Marija Žemaitytė: „Daryti ne iš baimės, o iš meilės”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Marija Žemaitytė. Kupina idėjų, ambicinga mergina šią vasarą patirties sėmėsi Holivude. Apie teatro pasaulį, spalvotą kasdienybę ir įspūdžius iš Los Andželo – atviras pokalbis su Marija.

Spektaklis_Zvaigzdes_vardas_metele_Egle_Sabaliauskaite

Spektaklis „Žvaigždės vardas – Metėlė”, rež. Jean-Cyril Vadi. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kaip prasidėjo Tavo aktorinis kelias?

Gal jau nuo 7 klasės žinojau, kad arba teatras, arba nežinau kas. Niekur kitur neplanavau stoti, tik į aktorinį. Tiesą pasakius, net neturėjau jokio plano B. Tačiau nebuvau paranojiškai nusiteikusi, jeigu ir nepavyktų įstoti. Vis tiek žinojau, kad manęs kažkas labai gero laukia šitame pasaulyje, todėl į stojamuosius ėjau rami. Matyt, kai visiškai atsiduodi savo intuicijai, kuri tave kažkur kviečia, ir neabejoji, kad taip ir turi būti, – taip ir būna. Ir įvyko. Labai nenorėjau į Klaipėdą, bet labai norėjau studijuoti pas V. Masalskį. Taigi, pasirinkau jį, o taip jau pasisuko, kad ir jis pasirinko mane (šypteli). Tapau Klaipėdos universiteto studente, tada – Klaipėdos jaunimo teatro aktore ir vis stiprėjančia Marija, kuri daro tai, ką nori daryti.

Gal prisimeni savo pirmąjį pasirodymą, koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Man buvo 4 ar 5 metai. Vaidinau ančiuką. Nelabai prisimenu, kas ten buvo per renginys ar spektaklis, bet scena buvo labai didelė. Net dabar, kai paaugau, būtent ta scena, kur vyko pasirodymas, vis dar atrodo didelė. Tai įsivaizduokite, kokio didumo! Mane pasodino į scenos centrą pačiam priekyje. Labai gerai pamenu, kaip sėdžiu ten, kažkas kažką vaidina, o aš galvoju: kaip tamsu! Ir man žiūrovų salė pasirodė tokia baisi, tokia didelė ir juoda. Gavau savo vidinio vaiko komandą: „Bėk pas Mamą!” Komandą įvykdžiau.

Ką apskritai aktorystė reiškia Tavo gyvenime? Kuo ši sritis sužavėjo, įtraukė ir nebepaleidžia?

Spektaklis_Pamoka_Monika_Penkute

Spektaklis “Pamoka”. Monikos Penkutės nuotr.

Man atrodo, kad šitas kelias kaip tik labai paleidžiantis. Niekada negyvenau tokio, kaip daugumos žmonių, gyvenimo. Kai turi asmeninio laiko, kažkokio pastovumo, laisvus savaitgalius, aiškias darbo valandas ir pareigas, fiksuotą atlyginimą. Dirbant teatre, būnant aktore, viskas atvirkščiai, bent jau mūsų KJT. Ir tai yra neatsiejama mūsų pasirinkimo dalis, kurios nereikia ir netgi negalima keisti. Aš manau, kad aktorius visada turi būti parengties, savęs paieškų ir kažkokios ne iki galo normalios kasdienybės būsenos. Kiekvieną kartą, kai kuri naują vaidmenį, aplanko mintis: ar man pavyks? Nežinai, nuo ko pradėti. Ir tikrai, šitas gyvenimas su teatru atima labai daug jėgų, išgyveni labai daug streso. Ir tais momentais galvoji: ką gi aš čia darau, kam gi to reikia? Būtų labai lengva viską mesti ir eiti į normalų pasaulį. Bet, nepaisant viso to, aš vis dar šitame kelyje, nes šiaip ši profesija tikrai nelaiko tavęs pririšusi. Nesakau, kad mes čia jau kažkokie labai ypatingi, bet pasaulis mūsų tikrai kitoks. Manau, kad šitą profesiją mes pasirenkame kasdien, kai nusprendžiame, kad vis dėlto verta taip gyventi. Aš tikrai matau prasmę. Ir tiesiog man labai patinka vaidinti ir gyventi kitų žmonių – personažų gyvenimus. Žinau, kad tai skamba labai nerimtai, bet čia rimta.

Tavo galvoje nuolat sukasi projektai, spektakliai. Pasidalink jau įgyvendintomis idėjomis.

Su Klaipėdos jaunimo teatru per visus šiuos penkerius metus tikrai daug padarėme. Pradedant bent dviem premjeromis per sezoną, gastrolėmis po visą Lietuvą ir kitas šalis, įvairiais renginiais, festivaliais, kasmet organizuojam „Jauno teatro dienų” festivalį (kurio labai laukiu ir šį pavasarį), su projektu “Graži ir ta kita” keliaujame po visą Lietuvą, o šį spalį su prancūzų režisieriumi Jean-Cyril Vadi išleidome premjerą „Žvaigždės vardas – Metėlė”. Gyvenimas vyksta.

Kaip kilo idėja kartu su kitomis KJT aktorėmis susiburti ir sukurti teatralizuotą koncertą „Graži ir ta kita”? Ką norėjote perteikti žiūrovui? Galbūt rezultatas pranoko net pačių lūkesčius?

Atsimenu, Rugilė Latvėnaitė paskambino ir sako: darom kažką, kad būtų iš tikrųjų smagu ir, svarbiausia, mums pačioms! Galvoju – darom! Tad pradėjome kurti kažką, ko tuo metu pačios dar nesupratome, bet su laiku idėja išsigrynino. Man labai patiko šito koncerto kūrimas, nes mūsų nespaudė jokie projektai, niekam nieko neprižadėjome, tik sau pačioms, todėl procesas išsitęsė neplanuotai ilgai. Bet tai visiškai mūsų kūdikis, o kūdikį reikia išnešioti. Ir tai buvo pati džiugiausia premjera. Iš pradžių mes net nekalbėjome apie nieką labai prasmingo, kaip ir sakiau, norėjome, kad mums būtų smagu ir gera ant scenos. Tačiau kūrybinio proceso metu visada pradedi liesti sau aktualias, skaudžias, džiaugsmingas temas. Šitas darbas nėra išimtis. Visos kūrėme dainas mums aktualiomis temomis, labai daug kalbėjom apie vyrų ir moterų problemas, kurios tiesiog neišsemiamos ir, kad ir kokios erzinančios, bet vis tiek mums vienaip ar kitaip mielos. Tiesą sakant, mes visos išsikėlėme sau labai nelengvą užduotį – išmokti groti instrumentu, kuriuo visada norėjom groti. Ir visos tai padarė! O lūkesčius tikrai pranoko. Mes grojome užsidariusios tarp 4 sienų ilgiau nei pusę metų, todėl net neįsivaizdavome, ką gi mes čia išvis sukūrėme, bet į sceną ėjom drąsiai, su šūkiu: „Svarbu, kad mums būtų smagu!” Na, ir vis dar tikrai smagu, ir ne tik mums pačioms, bet ir vis pilnesnėms salėms (šypsosi).

Grazi_ir_ta_kita_Peledos_foto

Koncertas “Graži ir ta kita”. Pelėdos nuotr.

Galbūt turi savitą kūrybos braižą? Jei taip, koks jis?

Kūrybos braižą? Aš tiesiog labai gerai žinau, kokia terpė man yra pati kūrybingiausia – tikėjimas, kad aš padarysiu, nestresinė aplinka ir laiko procesui.

Ši vasara Tau buvo ypatinga. Sėmeisi patirties teatro mokyklose Los Andžele. Papasakok, kuo ten gyvena aktoriai? Kaip atrodo jų pasaulis?

Aplankiau dvi teatro mokyklas: Stellos Adler ir Lee Strasbergo. Turėjau galimybę dalyvauti jų paskaitose ir padirbėti su vietiniais studentais. Stelos Adler mokykloje viskas paremta vaizduote, o Lee Strasbergo – asmeniniais išgyvenimais, emocine atmintimi. Abiejose mokyklose beveik visi mokiniai yra iš kitų šalių, buvo labai įdomu išgirsti jų istorijas, kaip ir kodėl jie atvyko būtent į Los Andželą, kaip kovoja dėl vizų ir kasdien skuba į kastingus ar filmavimus. Gyvenimas ten verda labai įtemptai, ypač tiems, kurie jau įsisuko į tą pasaulį. Nors visi pradeda beveik nuo to paties: studentiškų filmų, reklamų, vietinės reikšmės spektaklių. Viskas sukasi daugiau apie kiną, nes visgi reikia pripažinti, kad tai jiems sekasi nepalyginamai geriau nei teatras. Vienas studentas man pasakojo, kad per vieną dieną Los Andžele gali būti filmuojama 50 skirtingų filmų. Sakė, kad reikia tik norėti, mokėti save tinkamai reprezentuoti, ir sugebėti laiku atsirasti tinkamoje vietoje.

Pabuvojai Holivude. Koks ten verda gyvenimas?

O ten tikrai verda gyvenimas! Ir pamačiusi tą pasaulį truputį pakyli virš žemės, bet kartu visiškai subliūkšta visi vidiniai ego, sakę tau, kad kažką darai šitoje srityje. Kai žmonės klausdavo, kokia mano profesija, atsakydavau: kaip ir visi šitame mieste, esu aktorė. Nes tikrai! Pilna teatro ir kino mokyklų, gatvėse kuriamų filmų, parkuose repetuojančių studentų, ir taip be galo. Sako, kad Los Andžele reikia labai atsakingai bendrauti su žmonėmis, nes niekada nežinai, su kokiu prodiuseriu ar kitu svarbiu žmogumi šneki. Ir tai tiesa. Pati turėjau tokią situaciją, kai paaiškėjo, kad kalbu su garsiu prodiuseriu.

Ką po šios vasaros grįžusi į gimtinę pritaikei savo kūrybinėje veikloje?

Kelionės metu supratau, kiek daug dalykų mes darome iš baimės, o ne iš meilės, ir daviau sau pažadą grįžusi pailsėti. Nes pastarieji penkeri metai buvo tikrai labai aktyvūs. Dabar mokausi daryti ne iš inercijos, o savu tempu, nes manau, kad kūrėjas gali iš tikro kažką sukurti ir panaudoti savo talentus tik tada, kai supranta savo ritmą ir išdrįsta juo gyventi ir kurti. Holivudas man visada atrodė kažkas labai utopiško, o ten nuvažiavusi supratau, kad tai visiškai tas pats, kas ir čia ar bet kur kitur. Nes jeigu nori – tu tai turėsi. Tiesiog reikia suprasti, ko tu iš tikrųjų nori iš savęs ir iš šito gyvenimo. Dabar tai ir gryninu.

Festivalis_Jauno_teatro_dienos_Egle_Sabaliauskaite

Festivalyje “Jauno teatro dienos”. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kokie artimiausi tikslai ir ambicijos kūrybinėje veikloje?

Daryti tai, ko norisi… Ir nebūtinai tik tai, kas daro mane laimingą, o tai, kas turi prasmės. Imsiuosi tų temų, kurios man išties įdomios ir aktualios. Kaip jau minėjau, noriu daryti ne iš baimės, o iš meilės, todėl, kai jaučiu, kad darau kažką, ko iš tiesų nenoriu ir tai manęs nemaitina ir neaugina, visada sau primenu: „I’ll stop doing it as soon as I understand what I’m doing.” (angl. „Aš nustosiu tai daryti, kai tik suprasiu, ką darau”). O šiaip KJT visuomet pilna darbo.

Koks Tavo gyvenimas užvėrus teatro duris. Kaip leidi laisvalaikį? Kokie Tavo pomėgiai?

Esu nuotykių ieškotoja tiesiogine šio žodžio prasme. Vieni geria, kažkas žaidžia kompiuterinius žaidimus, kiti turi dar kažkokių priklausomybių. Mano yra kelionės! Ir net nėra taip svarbu, ar tai kopimas į Himalajų kalnus, ar tranzavimas iki kokio vietinio vienuolyno. Esmė – išeiti iš savo saugumo zonos, kur aš žinau, kaip viskas veikia, kur pamirštu, kaip iš tikrųjų noriu gyventi šią dieną. Kelionėse aš atsigaunu, vėl ir vėl susidraugauju su savimi, iš naujo patikiu savo jėgomis, įkvepia sutikti žmonės ar situacijos. Tai mane daro gyvą. Taip pat man labai svarbus laikas su savimi, dėl to labai dažnai keliauju viena, dėl to gyvenu viena, matyt, dėl to vienatvė – mano draugė (šypsosi). Taip pat labai myliu muziką ir skirtingas kultūras. Instrumentinė ir įvairių tautų tradicinė muzika man yra visiška atgaiva.

Jei tau reikėtų rinktis sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kas ir kodėl tai būtų?

Plaukiočiau krovininiais laivais. Patiktų.

Parašykite komentarą