Pianistė Adelė Daunoravičiūtė: „Svarbu žinoti, kur plauki, o burę pakelti nesunku!“

Adelė Daunoravičiūtė (23) garsina uostamiesčio vardą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jaunoji pianistė, įvairių konkursų laureatė, savo pergalėmis labai džiaugiasi, tačiau ji nėra iš tų žmonių, kurie puikuotųsi laimėjimais. Nuo mažumės lankiusi fortepijono pamokas, Adelė nė nenutuokė, kad vėliau tai taps didžiuoju jos gyvenimo pašaukimu. Pokalbio metu jaunosios menininkės teiravomės apie jos muzikinę karjerą.

Adele_Daunoraviciute

Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo Tave sužavėjo muzika? Kokią vietą ji užima Tavo gyvenime?

Muzika mane pradėjo žavėti ne iš karto. Tik tuomet, kai pradėjau ją pažinti, ji atsiskleidė visu gražumu. Šioje srityje galima pajausti labai daug emocijų: tiek pozityvių, tiek neigiamų. Visą šią jausmų paletę ir išgyvenu muzikuodama. Fantastiškas jausmas, kai supranti, kad publika suvokia, ką nori pasakyti savo muzika.

Šiuo metu muzika yra mano gyvenimo tikslas. Su ja siekiu kilti karjeros laiptais. Prie fortepijono prisėdu kiekvieną dieną. Tiesa, ne visada pavyksta groti 5–6 valandas. Daug kas priklauso nuo dienos aplinkybių, nuo to, kur skraido mintys. Žinoma, grodama visada bandau susikoncentruoti maksimaliai. Norisi laiką išnaudoti tikslingai.

Kaip prasidėjo Tavo muzikinis kelias?

Ankstyvoje vaikystėje namie atsirado pianinas. Jis mane visuomet traukdavo. Noras pradėti skambinti buvo nenusakomas. Vėliau mokiausi „Vyturio“ vidurinėje mokykloje, ten buvo sustiprintas muzikinis ugdymas. Pamenu, būdavo nelengva šiltomis dienomis sėdėti namie ir groti. Juk tuo metu kiti vaikai galėdavo visą dieną lakstyti po kiemą. Groti versdavo mama. Ji nuolat primindavo, kad aš galiu save realizuoti grodama. Vis gerėjantys pasirodymai koncertuose ir konkursuose suteikė motyvacijos muzikuoti toliau. Todėl įstojau į S. Šimkaus konservatoriją. Tuo metu mane muzikavimo meno mokė ekspertė Jūratė Liutkienė. Ši dėstytoja per ketverius mokslo metus įskiepijo daug žinių. Vėliau sėkmingai įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, studijuoju jau šeštus metus. Džiaugiuosi galėdama mokytis iš savo gerbiamos dėstytojos prof. Tatjanos Romaškinos. Ši moteris – tikras neišsenkantis žinių šaltinis, nuolat stebina savo ištverme, meile profesijai bei tikėjimu mano sėkme.

Su kokiais sunkumais susiduri?

Vienas iš sunkumų – kaip suspėti viską, ką esu suplanavusi. Tai visada kelia tam tikro nerimo. O kaip atlikėja – vis dar mokausi nugalėti scenos jaudulį.

Koks žmogus Tau daro didžiausią įtaką muzikos pasaulyje?

Šiuo metu didžiausias autoritetas yra mano profesorė. Gal dėl to, kad daugiausiai jos klausau. Jaučiu, kad dėstytojos muzikos supratimo ir atlikimo stilius man yra priimtinas. O tai yra vienas svarbiausių faktorių.

adele_daunoraviciute1

Asmeninio archyvo nuotr.

Groji jau nemažai metų. Kokie didžiausi pasiekimai?

Nuo 2010 metų iki dabar aktyviai dalyvauju tarptautiniuose konkursuose „XXI a. menas“, vykstančiuose įvairiose šalyse (Italija, Austrija, Suomija), solo ir ansamblio kategorijose. Šis konkursas keletą kartų vyko ir Klaipėdoje. Čia grodamos ansamblio kategorijoje su Kristina Budvytyte-Mejere laimėjome didįjį prizą.

Žinoma, vienas įspūdingiausių pasiekimų – tarptautinis konkursas „American Protégé“. Šiame konkurse laimėtojai atrenkami iš atsiųstų įrašų. Jiems yra suteikiama galimybė koncertuoti vienoje garsiausių pasaulio koncertų salių „Carnegie hall“! 2013 metais grodamos ansambliu su Kristina Budvytyte-Mejere laimėjome I vietą. O neseniai išsiuntusi savo solo įrašus sužinojau, kad ir vėl esu I vietos laureatė. Tad gegužės mėnesį vėl laukia koncertas Niujorke.

Ar įsivaizduoji savo, kaip muzikantės, karjerą po penkerių metų? Kokių turi tikslų ir ambicijų?

Šiuo metu žinau, ką veiksiu ateinančius dvejus metus. Pabaigusi magistro studijas, nežadu apleisti fortepijono ir atsiduoti tik pedagoginiam darbui. Planuoju imtis tęstinių studijų: mokytis fortepijono atlikimo meno, dalyvauti konkursuose. Manau, turėsiu laiko pasigilinti į muziką bei joje ieškoti savęs.

Kaip save pristatytum pati?

Esu žmogus, besistengiantis, kad profesija man suteiktų laimės ir pasitenkinimo. Muzika yra mano gyvenimas.

Ką patartum žmogui, kuris nori, bet nedrįsta pradėti savo muzikinio kelio?

Pirmiausia jis turėtų suprasti, kad šį kelią reikia pradėti nuo vaikystės. Muziko kelias reikalauja daug kantrybės, sugebėjimo derinti savo laiką. Drąsa atsiranda tada, kai pasiekiama gerų rezultatų. Svarbu tikėti savimi, turėti tikslą ir jo nepaleisti.

Koks Tavo gyvenimo credo?

Svarbu žinoti, kur plauki, o burę pakelti – ne problema.

Tikriausiai surandi laiko skaityti? Kokia Tavo mėgstamiausia knyga?

Negalėčiau išskirti vienos labiausiai mėgstamos knygos, tačiau mane įtraukė ir sužavėjo Paulo Coelho „Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama“. Ši knyga man patiko dėl to, kad dauguma dalykų pateikiama ne tiesmukai, o per filosofines užuominas bandoma suprasti save, savo jausmus ir meilę.

 

Parašykite komentarą