, gali stebėti rūmuose vykstančią šventę pro pravertų durų plyšį ir nepasikeldami iš lovos klausytis muzikos, sklindančios kieme. Klaustrofobinį momentą pabrėžia režisieriaus noras susitelkti tik į karaliaus kančią. Tarkime, markizė, kurios prašviesėjimo akimirką užsimano Liudvikas XVI, ekrane taip ir nepasirodo. Apie viską, kas vyksta atokiau nuo kančios ir mirties, galime tik įsivaizduoti.

Norėtųsi filmą pavadinti realistiniu baroku: kadruose matome, rodos, iš senųjų meistrų drobių nužengusius personažus, vietoje prožektorių šviesos – žvakių apšvietimą. Kuriamas kuo realistiškesnis sudievinto karaliaus portretas ir žmonių iš rūmų kova dėl Saulės gyvenimo.

Filmas sunkus ir slegiantis, gebantis suartinti tokius nutolusius nuo mūsų realybės dalykus: rūmų pompastiką, barokinius laikus ir lovoje gulintį karalių. Visi jie susiveda į bendražmogiškas patirtis – mirtį ir slaugymą.

Žmonės salėje nusijuokė tik kartą – klausydami karalių pagydyti atvykusio šarlatano sapalionių. Kitas slaugytojas, nesugebėjęs pagydyti ligonio, aiškina, kad medicina nėra tikslus mokslas, ji daug ko negali paaiškinti. Šiais laikais medicina gali turbūt šimtą kartų daugiau, nei tada, tačiau žmonės ir toliau miršta, o gydytojai perrėžia miruolių vidurius, ieškodami atsakymo į dar vieną savo pralaimėtą kovą.

Keistas jausmas stebėti pagrindinį vaidmenį sukūrusį Jean-Pierre Léaud, kuris į kino istoriją pateko kaip nenuorama paauglys, tapęs pagrindiniu prancūzų „Naujosios bangos“ veidu. Gali žiūrėti ir žiūrėti į juostas bei nuotraukas, kuriose Léaud toks jaunas vaikinas, kuriam viskas dar prieš akis… Ir staiga pamatyti jį, taip tikroviškai vaidinantį mirtį, – tiesiog smūgis į paširdžius. Galbūt po to, kai vyresniame amžiuje suvaidini kito personažo mirtį, pačiam susitaikyti su savojo kūno laikinumu nebe taip baisu?

FILMAS RODOMAS:
Lapkričio 14 d., pirmadienis, 20.30 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 2 salė.

Gerda Jord: ką apie „Scanoramą“ mano žmonės:

1_12_13_14_15_167_pak_1

Parašykite komentarą