Vaiva Kvedaravičiūtė: Teatras – kelionė, nugalinti baimes

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Vaiva Kvedaravičiūtė. Netikėtai atradusi aktorystę, ji godžiai neria į šią kelionę ir ja mėgaujasi. Vaiva moka pastebėti ir sustabdyti tas akimirkas, kurias iš daugelio mūsų pasiglemžia įtempta kasdienybė. Jaunoji kūrėja įkvepia kurti ir džiaugtis gyvenimu. Tad apie kasdienybę, teatrą ir smulkmenas, kuriose slypi esmė, – pokalbis su Vaiva.

Vaiva_Kvedaraviciute

Spektaklis „Pamoka“, Monikos Penkutės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Gal nuskambės labai matematiškai, bet manau, kad esu kintanti asmenybė. Netikiu žmogaus pastovumu, baigtumu ar štampais – jis toks, o jis anoks. Tikiu žmogaus gebėjimu keistis, priimti visas gyvenimo pamokas ir nepaliauti mokytis. Gražiausi žmonės tie, kurie nebijo nei prarasti, nei paleisti to, kas jau atgyveno (senojo „aš“, aplinkybių, draugų, mokytojų, svajonių, meilių). O šiaip esu jautri, gal net per daug (šypteli).

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Aktorystė mano gyvenime atsirado labai vėlai ir labai netikėtai. Niekad apie ją negalvojau. Iš tikrųjų planavau stoti į architektūrą, net paruošiamuosius kursus lankiau. Bet pasibaigus piešimui ir prasidėjus braižybos bei maketavimo pamokoms, supratau, kad dar neturiu tos geležinės kantrybės, kuri yra būtina visokiems skaičiavimams ir matavimams. Tad paskutiniais mokslo metais nebeturėjau jokio plano.

Atsimenu, ėjau sausio 1-ąją namo iš vakarėlio, Vilnius buvo toks tuščias, ramus, ir galvojau sau, ką čia veikti tame gyvenime. Ir nežinau kodėl, bet į galvą šovė mintis apie vaidybą. Sausio 2-ąją greitai susiradau teatro būrelį senamiestyje, o sausio 3-iąją jau buvau ten ir prisistatydama skaičiau eilėraštį. Atsimenu, per tuos pusę metų iki stojamųjų aš pamačiau daugiau spektaklių nei per visą savo gyvenimą, o Nacionalinio teatro mažoji salė man tada atrodė kaip stebuklingiausia vieta visame mieste. Niekad negalvojau, kad ir aš ten kada nors turėsiu galimybę vaidinti (su Klaipėdos jaunimo teatru karts nuo karto ten pasirodome). Tas pusmetis buvo labai gražus ir gyvas.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Su Klaipėdos jaunimo teatru mes nuolat kur nors dalyvaujame. Kartais laimime kažką, kartais tik padėkas parsivežame (visos jos dabar kabo ant lubų mūsų kambarėlyje). Visi įvertinimai yra labai malonūs, bet maloniausia, kuomet po spektaklio išsinešame ne pagyrimo lapelį, o jausmą, kad šį kartą PAVYKO, šį kartą žiūrovai mus IŠGIRDO, šį kartą mes iš tikrųjų KALBĖJOMĖS. Tai yra tikrasis laimėjimas. O popierių galima ir pataupyti.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Pasirinkau vaidybos studijas Klaipėdos universitete. Kaip tik tuo metu, kai stojau, Klaipėdoje kursą rinko Valentinas Masalskis, tad tikriausiai sėkmė ir kažkoks didelis Dievo pirštas mane nuvedė pas jį. Džiaugiuosi, kad taip atsitiko.

2_Vaiva_Kvedaraviciute

Festivalis „Jauno teatro dienos“, 2016 m., Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kaip atsidūrei Klaipėdos jaunimo teatre?

Kai buvome antrame kurse, Valentinas Masalskis, Nijolė Sinkevičiūtė ir visa mūsų komanda įkūrėme savo teatrą – KJT. Tad natūraliai jo aktoriais tapome ir mes – tuo metu vis dar bestudijuojantys kursiokai. Lengva nebuvo, tačiau naudos niekas nenuneigs. Visas žinias galėjom iškart pritaikyti praktiškai, prieš publiką. Ir patikėkite, ta pati publika buvo tūkstantį kartų žiauresnė ir griežtesnė vertintoja nei bet koks universiteto dėstytojas egzamino metu. Ten, teatro scenoje, ir vyko didžiausios pamokos. Vis dar vyksta.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Kiekviena diena skirtinga – rutinos teatre tikrai mažai. Repeticijų grafikas nėra nuo 8 valandos ryto iki 5 vakaro, o tada – namo. Visa tai priklauso nuo statomo spektaklio, laiko limito, režisieriaus ir pan. Pavyzdžiui, vieniems režisieriams labiau patinka intensyvios rytinės repeticijos, kitiems – geriau išsimiegoti ir darbą pradėti dienos metu, o dar kitiems neužtenka visos dienos, tad belieka įsijungti naktinį režimą. Kadangi negaliu pakęsti rutinos, man tai patinka. Bet labiau už viską man patinka bėgti. Ilgai ir toli, mišku link jūros…

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Turbūt stipriausiai į atmintį įsirėžęs vaidmuo buvo Y (vagilka) iš Mindaugo Nastaravičiaus pjesės „Paukštyno bendrabutis“. Šis vaidmuo buvo mano pirmoji didelė vaidybos meno pamoka. Drąsi pamoka, mat personažas buvo gana įžūlus, tiesmukas, o gyvenime, kiek pamenu, man įžūlumo trūkdavo smarkiai. Myliu teatrą už tai, kad jis neleidžia tau pajusti sielos dugno. Nėra jo nei tavyje, nei gyvenime apskritai. Lygiai taip pat, kaip ir „lubų“.

Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki?

Teatre? Įvairius. Kaip ir gyvenime.

3_Vaiva_Kvedaraviciute

Koncertas „Graži ir ta kita“, Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Galbūt turi savo, kaip aktorės, braižą, stilių? Koks jis?

Turbūt dar per mažai laiko esu teatre, kad galėčiau sakyti, jog turiu kažkokį braižą ar stilių. Procesas tebevyksta. Viskas po truputį. Užduok šį klausimą po 10-ies metų (šypsosi).

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Prisilietimas prie kažko pavojingo, bet labai gražaus.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Nuoširdumas visame kame. Cinizmo, melo ir taip labai daug…

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Tai turbūt ne svajonių spektaklis, bet tikrai būtų įdomu sukurti tokį darbą, kuriame žiūrovai turėtų galimybę įveikti bent vieną iš galybės savo baimių. Nežinau, kokiu būdu tai reikėtų padaryti, tik žinau, kad silpnų nervų žiūrovams tai nepatiktų. Neabejotinai būtų daug vorų, šuolių, kryčių ir panašių „baubų“.

Ar sunku persikūnyti į vis skirtingus vaidmenis?

Persikūnijimas – žaidimas su ugnimi. Niekuomet negali žinoti, kada užsiliepsnos tavo plaukai, nudegs pirštai, o gal atvirkščiai – apsišvies kelias. Kiekvieną kartą kelias į vaidmenį skiriasi, kiekvieną kartą iš naujo susiduri su savo kompleksais, baimėmis. Įveiki ir randi tokių įdomybių, kad pats nustembi: „Čia tikrai aš tai padariau?“ Na, kažkas tai tikrai padarė… Gal vėl tas pats „pirštas“? O šiaip, jei tai, ką darai, tave dvasiškai augina, dėmesio į sunkumus nebekreipi. Man kuo sunkiau, tuo geriau. Čia kaip kopimas į kalną – velniškai sunku, velniškai karšta, kojos dega, o nuo kuprinės svorio, atrodo, tuoj sulūši, bet žinai, kad dar kilometras ir pakilsi virš debesų savom kojom… Vis galvodavau, kodėl žmonės į tuos kalnus kopia, kodėl tame teatre taip kankinasi? Stovėdama kalno viršūnėje, kaip ir būdama scenoje, labiau nei kur kitur jaučiu, kad Dievas yra visai arti…

4_Vaiva_Kvedaraviciute

„Apeirono“ teatro spektaklis „Žinduolių perėja“, Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Apskritai, kas yra sunkiausia, žengiant aktorystės keliu?

Parkritus šimtąjį kartą vėl atsikelti ir kristi šimtas pirmąjį.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Vienareikšmiškai – kelionės. Ypač pėsčiomis šimtus ar net tūkstantį kilometrų. Jau kelis kartus esu ėjusi Šv. Jokūbo keliu, kuris tiesiasi beveik per visą Ispaniją. Tokioje kelionėje pailsi viskas – ir širdis, ir protas, net ir kūnas, nesvarbu, ar su pūslėm ant kojų, ar su saulės nudegimais jis būtų. Viskas taip paprasta pasidaro ir grįžus juokiesi iš visų tų kančių, streso ir nesibaigiančio skubėjimo kažkur, kur tuoj tikrai nespėsi. Vienas kunigas kelyje man labai gerai pasakė: „They all have watches, but here we have time.“ (Angl. Jie visi turi laikrodžius, bet čia mes turime laiką). Ir tikrai, einant keliu turi begales laiko pamatyti, paragauti, paliesti ir susipažinti. Kelionės įkvepia tuo, kad niekuomet nežinai, kas laukia tavęs už posūkio, ir dažniausiai ten laukia labai geri nuotykiai.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Visada norėjau išmėginti save kine, kas ten žino, gal tarp manęs ir kameros yra labai stiprus ryšys… O kalbant apie mūsų Klaipėdos jaunimo teatrą – tikiuosi, kad neapdulkėsim per ateinančius metus, vienaip ar kitaip turėsim jėgos ir gyvybės toliau kurti.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Norėčiau daryti ką nors su medžiu, iš medžio. Gal drožinėčiau šaukštus? Kodėl? Nes medis labai skaniai kvepia (šypsosi).

Parašykite komentarą