Aušra Bakanaitė: lėlių teatras pirmas mane pasirinko

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – perspektyvi Klaipėdos lėlių teatro aktorė, režisierė Aušra Bakanaitė. Jaunoji kūrėja save pristato kaip lėlininkę, kurią įkvepia žmonės ir šviesa. Žaismingas pokalbis – apie aktorės kelią, dosnų ieškojimų ir atradimų.

Ausra_Bakanaite_Dmitrijaus_Matvejevo_foto

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Gal labiau galiu papasakoti, kaip teatras atsirado mano gyvenime (šypteli). Mano mama yra didelė teatro mylėtoja ir ji jau nuo pusantrų metukų pradėjo mane vesti į įvairius spektaklius. Tada sekė meno būrelių lankymas, Kauno J. Urbšio vidurinėje (taip tada dar vadinosi) nuo antros klasės prasidėjo eksperimentinis kryptingas meninis ugdymas. Lyg šiandien prisimenu, kaip svetainėje su mama sėdėjome prie stalo ir ji aiškino, kas tai yra ir klausė, ar aš norėčiau. Žinoma, kad norėjau. Tad pasirinkau sustiprintą dailės ir teatro kryptį. Šių dalykų valandų turėjau dvigubai daugiau nei muzikos ar šokio. Man labai pasisekė su vadovėmis: dailės mokė Aida Juškaitė, o teatro – Vitalija Vyšniauskaitė. Taip pat savanoriavau Kauno Nacionaliniame dramos teatre. Iš pradžių, žinoma, galvojau, kad noriu vaidinti, bet po vieno pokalbio su V. Vyšniauskaite supratau, kad režisūra man šiek tiek įdomiau. Turint tiek sąsajų su teatru, man labai natūraliai atrodė, kad po mokyklos eisiu studijuoti būtent to. Tad vidinės diskusijos net pačią nustebino.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį stebėtą spektaklį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmasis mano pamatytas spektaklis – mano pirmas prisiminimas. Jis vyko Kauno lėlių teatre. Tai buvo kalėdinis vaidinimas, man buvo pusantrų metukų. Iš vaidinimo prisimenu tik mėlyną šviesą ir sniegą… Tačiau jo pabaigoje aktoriai mėtė žiūrovams sniego gniūžtes, pagamintas iš folijos. Tie, kurie jas pagavo, buvo kviečiami ant scenos. Aš buvau viena iš jų. Prisimenu, kad jau tąkart buvo įdomu ir užkulisiai, ir prožektoriai, ir medžiagos, ir tai, kad gali stebėti salę. Mama pasakojo, kaip reikėjo mane „krapštyti“ nuo scenos ir kaip nenorėjau eiti.

Pirmas spektaklis suaugusiesiems, kurį pamenu, – Gintaro Varno „Heda Gabler“. Buvau maža dar, per spektaklius suaugusiems sėdėdavau ramiai ir išsižiojusi žiūrėdavau. Bet būtent „Hedą Gabler“ prisimenu iki dabar. Jis buvo rodomas Kauno nacionaliniame dramos teatre, ilgojoje salėje. Scenoje liniją, skiriančią aktorius ir žiūrovus, padegė. Ugnis buvo gana aukšta. Prisimenu savo baimę sudegti. Sustingau, mamai tyliai tariau: „Mes sudegsime.“ Tačiau kai ji paklausė, ar noriu išeiti, atsakiau kategorišku „ne“. Ta magija, kai tu negali kažko nepamatyti, net jei baisu…

Kaip apskritai apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Kai paklausia, iš ko aš pragyvenu gyvenime, atsakau, kad esu lėlininkė. Manau, į tai įeina labai daug. Jau studijų metu mes režisavome, vaidinome, gaminome lėles, mokėmės, kaip susitvarkyti su šviesa, garsu, rašyti projektus ir t. t. Tas nepakito ir po studijų atėjus dirbti į Klaipėdos lėlių teatrą, tik dar prisidėjo pora veiklų. Ir šalia to visada domiesi, mokaisi naujų dalykų, kurie padeda šioje profesijoje.

Mama_Donato_Bielkausko_foto

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Mama“, rež. Aušra Bakanaitė. Donato Bielkausko nuotr.

Kodėl pasirinkai būtent lėlių teatrą?

Tiesą sakant, jis pirmas mane pasirinko. Aš pasirinkau tiesiog jo nemesti ir jį pamilau. Pirmas mano matytas spektaklis ir išėjimas į sceną buvo Kauno lėlių teatre. O vėliau istorija tęsėsi mokykloje, kai teatro studijoje supažindino su objektais, tačiau jie man visiškai nesisiejo su lėlių teatru. Galiausiai stojamieji… Iš tikrųjų, pildant paraišką surašiau visas įmanomas studijas, susijusias su teatru, išskyrus Klaipėdos universitetą. Kadangi čia buvo renkamas lėlių teatro kursas ir mano bandyta pagaminti lėlė virto katastrofa. Tai aš priėmiau kaip ženklą, kad ten nestočiau. Bet turuose, vykusiuose Vilniuje, mane pastebėjo ir „už rankos pagriebė“ KU Menų akademijos Teatro katedros vedėja Danutė Vaigauskaitė. Ji pasakė, kad mano darbai lėliški, ir pasiūlė stoti į Klaipėdą. Pateikiau dokumentus, nuvažiavau į stojamuosius, kuriuose, lyginant su Vilniumi, buvo visiškai kitokia, man daug labiau priimtinesnė atmosfera. Įstojau. Studijavau pas Jūratę Januškevičiūtę, Karoliną Jurkštaitę, Justiną Jukonytę ir kitus. Tad lėlių teatras (ypač objektų, skirtas suaugusiesiems) man kuo toliau, tuo labiau lipo prie širdies. Jaučiausi patekusi į savo vietą.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra teatras ir kūryba?

Kūryba yra viskas… Kiekvienas iš mūsų kuriame labai daug ką: tai ir santykiai, ir namai, ir darbo vieta / produktas / galimybė. Mes kuriame planus, susitarimus, poilsį, net sapnus kažkuri mūsų dalis mums kuria. O teatras yra mano mylimas darbas, meno šaka, kuri mane jaudina. Ji yra įdomi ir nors nuolat kintanti, laikina, bet kartu, manau, ji bus nemirtinga.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Man esmė yra bendravimas ir dalinimasis. Tu daliniesi žiniomis, patirtimis, emocijomis, vizijomis, jausmais.

Kas tau suteikia įkvėpimo?

Mane įkvepia žmonės ir šviesa. Šviesa visomis prasmėmis. Tiek ir jos šaltiniai: spinduliai, pluoštai ir lūžimas, atspindžiai, vitražai, tiek ir žmonių spinduliuojama šviesa. Juk mes, žmonės, negalime matyti aklinoje tamsoje. Vytautas Stankus savo poezijos knygoje yra parašęs „o jeigu veidą atsuki į saulę – / šešėlis pasiliks tau už nugaros“. Labai elementaru, niekas nedingsta, šešėlis lieka, tiesiog reikia matyti ir šviesą. Tada net užklupus sunkumams lengviau.

mama

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Mama“, rež. Aušra Bakanaitė. Donato Bielkausko nuotr.

Kokius personažus įkūnyti mėgsti labiausiai?

Apie įkūnijimą man sunkiau kalbėti, nes sukurtų vaidmenų savo arsenale turiu mažai ir dauguma jų veikia nuo savęs. Kalbant apie spektaklius, juose daug kas gali paliesti ir žavėti. Mane visada žavi vizualumas. Kiti spektakliai paperka tema ir jos kampu, atmosfera, teksto prasmėmis ir grožiu, atgyjančiu tau naujomis spalvomis.

Kokie spektakliai tave pačią žavi labiausiai?

Labiausiai mane keri spektakliai, kuriuose aš pradedu drebėti nuo sukeltų emocijų, bet sunku paaiškinti, kas tiksliai tai buvo, kas man sukėlė tokią reakciją. Tiesiog tu pajauti magiją, atmetusi profesinius dalykus, o juos prisiminusi nori gilintis ir aiškintis.

Galbūt pati kuri ir spektaklių scenarijus? Kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Spektaklių scenarijus dažniausiai kuriame visi kartu su kūrybine grupe. Iš šono pažvelgus į mano režisuotus spektaklius „Mama“ ir „Malina“ – jie abu turi bendrystę lėtu savo tempu. Bet nežinau, ar tai pastovu ir tai jau galima traktuoti kaip braižą. Aš vis dar ieškau ir tikiuosi, kad tai niekada nesibaigs. Daug kas priklauso ir nuo temos, o ją aš visada stengiuosi ne tik išanalizuoti, bet ir pajausti, likti nuoširdžia. Kai tai pavyksta, džiaugiuosi.

Ar tiesa, kad pati gamini ir lėles?

Taip. Tai dabar yra viena iš pagrindinių sričių, į kurias gilinuosi šiuo metu. Lėlių gamyba, mechanizmai man visada buvo įdomu ir patiko. Lėles pradėjome gaminti po pirmo kurso. Išvažiavome į „Erasmus“ praktiką Prancūzijoje. Ten per tris mėnesius pasigaminome tradicines pirštinines lėles „guignol“ ir marionetes. Paskaitos vyko ir universitete. Per praktiką trečiame kurse važiavom į Vilniaus „Lėlės“ teatro ir Kauno lėlių teatro cechus. Ten taip pat mokėmės gamybos. O dabar esu iš Lietuvos kultūros tarybos gavusi stipendiją ir žinias tobulinu pas tokius meistrus kaip Algimantas Kumpikas, Liljana Janavičienė, Virginija Pajarskienė ir Martynas Lukošius. Labai džiugu, kai informaciją gali gauti iš tokių geranoriškų žmonių. Laimė, kad jie dalinasi tuo, ką turi.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus teatro pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Tikiuosi, kad teatras išliks toks pat įvairus, koks yra dabar pasaulyje, ir kad atsiras naujų įdomių reiškinių, kurie sugebės paliesti žmogų. Apie savo tikslus ir ambicijas kalbėti sunku. Pirmiausia, tai baisu, kad neišsipildys ar pasikeis. Be to, kaip tu gali ką pasakyti nežinodamas, kiek dar šiam pasauly užsibūsi?

Bet planų visada yra. Noriu tęsti darbą Klaipėdos lėlių teatre rodydama spektaklius, organizuodama festivalius, kurdama naujus produktus. Dabar mano artimiausiuose planuose yra sukurti teatralizuotą mobilią edukaciją. Taip pat kiek įmanoma daugiau išmokti apie lėlių gamybą ir susisteminti informaciją, kad ją taip pat būtų galima perduoti kitiems. Jei lėlių teatre spektaklius statys nauji režisieriai, būtų įdomu dirbti su jais. Norėčiau išvažiuoti pasimokyti, pamatyti situaciją už Lietuvos ribų ir grįžti.

Malina_Donato_Bielkausko_foto

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis suaugusiesiems „Malina“, kūrybinė grupė: Aušra Bakanaitė, Andrius Tarasevičius, Monika Mikalauskaitė, Vytautas Kairys, Matas Saladžius, Taurūnas Baužas, Agnė Pulokaitė. Donato Bielkausko nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kas tai būtų? Kodėl?

Manau, ji labai priklausytų nuo aplinkybių: nuo mano interesų lauko, finansinių galimybių, šeimyninių aplinkybių… Bet jei būtų visos galimybės veikti, ką nori, tik ne teatre, manau, pasirinkčiau gidės darbą. Man labai patinka keliauti. Atrodo, net kaulai braškėti pradeda ilgą laiką bent iš miesto neišvažiavus. Tai nebeliktų šios problemos… Su istorija reikėtų padirbėti, bet, manau, būtų verta.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas jis būtų ir kodėl?

Žmogus, su kuriuo norėčiau pabendrauti, labai priklauso nuo to, kuo tuo metu domiuosi, o tai keičiasi nuolat. Aš tikiu reinkarnacija, todėl manau, kad naudingiausia ir įdomiausia būtų pasikalbėti su savimi iš ankstesnių gyvenimų. Fiziškai tai nebūtų vienas kūnas, bet dūšia lyg ta pati. Įdomu, kaip pasikeičiau, kokios klaidos, gal pavyktų išsiaiškinti, ką turiu tobulinti savyje. Išmokti dabar.

Kas Tau yra autoritetas meno pasaulyje? Kodėl?

Menas yra labai platus ir daug žmonių sukuria įspūdingų dalykų. Įvardinti ir kažkuriuos išskirti sunku. Bet man autoritetas bus žmogus, kuris nuolat ieško, daro geriausia, ką gali padaryti, suprasdamas savo silpnybes ir stiprybes. Dar labai svarbu, jei jis sugeba išlikti žmogiškas, nuoširdus ir nebijo dalintis savo patirtimi. Ir tokių žmonių yra labai daug. Į juos aš norėčiau lygiuotis.

Kūrėjos gyvenimas… Koks jis?

Man atrodo, toks, kaip ir daugelio… (juokiasi). Yra jame ir buities, ir sunkių, ir ekstaziškų periodų, ir plaukimo per vidurį. Bet iš esmės – labai laimingas. Man teko laimė dirbti mylimą darbą, sutikti daug įdomių, gerų, įkvepiančių žmonių. Su jais bendrauti, dirbti, kurti kartu. Aš laiminga, nes šalia turiu žmones, su kuriais galiu dalytis idėjomis, mintimis, gyvenimu. Jie man padeda. Laiminga, kad turiu daugiau nei vienus namus ir visuose iš jų gyvena mano mylimi ir mylintys žmonės, o vienuose iš jų – katytė, vardu Dūšia.

Parašykite komentarą