Gretos Šimkutės pilnatvė slypi muzikoje

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – jauna, perspektyvi džiazo vokalistė, atlikėja Greta Šimkutė. Talentingoji klaipėdietė jau antrus metus drauge su džiazo kvartetais bei Lietuvoje žymiais džiazo muzikantais progresyviai koncertuoja sostinėje ir atkakliai bei sėkmingai žengia muzikantės keliu. Apie iššūkių kupiną, tačiau spalvomis dosnią atlikėjos kasdienybę – nuoširdus pokalbis su jaunąja kūrėja.

Greta_Simkute

Asmeninio archyvo nuotr.

Muzikantės gyvenimas… Koks jis?

Viskas priklauso nuo paties muzikanto. Lygindama savo gyvenimo būdą bei stilių su žmogumi, kuris studijuoja ar dirba darbą, absoliučiai nesusijusį su menu, įvardinčiau jį nenuspėjamu ir įvairialypiu. Žinoma, varginančiu, nuolatos keliančiu abejonių. Jos verčia svarstyti, kaip aš save įsivaizduoju muzikiniame kelyje, kokia atlikėja noriu būti ir kaip įsivaizduoju save ant didžiosios scenos. Esu įsitikinusi, kad tokie klausimai kyla bet kuriai kuriančiai asmenybei.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Muzika susižavėjau dar lankydama darželį. Puikiai prisimenu muzikos būrelį, kurio laukdavau lyg šventės. Tuo metu dar nedrąsiai svajojau, kad noriu tapti muzikante. Vėliau sekė pradinės mokyklos choras, tačiau ten buvau tik „masės“ dalis. Supratau, kad noriu tapti soliste. Pradėjusi mokytis gimnazijoje muzika neužsiiminėjau, tačiau lygiai po metų mama užrašė mane į Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą Klaipėdoje, o tėtis nuvedė į pirmąją vokalo pamoką. Mokydamasi vidurinėje tiksliai žinojau, kad tikroji mano pasija – muzika. Niekur kitur savęs neįsivaizdavau, nieko kito daryti nemokėjau.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus kolegiją, Menų ir kūrybinių technologijų fakultetą, Ritminės muzikos katedrą, džiazo vokalą. Čia mokausi džiazo muzikos harmonijos subtilybių bei groju fortepijonu. Šiuo metu pati mokausi groti mušamaisiais. Svarbiausias šių studijų pranašumas, kad tik kolegija atveria puikias galimybes suderinti tiek teorines, tiek praktines žinias. Koncertuojame ne tik kolegijoje, bet ir už jos ribų, dalyvaujame įvairiuose seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse, kurie skatina tobulėti, motyvuoja bei įkvepia pasitikėti savimi. Tai man svarbiausia.

Atlieki džiazą. Kuo sužavėjo būtent ši muzikos sritis?

Sužavėjo savo sudėtingumu. Šis stilius reikalauja išlavinto muzikinio skonio, suvokimo, kūrybingumo, teorinio išmanymo. Jis nuolatos kintantis, ekspresyvus, įdomus.

Dalyvavai TV projekte „Lietuvos balsas“. Pasidalink įspūdžiais ir įgyta patirtimi.

Dalyvavau būdama 17 metų. Tuo metu man tai buvo didžiulis išbandymas ne tik kaip vokalistei, bet ir kaip jaunam žmogui. Nuolatos besisukančios kameros, žurnalistai, interviu. Visą laiką projekte išgyvenau begalinį stresą, baimę ir norą pateikti save kuo įdomiau. Tai ir buvo sunkiausia. Visuomet turėdavau nuosekliai apgalvoti, ką pasakyti, kaip atrodyti pasitikinčiai savimi, tačiau neretai man tai tiesiog nepavykdavo. Svetimame mieste mergaitei iš uostamiesčio tekdavo ne vieną ašarą išlieti, juk teko vykti į Vilnių iš Klaipėdos ir apsistoti vienai. Tuo metu tėvai buvo didžiausias mano ramstis. Tačiau po filmavimų grįžusi į Klaipėdą iškart atsigaudavau. Mokykloje sulaukdavau daug dėmesio.

Praėjus metams po projekto supratau, kad jis davė man itin svarbią pamoką, jog būtina susidėlioti prioritetus. Taip pat padėjo apsispręsti, kokį muzikos žanrą pasirinkti, kad galėčiau save realizuoti.

Galbūt teko dalyvauti ir kituose projektuose? Kas Tau pačiai buvo įsimintiniausias ir didžiausias laimėjimas?

Galbūt vienas iš įsimintiniausių konkursų buvo Tarptautinis konkursas-festivalis „Muzikos talentų lyga 2015″. Džiazo kategorijoje užėmiau I vietą.

Kokius kūrinus atlieki?

Atlieku džiazo klasikos kompozicijas, tačiau domiuosi laisvuoju džiazu, džiazu su indiškos, folk muzikos motyvais.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Absoliutus paradoksas. Monotoniška, tačiau kartu spontaniška. Įdomi, momentais stresinė.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Muzika visuomet buvo ir yra dalis manęs. Tai visuma, jungianti mano laisvalaikį, darbus, mintis, emocijas. Ji suteikia pilnatvės jausmą, tačiau neretai ir neigiamas emocijas, kuomet jautiesi išsisėmęs ir tuščias. Kartais tiesiog norisi pailsėti ir pasinerti į tylą. O kūryba – sudėtingesnis reikalas. Atlikti muziką ir ją kurti – du skirtingi poliai. Kol kas kūryba – man dar neįminta mįslė. Tačiau be galo norėčiau ją įminti.

Greta_Simkute1

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką savo muzika stengiesi perteikti klausytojui? Kokią žinutę sieki siųsti?

Visuomet siunti kažkokią žinutę, pasakoji istoriją. Tai gali priklausyti nuo to, kokią muziką ar stilių atlieki. Dažniausiai tai man diktuoja tam tikrą emociją, mintį. Negalima pamiršti kompozicijos teksto, jis gali būti tekstiniu arba „scat“ pavidalu, o gal tiesiog išraiškinga harmonija.
Bet kokiu atveju svarbiausia atrasti ryšį su klausytoju.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Priklauso nuo to, kokia būna mano emocinė būsena, kuomet man reikia įkvėpimo. Kartais užtenka atvirai pasikalbėti su dėstytoju ar draugu, kuris išklausęs duoda tau patarimą ir atsako į klausimus, kuriems nerandi atsakymų. Žinoma, būna dienų, kuomet šie būdai neveikia. Kartais išgirdus kažką naujo ir negirdėto apima motyvacijos pliūpsnis. Be abejo, pamačius talentingą ir stipresnį už save atlikėją „įsijungia“ mintis: „Kodėl gi aš taip negalėčiau?“, kitaip tariant, sveika konkurencija visuomet suveikia. Gamta ir oras už lango, manau, kiekvieną menininką veikia savaip.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Sunku pasakyti. Tikslai gana aukšti, tačiau klausimas, ar nepritrūks ambicijų tiems tikslams įgyvendinti. Viliuosi, kad ne! Baigusi bakalauro studijas, labai tikiuosi, kad daug daugiau laiko skirsiu kūrybai. Jei kursi – būsi matomas ir koncertuosi. O ko daugiau reikia? Tikiuosi ateityje surasti ir suburti bendraminčių muzikantų projektą, su kuriais būtų taip pat nuostabu bendrauti, kaip ir kurti.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kokia ji būtų? Kodėl?

Manau, tai būtų medicina. Nuo vaikystės man patiko daktarai, seselės. Prisimenu, būdama mokinė laiką po pamokų leisdavau klinikoje, kurioje dirba mano mama. Atsakinėdavau į telefono skambučius, kabindavau pacientų rūbus, nešiodavau jų korteles, matydavau, kaip vyksta procesai. Preciziškumas ir noras padėti žmogui – mane tai žavi.

Kas Tavo autoritetas: muzikoje? Gyvenime? Kodėl?

Gyvenime – mama. 
Muzikoje – tie žmonės, su kuriais prasidėjo mano muzikinis kelias ir kurių dėka aš vis dar neįsivaizduoju gyvenimo be jos.

Parašykite komentarą