Žaneta Jasaitytė-Bessonova: „Turėjau pastatyti namą motinystei”

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikianti Žanetos Jasaitytės-Bessonovos tarpdisciplininio meno paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” – eksperimentinė. Esminis šio eksperimento momentas – visus parodos eksponatus galima liesti. Menininkės sukurti ryškiaspalviai tekstiliniai objektai su daugybe smulkių detalių, traukte traukiantys mažųjų parodos lankytojų akis ir rankutes, skirti jų taktiliniams pojūčiams ir muzikinei klausai ugdyti bei lavinti. Parodos autorė tikisi, kad betarpiškas santykis su jos kūriniais taps paskata tėvams ne tik žaisminga forma supažindinti jauniausiąją kartą su menu, bet ir įskiepyti jiems pagarbų elgesį parodų erdvėse.

IMGP4514maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinės parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Ž. Jasaitytė-Bessonova neslepia – šiai parodai ją subrandino motinystė: su savo pakilimais ir nuopuoliais, nuovargiu ir džiaugsmu, ambicijomis kurti ir laiką pasiglemžiančia buitimi. Šešerius metus besikaupusi kūrybinė potencija prasiveržė dideliais objektais – kitaip, pasak menininkės, ji nebūtų galėjusi judėti pirmyn. Turėjusi išsilieti, atskleisti savo esatį. Ekspozicijoje ji nebijo būti atvira, nebijo apnuoginti, atverti savo slapčiausias pajautas, kviesdama žiūrovą į pasaulį, kurį ji kūrė tarsi tik sau ir savo asmeniniams santykiams.

Pasikalbėti apie parodą susitikome praėjus beveik savaitei po atidarymo. Į Parodų rūmus menininkė atėjo su sūneliu, iš anksto suplanavusi, ką jis veiks, kad nenuobodžiautų. Mažasis Nikita jaukiai išsitiesė ant salės grindų priešais nešiojamąjį kompiuterį ir tęsė pietų miego nutrauktą pažintį su gintaro kilme. Žaneta juokėsi, kad kol vyksta paroda, šios salės tapo jų antraisiais namais: kasdien užsuka pažiūrėti, pataisyti ekspoziciją, mat kai kurie kūriniai neišlaiko lankytojų išbandymų. „Bet taip ir turi būti”, – nė kiek nesisieloja menininkė. Kol mažasis sūnelis gilinosi į mineralų prigimtį, mudvi leidomės į improvizuotą ekskursiją po parodą.

IMGP4418maz

Parodos autorė Žaneta Jasaitytė-Bessonova. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Parodos pavadinimas „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje”: kaip jį iškoduoti?

Pavadinimą reikėtų suprasti tiesiogiai, nes be tarpininkavimo santykių apskritai gyvenime nieko nebūtų. Tu turi suvokti, kad santykiai yra tarpusavio ryšys. Viskas turi judėti abipusiai: tarp vyro ir moters, tarp manęs ir mano vyro, tarp vaiko, tarp visų mūsų. „Mano kūnas” – be abejo, apie vaiką, apie tai, kokį rezultatą pasiekė mūsų santykiai, ir apskritai apie pradžių pradžią. O ši konkreti paroda – apie motinystę, apie tai, ką pati išgyvenau ir kuo norėjau pasidalinti. Savo gyvenime pasiekiau tokį etapą, kad supratau: jei dabar nepadarysiu šios parodos – negalėsiu toliau eiti. Man buvo būtina ją padaryti. Ir būtent tokia išraiška.

Ir dedikuojate ją vaikystei?

Ne. Motinystei.

Paroda prasideda nuo konstrukcijos, pro kurią tarsi raudonuoju kilimu įeinama į salę. Tai durys į vaikystę, į pasaką?

Į pasaulėlį. Į jauseną. Objektai, esantys viduje – viskas, kas išjausta, viso to raiška. Aš nežinau, iš kur tai. Gal kad apskritai moterys yra linkusios statyti, kurti namus, todėl manyčiau, kad čia – moters pradžių pradžia. Nežinau, kaip paaiškinti, bet man buvo būtini tokie dideli objektai… Man reikėjo pastatyti (juokiasi). Ilgai ieškojau išraiškos. Pradėjau piešti labai daug eskizų ir juose buvo vien tik objektai! Vadinasi, taip ir turėjo būti. Turėjau pastatyti namą, kad išreikščiau tai, ką jaučiu. Aišku, čia ne namas, bet tai yra didelės konstrukcijos ir kiekviena forma atsirado piešiant linijas. Bepiešdama radau tai, ko man reikėjo. Kai viską padariau – įgavau ramybę.

O kaip pavadintumėte šitą objektą?

Vartai. Bet tai būtų labai primityvu. Galbūt – santykių pradžia. Tos kolonos simbolizuoja stabilumą, tai, kad mes jungiamės. O raudonas kilimas – tiesmukiškai būtų paradinis įėjimas. O perkeltine prasme: kad gyvenime kažkas įvyktų, tu nori nenori turi pereiti per kažką labai ryškaus.

IMGP3988maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinės parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Ryškių objektų Jūsų parodoje labai daug, pavyzdžiui, nuo palubės nutįsę ryškiaspalviai… Kaip Jūs juos įvardintumėte?

Tai žarnos… Arba laidai – kam kokios asociacijos… Man tai buvo laidai – tarsi laidininkai, sujungiantys mūsų santykius…

Su jungtimi asocijuojasi ir prie sienų pritvirtintos suskleidžiamos konstrukcijos. Man jos primena sparnus. Ar aš teisi?

Tai delnai. Mamos delnai, jausmų delnai. Ir spalva tokia švelni, kad, atsistojus prie šios konstrukcijos, būtų pojūtis, tarsi mama tave apglėbia. Specialiai dariau faktūrą, kad norėtųsi liesti paviršių ir jis būtų nelygus, tarsi „išgyventas”. Vidinėje delnų pusėje yra labai daug monotipijos atspaudų sluoksnių. Norėjau išgauti ne ryškią spalvą, bet kad būtų daug posluoksnių, kad būtų išjausta, kad norėtųsi prieiti, pačiupinėti: kažin, kaip čia padaryta…

Jūsų kūryboje visada buvo itin svarbi linija, ir šioje parodoje eksponuojamas grafikos darbas per visą sieną, sudarytas vien iš linijų. Kokia šio kūrinio koncepcija?

Pirmiausiai nebuvo paprasta rasti tokio dydžio popieriaus, kokio reikėjo, kad galėčiau užpildyti 12 kvadratinių metrų sienos (juokiasi). Dryžiai mano kūryboje atsirado, kai buvau simpoziume Marko Rothko meno centre (Daugpilis, Latvija). Simpoziumo tema buvo pinigai, bet aš išvysčiau ją į dieną ir naktį, kūriau apie tai, kiek kam mes skiriame laiko. Monotipija parodoje – šios temos tąsa: dienos ir nakties, gyvenimo ir jausmų refleksija. Tarsi vienais bėgeliais eina diena ir naktis, teigiamos ir neigiamos emocijos, kurios jas užpildo. Galima palyginti ir su vaiko auginimu – juk tai nėra lengvas darbas… Apie tai šiame darbe ir kalbu: viskas, ką tu gauni, nėra taip paprasta.

IMGP4006maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinės parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

O ką simbolizuoja objektai, nukloję visas Parodų rūmų salės grindis?

Aš jas vadinu žolytėmis, bet iš tikrųjų tai tarsi organuose esantys plaukeliai, kurie tave liečia, pavyzdžiui, kai kraujas teka. Būtų smagu, kad jų būtų daug, bet fiziškai nepajėgiau daugiau padaryti. Kai eini per salę, jie tave liečia. Gali juos kliudyti, gali paglostyti… Tai irgi yra grafika, spausta ant tekstilės. Pradinis sumanymas buvo tas žoles spausti ant popieriaus ir po to jį klijuoti ant plokštės. Bet kai pradėjau dirbti, atėjo išganinga mintis naudoti tekstilę.

Per šią pievą patenkame į didelį raudoną kupolą su kamuoliais. Kokia tai erdvė?

Šitą erdvę galima traktuoti kaip motinos įsčias. O galima kalbėti ir apie santykius, apie tai, ko tu tikiesi ar nesitiki. Šios erdvės viduje ir šalia jos yra kamuoliai, kai kurie iš jų – grojantys. Muziką jiems sukūrė šiaulietis kompozitorius Kęstutis Venskūnas-Fingus, montavo Giedrius Kuzma. Su Kęstučiu esame bendradarbiavę ir anksčiau, jis kuria nuostabią muziką – būtent tokią, kokia man reikalinga. Kai jam išsakiau savo mintį, iš pradžių jis buvo apstulbęs, bet vėliau po truputį, po truputį atradom tuos taškus, kurie galėtų būti įgyvendinti.

Kaip reikia groti kamuoliais, kaip tai veikia?

Jie skamba paspaudus ar užgavus ranka. Jų tikslas – kad vaikai čiupinėtų, girdėtų ir patirtų. Kitas dalykas – tai galėtų edukuoti. Jais galima kurti savą muziką, išgauti tam tikrą ritmą, žaisti su draugais ar šeima – vienas spaudžia vieną, kitas – kitą, papildo vienas kitą, kaip didžėjai. Turiu svajonę padaryti tokių kamuolių pievą: eini tarp kamuolių, palieti kiekvieną, ir tave lydi tavo skambesys… Labai tikimės, kad ateityje, gavę finansavimą, įgyvendinsime šitą projektą ir sukursime gražią skambančią pievą.

IMGP4003maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinės parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Kitoje salėje esantis dar vienas didelis ryškiaspalvis objektas – tarsi maža slėptuvė. Kokią prasmę jis slepia?

Tai dar viena mano jausena, mano mini kambarėlis, kurį sau leidau. Jis iš to motinystės etapo, kai sau visiškai nieko neturi. Šis mano poilsio kambarėlis padarytas specialiai pagal mano ūgį, kad galėčiau jame gerai jaustis, specialiai rožinės spalvos. Iš kitos kambarėlio pusės yra mama su dideliais delnais, kurie, priėjus žmogui, turi susiskleisti ir apgobti, apsaugoti kūdikį. Šio objekto parodos pradžiai nepavyko pabaigti, bet labai tikiuosi, kad parodos metu mano broliui Artūrui Jasaičiui, montavusiam visas šios parodos instaliacijas, pavyks tai įgyvendinti. Sumanymą, kaip tai techniškai padaryti, jis jau turi.

Šioje salėje skambanti muzika – to paties kompozitoriaus?

Taip taip, muzika – Kęstučio Venskūno, ji užpildo visą erdvę ir sukuria bendrą parodos atmosferą. Sukuria visumą. Apskritai aš nekreipiu dėmesio į smulkmenas – man svarbu, kad būtų visuma. Jei visuma yra – aš patenkinta. Šioje parodoje visuma yra. Yra ir daug neužbaigtų, eksperimentinių momentų, bet visuma yra.

Ši paroda, ko gero, Jums buvo ištisas eksperimentas?

Daugelį parodos objektų – sūpynes, kamuolius, gyvates – jau esu dariusi savo vaikui… Vienas didysis objektas buvo mano magistrinis darbas, žinoma, jis buvo kitoks – kraujotakos tema, panašių formų, bet buvo apklijuotas grafikos darbais. Kai reikėjo atnaujinti savo CV, peržiūrėjau visus darbus ir supratau, kad per penkerius metus nesukūriau nieko tokio, kas mane tenkintų. O kiekvienas menininkas, net ir moteris, turi ambicijų (kvatoja). Moteriai menininkei iš tikrųjų yra be galo sunku, nes laiko kūrybai turi kur kas mažiau: jai reikia dirbti, reikia vaiką, namus prižiūrėti. Motinystė nėra lengvas darbas. Kaip ir ta paroda. Tai pirmoji tokia didelė mano paroda, darbai labai įvairialypiai, ir dabar jau žinau, kad tokiai parodai surengti reikėjo suburti didesnę komandą, o aš viską stengiausi padaryti pati ir dėl to man buvo gana sudėtinga. Rengiant šią parodą viskas, kas galėjo blogo nutikti, – nutiko. Labai nesisekė su meistrais, kol pagaliau paprašiau Martyno Rimkaus („Medsiede”) pagalbos. Jau buvau susidūrusi su jo darbais, žinojau, kaip puikiai jis dirba, ir labai džiaugiuosi, kad jis nepabijojo iššūkių ir pagamino medinius objektus. Kūrybinius sumanymus įgyvendinti man padėjo Gerda Antanaitytė, Dainius Buika, Aleksandra Kondratjeva, patarimų negailėjo Irma Leščinskaitė. Sulaukiau labai daug pagalbos ir palaikymo iš visos savo šeimos – esu jiems be galo dėkinga! Dabar jau žinau, kad į komandą reikia kviesti išbandytus žmones.

IMGP3998maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos eksperimentinės parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Esate patenkinta ir jau galite pasakyti sau: viskas, paroda įvyko?

Dar ne, dar nėra to momento. Objektais esu labai patenkinta, gaila, kad vienas dar nejuda, bet tikiuosi jį pabaigti. Turėjau per mažai laiko pasiruošti parodai ir buvo neįtikėtina padaryti viską laiku. Dar turiu pabaigti tai, ko nespėjau. Štai tuomet galėsiu pasakyti: viskas, galiu judėti pirmyn.

Paskutinis klausimas – Jūsų sūnui Nikitai: kas tau labiausiai patinka mamos parodoje?

Žinoma, kad skambantys kamuoliai!

Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 10 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parašykite komentarą