Choreografė Saida Saldukaitė: daryti tai, kuo tiki

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – choreografė, šokėja Saida Saldukaitė. Laiminga, kurianti, plačiai besišypsanti klaipėdietė šiuolaikinio šokio pasaulį atveria jauniesiems šokėjams, aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose. Atkakli, nuoširdi, profesionali, svajojanti – tokia mūsų pašnekovė. Jai kūryba reikalinga kaip oras, o šokis prilygsta antram kvėpavimui. Apie dabartį, choreografės kelią ir ateities užmojus – pokalbis su kūrėja.

Saida Saldukaitė. Vlados Šavliukevič nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Besikeičianti (šypsosi). Manau, kad žmogus niekada neišlieka toks pat, koks buvo prieš 3 ar 10 metų. Net vakar mes buvome kitokie, negu šiandien. Kiekvienas gyvenimo etapas suteikia tam tikrų savybių, kurias pasiliekame sau arba ne.

Šiame gyvenimo etape aš esu laiminga, kurianti, užsispyrusi, turinti puokštę įvairialypių jausmų asmenybė! Dabartinis mano gyvenimo credo: „Daryk tai, kuo tiki, ir tikėk tuo, ką darai.”

Kuo Tave patraukė šokis?

Šokis mane nesąmoningai patraukė galimybe geriau pažinti save. Nors pradėjusi šokti to dar turbūt nežinojau, nesupratau. Šokis man suteikė pasitikėjimo savimi, suvokimo, kad mano įsivaizduojami minusai gali būti pranašumais. Įgijau drąsos, radau savo komforto zoną bei tikslą.

Kokią šokio rūšį pasirinkai? Kodėl?

Išmėginau nemažai šokio stilių, tačiau apsistojau ties šiuolaikiniu. Jame yra tiek daug laisvės idėjoms, kūno neatrastoms linijoms, kompozicijų laužytoms formoms. Labai nemėgstu griežtų taisyklių, nustatytų standartų… Man patinka kūrybinė laisvė ir galimybė eksperimentuoti.

Ką šokis ir apskritai kūrybinė veikla reiškia Tavo gyvenime?

Tiek šokis, tiek kūrybinė veikla man yra kaip oras. Įkvepiu ir iškvepiu. Tai yra būtinybė. Besipildanti svajonė, pakraunanti energija. Nors šiame gyvenimo etape pati šoku labai mažai ir alkį šokti jau pradėjau jausti… Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera, šiuo metu man „sotumo” suteikia įvairūs kūrybiniai procesai, šilti santykiai su „Saidos šokio namų” šokėjais, mano akyse matomas jų tobulėjimas, rezultatai.

Papasakok, koks Tavo, kaip šokėjos, kelias? Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmoje šokio repeticijoje atsidūriau labai netikėtai. Tiesą pasakius, net neplanavau. Mano planas buvo groti fortepijonu, dainuoti. Visada žavėjausi muzika. Praėjus atranką į Jurbarko (ten gyvenau nuo 6 metų) muzikos mokyklą, mane gatvėje susistabdė šokio mokytoja Reda Žemelienė ir pasiūlė ateiti į šokio repeticiją. Tai buvo judesio pažinimo pradžia. Viskas vyko kaip pagal parašytą scenarijų. Paskui perėjau į kolektyvą „Šypsena”, vadovaujamą Jolantos Telišauskienės. Gavau didelį bagažą žinių, disciplinos, palaikymo. Atsirado noras siekti didesnio rezultato.

Norą studijuoti choreografiją parodžiau tik 12-oje klasėje. Vadovė, tai išgirdusi, susiėmė už galvos. Ruošiantis stojamiesiems egzaminams teko daug paplušėti, nes buvau „medinukė” – nelanksti, nešokusi nei lietuvių liaudies, nei klasikinio šokio. Lietuvių liaudies šokio pagrindų mokiausi pas savo vadovę, o klasikinio šokio pagrindų teko važiuoti mokytis į Klaipėdą, pas doc. Violetą Milvydienę.

Kompozicija „Šnabždesiai“, choreografė Saida Saldukaitė. Vėjūnės Dimaitės nuotr.

Galiausiai tikslas buvo pasiektas. Įstojau į Klaipėdos universiteto Choreografijos katedrą (kurso vadovė Agnija Šeiko-Sarulienė). Ir čia prasidėjo antras mano ieškojimų etapas. Pradėjau šokti pas maestro Povilą Fokiną. Būdama trečiame kurse šokau Klaipėdos muzikiniame teatre, baleto trupėje. Ketvirtame kurse išvykau studijuoti pagal Erasmus programą į Stokholmą, DOCH, University of dance and Circus. Grįžusi į Lietuvą baigiau teatro bakalaurą bei įstojau į šokio magistro studijas. Lygiagrečiai pradėjau studijuoti ir Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademijoje BAIT (Lenkija, Lietuva, Švedija). Tiek šokio magistrą, tiek BAIT, tiek antrąjį savo etapą užbaigiau. Keliauju toliau.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį pasirodymą? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Aš nepamenu, ar tai buvo pirmas pasirodymas, tačiau pirmasis, kurį pamenu. Jaudulys prieš pasirodymą stovint paskutinėje eilėje, bet man tai buvo labai svarbi misija. Siekiau sušokti geriausiai, kaip galiu. Po pasirodymo jaučiau džiaugsmą, pamenu geros draugės padovanotą gėlę bei apkabinimą. Dar ir dabar ji man primena šį įvykį (šypteli).

Kokia Tavo patirtis šokio pasaulyje? Kur teko dalyvauti? Prie kokių projektų prisidėti?

Projektų buvo daug, bet norėtųsi kalbėti apie dabartį etapą. Šiuo metu prisidedu prie Alytaus miesto teatro režisierės Andros Kavaliauskaitės statomo spektaklio SEEN, kuris kalba apie kūno kultą ir iš to kylančias problemas. Taip pat žingsnis po žingsnio bręsta ir pačios šokio spektaklis. Anksčiau dalyvaudavau visur, kur tik įmanoma, o dabar – tik ten, kur įdomu. Laikas – labai svarbus.

Akimirka iš spektaklio „Išpažintis“, choreografė Saida Saldukaitė. Neringos Martinėnaitės nuotr.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabartinė veikla – kažkada užsibrėžtas tikslas, net pranokstantis mano lūkesčius. Besirealizuojanti mintis, kurią kažkada užrašiau, įprasminau. Jei manęs paklausia, kur aš dirbu, atsakau, kad neturiu darbo – turiu mylimą veiklą. Esu choreografė, šokėja, trenerė, „Saidos šokio namų” įkūrėja, seminarų organizatorė.

Kas Tau yra šokio esmė?

Būti čia ir dabar.

Kas Tave įkvepia? Kur semiesi idėjų?

Atrodo, kad idėjos gimsta pačios, su tam tikra asmenine patirtimi, sapnais. O sapnuoju labai ryškiai ir labai daug. Taip pat man labai patinka stebėti žmones. Labai daug įkvėpimo suteikia mano šokėjai, jų skirtingumas, atvirumas.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tikslas yra daryti tai, kuo tikiu, ir tikėti tuo, ką darau (plačiai šypsosi). Stengiuosi gyventi dabar, šią akimirką. Daryti tai, ką noriu, sugebu geriausiai, arba mokytis, ko dar nemoku, kad galėčiau žiniomis dalintis su kitais. Mokausi koncentruotis į dabartį, juk daug gražių dalykų praleidžiame, būdami praeityje arba ateityje.

Koks Tavo hobis, kaip leidi laisvalaikį?

Be šokio, kuris yra mano pagrindinis hobis, neseniai atradau, kad mane atpalaiduoja vaikščiojimas po knygyną, knygų vartymas, jų skaitymas. Ne todėl, kad reikia jas skaityti, o todėl, kad noriu. Anksčiau labai daug rašydavau, dabar, matyt, ne tas metas.

Labai mėgstu lankytis įvairiuose seminaruose, kas susiję su žmogumi, saviugda, kūryba. Važinėtis dviračiu arba riedučiais, stebėti jūrą, pasiduoti katinų terapijai (turime du katinus) (šypsosi). Arba, kitaip tariant, išbandyti tai, ko dar nesu bandžiusi, nueiti ten, kur dar nesu buvusi. Ir svarbiausia, savo laisvą laiką stengiuosi leisti su artimais žmonėmis, kurių labai pasiilgstu.

Su mažaisiais „Saidos šokio namų“ šokėjais. Vlados Šavliukevič nuotr.

Galbūt turi autoritetų šokio srityje? Jei taip, kas jie ir kodėl?

Labai žaviuosi žmonėmis, kurie kalba savo šokio kalba. Nebijo būti kitokie nei visi, be ribų. Tai Ohad Naharin, Mats Ek, Pina Bausch ir dar daug neatrastų.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Norėčiau sutikti žmogų, kuris yra gimęs tais pačiais metais, tą pačią dieną, valandą, minutę, sekundę, kaip ir aš.