Donatas Želvys: „Aktorystė man – kaip mylima žmona!“

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikoje karaliauja teatras. Mūsų pašnekovas – Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Donatas Želvys. Vaikinas drąsiai žengia aktorystės keliu, šiai veiklai atiduodamas visą save. Per 2015-uosius metus jaunasis kūrėjas sudalyvavo net apie 130 spektaklių bei pasirodymų! Apie aktorystę, kūrybą ir kasdienybę – pokalbis su Donatu.

Donatas_Zelvys1

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu Avinas su blogiausiomis šio zodiako ženklo savybėmis: pirmoje vietoje darbas, o visa kita paskui. Neturiu kantrybės, kovoju, nors esu neteisus. Gerai tik tai, kad puikiai matau savo trūkumus, todėl dažnai vaikštau vienas ir analizuoju save, kad kovočiau su blogosiomis savybėmis ir stiprinčiau gerąsias. Gyvenimo credo turbūt keičiasi kas savaitę. Šiuo metu gyvenu Mahatmos Gandžio teze: „Nesvarbu, ką darai gyvenime, svarbu, kad darai.“

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Vaikystėje, kai tėvai vesdavo į teatrą, pavydėdavau aktoriams. Nors lankiau begalę būrelių (krepšinį, futbolą, rankinį, plaukimą, sunkiąją ir lengvąją atletiką, muziką, dailę, šokius), tačiau būdamas vaikas rasdavau pasiteisinimą mesti juos. Ir režisierės Živilės Dargytės dėka radau užsiėmimą, kuris sujungia turbūt visus mano išvardintus būrelius, – TEATRĄ.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Per 2015 metus dalyvavau apie 130 spektaklių bei pasirodymų Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Stengiuosi greitai užmiršti, kur teko dalyvauti ir ką laimėti, nes tai didina egoizmą bei narcisizmą. Apskritai manau, kad apdovanojimai skirti ne atlikėjams, o jų artimiesiems arba gerbėjams. Juk jie tiki tavimi, palaiko, padeda. Taigi, apdovanojimas juos ramina, kad pastangos – ne bevertės.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Pasirinkau vaidybos studijas pas Valentiną Masalskį. Dar būdamas vaikas pamačiau jo spektaklį viename festivalyje. Po spektaklio pasakiau draugams, kad, jeigu V. Masalskis rinks aktorių kursą, aš būtinai mokysiuosi pas jį. Taip ir įvyko, baigiau mokyklą ir kaip tik tais metais jis rinko kursą, taigi negalėjau nestoti.

Pamoka_Donatas_Zelvys_M_Penkutes_foto

Giedriaus Kuprevičiaus antioperoje „Pamoka“ Donatas Želvys atlieka Mokytojo vaidmenį. Monikos Penkutės nuotr.

Kaip atsidūrei Klaipėdos jaunimo teatre?

Pirmo kurso pabaigoje V. Masalskis sukvietė visus pirmakursius vaidybos studentus bei trupės „p.s.“ aktorius ir pasiūlė susijungti ir įkurti Klaipėdos jaunimo teatrą. Be abejo, sutikome ir nuo to laiko visi kartu kuriame teatrą.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Kasdienybė įdomi (juokiasi). Nuo ryto iki vakaro repetuoju, o jei nerepetuoju, vadinasi, vaidinu. Neatsimenu, kada turėjau laisvadienį. Bet tikrai nesiskundžiu. Man patinka dirbti. Jei pusdienį nieko nedarau, pradedu depresuoti. Veikti, domėtis, stebėti – turbūt šie veiksmažodžiai tiksliausiai įvardina mano kasdienybę.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Pirmasis draminis vaidmuo buvo Mindaugo Nastavičiaus pjesėje „Kita mokykla“, režisierius V. Masalskis. Sukūriau mokinio Igno Šato vaidmenį. Tai šiurkštus jaunuolis, linkęs meluoti, nesąžiningas, savimyla, išdidus, godus, aplaidus. Intelekto stoka leidžia jam be sąžinės graužaties tyčiotis iš kitų mokinių. Keista tai, kad šis vaidmuo man nekelia blogų emocijų. Galbūt todėl, kad tokių žmonių, kurie vadovaujasi instinktais, o ne jausmais, aplinkui yra labai daug. Jie kaip gyvūnai – turi tris poreikius: pavalgyti, pamiegoti ir pasimylėti.

Kokius vaidmenis dažniausiai atlieki? Galbūt turi savo, kaip aktoriaus, braižą, stilių? Koks jis?

Dažniausiai vaidinu bepročius, personažus, kurie turi begalę kompleksų. Visada stengiuosi vaidmenį pateikti organiškai, kad žmogus, žiūrintis spektaklį, visų pirmą apsigautų ir net galvotų, kad čia viskas tikra, o tada bandau jį užkrėsti prasme. Įvardinti tiksliai braižą bei stilių tikrai negalėčiau, tiesą pasakius, net nenorėčiau.

Sauktiniai_Donatas_Zelvys4

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Šauktiniai“, rež. Paulius Pinigis. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Mano gyvenime aktorystė – tai kaip mylima žmona, kuriai negaila 100 % mano laiko bei dėmesio. O kūryba neatsiejama nuo mano profesijos. Niekas nenori būti amatininkais, visi nori būti kūrėjais (juokiasi).

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Milžiniškas darbas bei tikėjimas į neįmanomus, neįsivaizduojamus dalykus.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Kažkada su aktoriumi Ainiumi Storpirščiu vaikščiojome pajūriu ir fantazavome apie svajonių spektaklius. Tuomet prigalvojome įvairiausių pasirodymų netradicinėse erdvėse. Įsimintiniausias – vaikiškas spektaklis po vandeniu „Žuviukas Nemo“ (juokiasi).

Ar sunku persikūnyti į vis skirtingus vaidmenis?

Tempas labai didelis, nebėra laiko galvoti, sunku ar lengva, turi veikti. Kartais pasitaiko, kad per dieną turi daugiau negu vieną spektaklį. Ryte vaidini žaismingą personažą vaikiškame spektaklį, o vakare – maniaką žudiką.

Apskritai, kas yra sunkiausia aktoriui?

Skirtingais etapais – skirtingi sunkumai. Pirmiausia sunku atsisakyti draugų, šeimos. Kadangi daug laiko dirbi su emocijomis, tampa sunku jas tramdyti, kai kam prireikia net psichologo pagalbos. Ne paslaptis, kad dauguma aktorių pasitraukia iš teatro vien dėl finansų stokos. Yra daug sunkumų, bet, kita vertus, sunkumai stiprina asmenybę.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Muzika, kokybiški darbai, sveika konkurencija.

Sauktiniai_Donatas_Zelvys2

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Šauktiniai“, rež. Paulius Pinigis. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tiesą pasakius, kas bus po penkerių ar dešimties metų, tikrai negalvoju. Manau, geriausias tikslas – tai, kas neįmanoma. Taigi sieksiu būti geriausias pasaulio aktorius ir iki keturiasdešimties metų paspausti Al Pacino ranką (juokiasi).

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? 

Tai būtų…

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Be abejonės, su Mama. Netekau jos būdamas 17 metų. Be galo ją mylėjau, myliu ir mylėsiu.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Žmonės, kurie tiki, domisi, dirba, svajoja, siekia. Galėčiau vardinti pavardėmis, bet turbūt neužtektų visos knygos.

Parašykite komentarą