Rugilė Latvėnaitė: „Negaliu pakęsti abejingumo“

Jaunųjų kūrėjų rubrikoje svečiuojasi Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Rugilė Latvėnaitė. Veikliai, kupinai idėjų ir visa širdimi aktorystei atsidavusiai mūsų pašnekovei tai yra visas gyvenimas, o kiekvienu atliekamu vaidmeniu ji siekia žiūrovą priversti susimąstyti ir įkvėpti ryškiam kasdienybės matymui. Apie teatrą, kūrybą ir gyvenimą – pokalbis su Rugile.

Rugile_Latvenaite_Pamoka_foto_Monika_Penkute

Rugilė Latvėnaitė – Mokinė Klaipėdos jaunimo teatro antioperoje „Pamoka“. Monikos Penkutės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė?

Manau, kad esu sudėtinga asmenybė. Labai daug reikalauju iš kitų, esu nepaprastai nekantri, bet visa tai turbūt kyla iš noro kažko išmokti. Tai neatsiejamas procesas – jeigu kasdien nenuveikiu ko nors doro – nepajudu, nepaskaitau, galų gale nesusimąstau – mane užgraužia sąžinė. Taip negali būti.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Prasidėjo viskas nuo vaikystės. Kaip ir daugelis 1990-aisiais gimusių vaikų, su tėčiu keliaudavau į Keistuolių teatro spektaklius, o po to valandų valandas klausydavau jų kasetės ir, aišku, dainuodavau menamiems žiūrovams. Vėliau buvo įvairių pamąstymų, gąsdinimų apie šios profesijos sunkumus. Tad puoliau studijuoti geografiją, paskui mečiau. Esu dėkinga supratingiems ir palaikantiems tėvams bei jogos Mokytojui, kuris padėjo apsispręsti.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Su Klaipėdos jaunimo teatru nuolat keliaujame po visą Lietuvą. Kelis kartus buvome Prancūzijoje, taip pat rodėme spektaklius Baltarusijoje, Latvijoje. Laimėjimų buvo ir yra įvairių, bet įsimintiniausia turbūt Dalios Tamulevičiūtės premija už spektaklį „Paukštyno bendrabutis“.

Kokias studijas pasirinkai?

Pasirinkau aktorystės studijas Klaipėdos universitete dėl mūsų dėstytojo Valentino Masalskio. Drąsiai galiu teigti, kad tai savo srities meistras ir vienas geriausių aktorių Lietuvoje. Kiekvienam aktoriui linkėčiau su juo padirbėti.

Kaip atsidūrei Klaipėdos jaunimo teatre?

Valentinas Masalskis ir Nijolė Sinkevičiūtė mums dar bestudijuojant įkūrė teatrą. Norėjosi nuo pat pradžių prisijungti ir kiek įmanoma prisidėti prie esamų darbų. Aš labai džiaugiuosi, kad toks teatras atsirado, kaip viena iš kokybiško, profesionalaus teatro alternatyvų uostamiestyje ir visoje Lietuvoje.

Ledas_foto_Egle_Sabaliauskaite

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Ledas“, rež. Paulius Ignatavičius. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Užsiimu kūryba, kuri gali būti visiškai nevaržoma, tačiau ir čia egzistuoja tam tikra rutina. Kas rytą stengiuosi sportuoti arba susitikti su studentais ir su jais užsiimti joga, bėgimu, mankštomis. Vėliau prasideda nesibaigiančios repeticijos, kūrybiniai apmąstymai, kurie gali tęstis iki vėlumos. O jeigu vakare laukia spektaklis, paprastai visą dieną skiriame jam pasiruošti. Į tai įeina ne tik dekoracijų, apšvietimo statymas, bet ir kelių valandų trukmės repeticijos ir, svarbiausia, susikaupimas prieš spektaklį. O grįžus vėlai vakare į namus, kalbos apie repeticijas ir statomus spektaklius nenutyla, teatras niekad nepaleidžia, net ir sapnuose.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Sunku išskirti pirmąjį vaidmenį – ar tas vaidmuo, kuriam labiausiai ruošiausi, ar pirmieji bandymai ant scenos vaikystėje, mokykloje, o galbūt jau studijuojant. Labai juokinga, bet kažkodėl gerai atsimenu pirmojo kurso užduotį suvaidinti priekabią kojinių pirkėją. Dėl šio etiudo keliavau į prekybos centrą ir ten specialiai sukėliau konfliktinę situaciją, kad galėčiau išgauti tinkamą pardavėjos ir savo emociją, kurią po to galėčiau panaudoti scenoje. Aišku, šiek tiek buvo gaila pardavėjos – ji maloniai stengėsi surasti kojines, kurių klientei labai reikėjo, bet parduotuvėje tokių tikrai nebuvo.

Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki? Galbūt turi savo, kaip aktorės, braižą, stilių? Koks jis?

Sudėtinga būtų išskirti vieną liniją, bet daugelyje mano kuriamų vaidmenų yra infantilumo, naivumo, kažkokio keisto išprotėjimo, tarsi į pasaulį galima žiūrėti tik viena kryptimi.

Pamoka

Rugilė Latvėnaitė – Mokinė Klaipėdos jaunimo teatro antioperoje „Pamoka“. Monikos Penkutės nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Visas gyvenimas. Na, aišku, dar lieka vietos meilei, bet iš esmės gyvenu tik teatru ir nieko nenoriu keisti.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Kūrybos esmė ir yra pati kūryba. Tai nuolatinis keitimosi procesas, nuolatinės paieškos. Siekimas sukurti kažką tobulo ir žinojimas, kad niekada niekada nebus tobula. Ir ačiū Dievui, kad nebus tobula.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Norėčiau, kad tai būtų spektaklis, po kurio žiūrovai pajaustų, jog jų gyvenime kažkas pasikeitė arba jie nori pakeisti savo gyvenimą. Jeigu po spektaklio prie manęs prieitų žiūrovas ir sakytų, kad išgyveno visą skalę emocijų – nuo skausmo iki džiaugsmo ašarų, jeigu nors truputėlį susimąstytų apie žmogų ar sakytų, kad pasaulį reikia pagerinti, pagražinti, aš, kaip aktorė, padėjusi išjudinti žmogaus jausmus, būčiau pati laimingiausia.

Ar sunku persikūnyti į skirtingus vaidmenis?

Niekada nebūna lengva, bet čia ir slypi visa aktoriaus darbo paslaptis. Nežinau, kaip kitiems aktoriams, tačiau mane tai labiausiai žavi aktoriaus profesijoje. Viskas tampa nebesvarbu, kol nepadarai darbo iki galo, tampi fanatišku žmogumi, kurio neapleidžia to kito žmogaus, kurį stengiesi suvaidinti, pasaulis.

Kas yra sunkiausia žengiant aktorystės keliu?

Turbūt viskas. Viskas kartu yra ir lengva, ir nelengva. Negaliu pakęsti abejingumo šiame darbe. Norisi, kad kiekvienas vaidmuo pakeistų žiūrovus. Noriu, kad žmonės eitų į teatrą, mąstytų, įsikvėptų ryškiau matyti savo aplinką. Bet labai norisi, kad kūryba man atneštų ir džiaugsmo, kad nebūtų kančia, o jeigu jau yra kančia, tai bent dėl teigiamo tikslo.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Labai daug įkvėpimo suteikia kitų žmonių darbai. Jeigu man spektaklis ar kitas meno kūrinys labai patiko, aš galiu viską mesti ir pulti kartoti, analizuoti, bandyti išmokti, suprasti, ką tokio nuostabaus padarė tas darbas, kad ir man tai pavyktų pakartoti. Taip pat labai įkvepia mano mylimasis ir draugas, kelionės, joga, suvokimas, kad šiandien yra ta diena, kai šiek tiek paaugau, sužinojau kažką naudingo.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tikiuosi daug vaidinti teatre ir koncertuoti su nauju teatralizuotu koncertu „Graži ir ta kita“, kuriame šešios merginos stengiamės kalbėti ir dainuoti apie svarbiausius moteriškus klausimus. Džiaugiuosi kaip vaikas šiuo darbu ir labai norėčiau, kad visos moterys su savo mylimaisiais ateitų į mūsų pasirodymus.

foto_Laurynas_Butkevicius_koncertas_spektaklis_Grazi_ir_ta_kita

Teatralizuotas koncertas-spektaklis „Graži ir ta kita“. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Duok Dieve, kad galėčiau likti tik savo veiklos srityje. Bijau kalbėti apie kitą darbą ar profesiją, nes dabar gyvenu savo svajonėje. Bandžiau paklaidžioti, bet jei darbe nėra kūrybos – viskas. Man tada nėra ką veikti ir viskas nebetenka prasmės.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Norėčiau susitikti su kuo nors iš ateities. Man labai smalsu, kas bus po 1000 metų, ar išvis dar kažkas bus ir ar išliks žmogus, kaip savarankiškai mąstanti, nepatobulinta būtybė, ar įvyks progresas žmonijos evoliucijoje.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Tokių žmonių yra tikrai ne vienas, atrodo, kad kiekvieną dieną gali sutikti žmogų, iš kurio tik spėk semtis. Aišku, vis dėlto svarbiausi žmonės teatre man yra V. Masalskis, kolegos iš Klaipėdos jaunimo teatro, kurie tikrai puikiai dirba. Mano tėvai man yra santykių kūrimo pavyzdys, o jogos Mokytojas yra autoritetas visais gyvenimo klausimais.

Parašykite komentarą