Agnė Kišonaitė: „Jei ko nors imuosi – būtinai padarysiu”

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – „Kultūros fabriko” rezidentė menininkė Agnė Kišonaitė. Žinoma kūrėja yra sukaupusi įvairialypės – grafinio, vizualinio ir interjero dizaino – patirties, kurią stengiasi perteikti savo kūryboje. Agnės darbai apibendrinti, aštrių formų, plataus aiškaus potėpio, išsiskiriantys drąsa ir harmonijos bei proporcijų darna. Apie kūrybą, gyvenimą ir ateities planus – pokalbis su Agne Kišonaite.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia asmenybė esi? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu labai ryžtinga ir drąsi. Nors daug kas galbūt mane mato ramią, santūrią, tačiau esu karšto būdo. Ryžtingumas labiausiai pasireiškia darbų atžvilgiu. Užsibrėžtų tikslų siekiu kantriai. Jei ko nors imuosi, būtinai tai ir padarysiu. Nuo pradžios iki pabaigos, kaip galiu geriausiai. Pavyzdžiui, nagų lako buteliukų vitražą klijavau metus. Nors iš pradžių maniau, kad šis projektas truks daug trumpiau, tačiau net nekilo minties imti ir visko mesti. O gyvenimo credo – ko bijosi, tas ir bus.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Iš pradžių save pristatydavau kaip dailininkę. Ilgainiui mano veiklos spektras išsiplėtė. Pradėjau savo kūrybą reikšti ir ant kėdžių, ir ant drabužių, pagal mano paveikslus audžiami kilimai. Taip pat šiuo metu mokau tapybos, kuriu meno instaliacijas bei objektus. Nemėgstu žodžio „menininkė”. Man šis žodis per daug abstraktus. Tačiau kai pagalvoju, kokias veiklas vykdau, suprantu, kad vis dėlto esu menininkė (šypsosi).

Nuo ko prasidėjo Tavo kelionė po meno pasaulį?

Mano kūrybinis kelias prasidėjo 10-oje klasėje, kai įstojau į E. Balsio menų gimnaziją. Daugiau nei 10 metų mokiausi, studijavau tris skirtingas dizaino specialybes (grafinis ir interjero dizainas – du bakalauro ir magistro diplomai), o dabar jau penkeri metai esu visiškai nepriklausoma kūrėja. Kuriu kaip noriu ir ką noriu. Pamenu, kad kertinis momentas kūryboje buvo begalinis noras išmokti piešti žmogų. Mano pirmieji nutapyti kūriniai ant popieriaus – „Paslaptis”, „Lietus” ir „Aistra”. Ant drobės – „Mano mylimiausi bateliai”. Šie piešiniai man labai brangūs ir įsimintini. Anksčiau visada sakydavau, kad kuomet būsiu pensijoje – tapysiu. Laukti tiek nereikėjo (juokiasi).

Nagų lako buteliukų vitražas buvo kuriamas metus. Luko Rostovskio nuotr.

Kūryba Tau ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas?

Tikrai taip. Kūryba yra mano gyvenimo būdas, tinkamesnio žodžio turbūt ir nėra. Kiekvienoje kasdienėje situacijose viską matau per kūrybinę prizmę. Man kūryba yra ir minčių bei savo asmeninių pastebėjimų saviraiška.

Kuo vadovaujiesi kurdama? Koks Tavo braižas?

Iš tiesų džiaugiuosi, kad studijavau ne tapybą. Taip išvengiu savęs „įrėminimo” akademiniuose tapybos principuose. Galiu drąsiai eksperimentuoti. Esu ne kartą girdėjusi, kad mano kūryba išsiskiria drąsa. Mėgstu laužytas formas, ryškias spalvas. Man nebūdingos pastelinės spalvos. Plokštumas formuoju griežtais potėpiais bei linijomis. Stengiuosi kurti aiškią, proporcingą bei harmoningą konstrukciją. Labai kruopščiai renku spalvinius derinius.

Kokie projektai Tau pačiai įsimintiniausi?

Penkerius metus aktyviai dalyvauju kūrybiniuose procesuose. Kiekvienas kūrinys man brangus ir įsimintinas. Kiekvienam atiduodu visą save. Kiekviena detalė kupina jausmo bei emocijos. Tai tiesiog išgyventa. Galbūt galėčiau išskirti pirmąjį savo netradicinį meno kūrinį „Lūpdažis milžinas”. Moteriškumą simbolizuojantis meno objektas yra sudarytas iš 5 tūkstančių lūpų dažų tūbelių. Meno objektas atkreipia dėmesį į grožio industrijos šiukšlių perdirbimo problemas. Iš naudotų lūpdažių tūbelių sukurto analogų neturinčio lūpdažio-milžino aukštis – 2,5 metro, svoris – apie 170 kilogramų. Tiesiog kartą, dažydamasi lūpas, pagalvojau, kiek daug yra skirtingų lūpų dažų spalvų. O kai sužinojau, kad lūpų dažų tūbelės nėra perdirbamos, nutariau prasmingai jas panaudoti – sukurti meno kūrinį.

Kas Tau suteikia įkvėpimo, idėjų?

Mane įkvepia labai daug dalykų. Itin – įvairūs renginiai, parodos. Aktyviai domiuosi mados tendencijomis, seku įvairius mados blogus. Įkvėpti gali ir pokalbiai su įdomiais žmonėmis ar elementarios gyvenimiškos situacijos. Man patinka stebėti aplinką, analizuoti tiek žymių žmonių, tiek mane supančiųjų stilių. Galėčiau įvardyti tokias stiliaus ikonas kaip Daphne Guinness, Ana Dello Rosso, Lietuvoje – Šoreną. Ji visuomet mane įkvepia originaliu ir įdomiu stiliumi.

Kokie Tavo planai, ambicijos artimiausius kelerius kūrybos metus?

Labai noriu surengti personalinę parodą užsienyje. Labiausiai norėčiau savo kūrinius eksponuoti Niujorke, Paryžiuje arba Honkonge. Žinoma, tai reikalauja itin didelių finansinių ir organizacinių išteklių. Bet žinau, kad anksčiau ar vėliau aš tai padarysiu. Taip pat planuoju daryti vieną didelę meninę instaliaciją. Tai bus vielinių moterų su tapytais rūbais instaliacija. Ji turėtų pasirodyti rudenį.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su kūryba, kokia ir kodėl ji būtų?

Būčiau balerina (juokiasi). Jei ne tai, turbūt rinkčiausi aktorystę arba būčiau someljė. Mane žavi vyno pasaulis.

Su kokiu bet kurio laikmečio žmogumi labiausiai norėtum praleisti dieną?

Vieną žmogų išskirti sunku. Norėčiau susitikti su žymiausiais dizaineriais, tapytojais. Labiausiai turbūt norėčiau praleisti dieną su Tamara de Lempicka. Ji buvo savita, įdomi tapytoja. Man įdomus jos gyvenimas.

Daugiau apie Agnę: www.agneart.com