Eglė Sabaliauskaitė: „Fotografija – tai galimybė parodyti pasaulį mano akimis!“

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – charizmatiškoji fotografė Eglė Sabaliauskaitė, savo darbais džiuginanti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Fotografuodama Eglė jaučiasi ypatingai: mano galinti sustabdyti laiką. Sau pašnekovė kelia itin didelius reikalavimus. Jos tikslas – užfiksuoti ne žmogų, o nuotaikas, emocijas, mintis, jausmus bei laiką. Apie fotografijos atradimus – pokalbis su Egle Sabaliauskaite.

Egle_Sabaliauskaite_Ksaveros_Kasparaviciutes_nuotr

Ksaveros Kasparavičiūtės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė?

Sunku vardinti savo pačios savybes. Tačiau užduotas klausimas reikalauja atsakymo (šypsosi). Esu žmogus, mėgstantis bendrauti ir turintis itin didelį atsakomybės jausmą. Atsakingai žiūriu į viską, ko imuosi. Esu smulkmeniška, romantiška ir, kaip daugelis sako, nenuilstanti.

Kaip Tavo gyvenime atsirado fotografija?

Mano senelis – fotografas. Gal tai turėjo įtakos, kad šiuo metu esu fotografė. Fotoaparatą rankose laikau jau daug metų. Iš pradžių tai buvo fotografavimas tik savo malonumui. Įamžindavau kelionių akimirkas ar panašius dalykus. Galiausiai mano darbus pastebėjo buvusi kolegė. Ji, nemačiusi jokių pavyzdžių, išskyrus gamtos ir kelionių nuotraukas, patikėjo man svarbią misiją – fotografuoti jos vestuvėse. Tai gal ir nebuvo mano pirmosios fotografuotos vestuvės, tačiau šis žingsnis pastūmėjo esamos karjeros link. Šio žmogaus pasitikėjimo dėka dabar ir esu fotografė.

Kokias studijas baigei? Ar tai siejasi su dabartine Tavo veikla?

Klaipėdos universitete įgijau socialinės pedagogikos bakalaurą. Niekada nemaniau, kad ši studijų programa man, kaip fotografei, yra beprasmiška. Priešingai, gavau daug žinių, kurias sėkmingai naudoju esamoje veikloje.

Galbūt prisimeni savo pirmąją nuotrauką? Kokia ji buvo?

Nepamenu pirmos fotografijos. Matyt, tuo metu to nesureikšminau (šypteli). Niekada negalvojau, kad būsiu fotografė.

Egle_Sabaliauskaite_Sigitos_Lubauskes_foto

Džiazo žvaigždės autografas. Sigitos Lubauskės nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra fotografija ir kūryba?

Fotografija man – tai gebėjimas sustabdyti akimirką, kuri daugiau niekada nepasikartos. Tai galimybė parodyti pasaulį mano akimis. Toks jausmas, kad atradusi fotografiją, aš atrandu save. Kurdama aš tampu žiūrovu, knygos skaitytoju, muzikos klausytoju.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su fotografija, kokia ji būtų?

Iš karto norisi svajoti, kad būčiau šokėja arba siečiau gyvenimą su muzika (šypsosi). Sunku galvoti, kuo būčiau. Šiuo metu mėgaujuosi dabartine savo veikla. Ne mąstau apie kitą sritį, o rengiuosi plėsti esamą.

Kuo vadovaujiesi fotografuodama? Kaip apibūdintum savo braižą?

Fotografuodama stengiuosi pagauti tinkamą akimirką, siekiu atskleisti esmę, išreikšti emociją. Norisi, kad nuotrauka kalbėtų. Siekiu, kad fotografija pasakotų savo istoriją, nupieštų vietą, atskleistų nuotaiką, išreikštų jausmus ir mintis.

Kaip vyksta fotosesija?

Visas procesas prasideda nuo klientų, nuo projekto, nuo tikslo. Visuomet išsiaiškinu, ką ir kodėl turiu fotografuoti. Pirmiausia man svarbu, ko iš manęs tikisi, kokie klientų poreikiai. Tik žinodama, kad galiu darbą atlikti tinkamai, imuosi veiklos. Turiu jausti, kad tai mano modelis, mano sritis, mano klientas (šypsosi). Kuriu nuosekliai: apsitariame detales, susitinkame, apibrėžiame tikslus ir dirbame. Bendravimas čia užima labai svarbią dalį. Turiu pažinti tą (ar tai), ką fotografuoju. Taip maksimaliai pasiekiamas tikslas – atskleisti tai, kas svarbiausia.

Kokias šių dienų fotografijos tendencijas pastebi? Kokių fotosesijų dažniausiai nori žmonės?

Daugelis nebenori netikrų, pompastiškų dalykų. Nuotraukose pradedami vertinti tikrumas, paprastumas, natūralumas. Prašoma reportažo ir kuo mažiau pozuotų nuotraukų. Tai tikrai džiugina.

Kokia Tavo patirtis fotografijos pasaulyje? Kur teko dalyvauti?

Nesu labai įžymi, bent jau savęs tokia nelaikau. Labai didžiuojuosi tuo, kad fotografuoju Klaipėdos pilies džiazo festivalyje, ir tai darau jau ketvirtus metus! Čia iš karto norisi dėkoti festivalio vadovei Ingai Grubliauskienei, kuri tiki mano kūrybos sėkme, mane palaiko ir skatina nesustoti.

Taip pat prisidedu prie nekomercinių projektų. Dalyvauju parodose, fotografuoju renginius. Atliktų darbų pavyzdžių bei tinklaraštį galima rasti mano interneto puslapyje www.vzx.lt/. Apskritai, aš džiaugiuosi jau vien tuo faktu, kad esu fotografė, ir jaučiuosi atradusi savo sritį. Tai man yra didžiausias pasiekimas.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Turiu ambicingų planų. Noriu plėsti veiklą, gilinti savo žinias, mokytis fotografijos meno ir tobulėti. Esu žmogus, kuris nemėgsta monotonijos. Jos siekiu išvengti ir fotografijos srityje.

Koks Tavo gyvenimo credo?

Iš karto norisi sakyti angliškai, nes taip geriau skamba, bet išversiu – „Mažiau yra daugiau“ (Less is more).

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Pradedu svajoti (šypsosi). Tai turėtų būti žmogus, kuris mane įkvėptų savo fantazija, mintimis ir veržlumu. Šis žmogus būtų George Lucas! Manau, kad iš asmenybės, kuri sukūrė tokį šedevrą kaip „Žvaigždžių karai“, turėčiau ko pasimokyti.

Parašykite komentarą