Xin Dong Cheng: Kinijos šiuolaikinio meno vertybės – minties galia ir laiko perspektyva

Iki 2017 m. liepos 16 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia Kinijos šiuolaikinio meno paroda „Kas aš? 798 įspūdžiai“. Šią parodą specialiai Klaipėdai parengė Pekino galerijų asociacijos prezidentas, Kinijos kultūros ministro pagrindinis patarėjas meno ir kultūros klausimais Xin Dong Cheng. Parodos kuratorius sutiko atsakyti į Kulturpolis.lt klausimus.

IMG_3276

Parodos kuratorius Xin Dong Cheng. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kokie buvo Jūsų, kaip kuratoriaus, pirmieji žingsniai meno pasaulyje? Kaip susidomėjote menu, nes pirmosios Jūsų studijos – chemijos – buvo gana pragmatiškos, nors ir nestokojančios paslapčių?

1980-aisiais, kai Kinija paskelbė „reformų ir atvirumo“ politiką, pradėjau studijuoti chemiją, nes tuo metu labai trūko inžinierių ir gamtos mokslų specialistų. 1992-aisiais man nusišypsojo sėkmė: dirbdamas nepilnu etatu teatre, ten sutikau Galerie de France direktorių ir gavau kvietimą į parodą. Apsilankęs parodoje supratau, kad menas – mano tikrasis pašaukimas. Po penkių mėnesių sutikau dirbti galerijoje ir padėti surengti žymaus prancūzų menininko Pierre Soulages parodą Kinijos nacionaliniame dailės muziejuje. Taip prasidėjo mano karjera.

Ką kuratorystė pakeitė Jūsų ir Kinijos meno pasaulyje?

Pastangos kuo daugiau sužinoti apie savo naujų interesų sritį ir nuolatinis darbas turėjo įtakos mano profesinei kuratoriaus karjerai. Kai padėjau galerijai įgyvendinti projektą Pekine, Kinija dar buvo pusiau uždara šalis, tačiau jau buvo žmonių, norinčių, kad ji atsivertų pasauliui. Svarbu ir tai, kad vyriausybė taip pat to norėjo. Tuo metu šalyje šiuolaikinis menas buvo menkai žinomas, todėl stengiausi atgabenti į Pekiną įdomių ir svarbių meno projektų. Meno rinka Kinijoje nebuvo itin išvystyta, galerijų buvo nedaug, ir aš, kaip kuratorius, turėjau veiksmų laisvę: galėjau užsiimti tokiais projektais, kokiais norėjau.

Foto_92

Yin Chaoyang, „Aikštė“ (drobė, aliejus, 180 x 130 cm, 2009 m.). Donato Bielkausko nuotr.

10-ojo dešimtmečio pradžioje dauguma šiuolaikinių Kinijos menininkų gyveno toli nuo Pekino centro, nes šiuolaikinis menas buvo draudžiamas ir kūrėjai dirbo beveik pogrindyje. Kadangi tęsiau meno studijas Sorbonos universitete, ilgai gyvenau Paryžiuje, kituose Europos miestuose, keliavau po bienales, atkreipiau dėmesį, kad šiuolaikinis kinų menas nuolat pristatomas užsienyje, o Kinijoje toks reiškinys apskritai neegzistuoja. Ir suvokiau savo misiją: šiuos „atrastus“ kūrinius pristatyti savo šalyje, rasti nenaudojamas erdves, sukurti jose galerijas, kur patys kinai galėtų susipažinti su savo menu.

Jūs esate labiau verslininkas ar menininkas, kuratorius ar politikas? Kaip šie aspektai vienas kitą papildo jūsų veikloje?

Man prireikė nemažai laiko, kad pasiekčiau tai, ko norėjau. Laimei, buvo labai daug talentingų naujosios kartos menininkų, kūrybiškų ir pasiryžusių siekti meninės raiškos laisvės. Atsirado ir verslininkų, mąstančių kūrybiškai. Ne kūryba turi papildyti verslą ar verslas remti menus, o laisvės poreikis turi visus suvienyti. Tiek menininkui labai svarbu mąstyti laisvai, tiek ekonomika ir verslas privalo būti laisvi. Kiekvienas mūsų esame menininkai; aš, kaip kuratorius, populiarinu kinų menininkų kūrybą, kaip verslininkas tiesiu tiltus, kad galėčiau demonstruoti pasauliui jų meną. Nuo Didžiosios kultūrinės revoliucijos (1966–1976) pabaigos iki maždaug 9-ojo dešimtmečio pradžios Kinijos menas vystėsi tarsi vakuume; todėl šiandien menininkai naudojasi menu kaip naujos raiškos būdu, kuris leidžia mąstyti laisvai.

Kad ir kaip būtų, Kinijoje dabar domimasi visais meno aspektais, tad manau, kad atėjo metas visiems išbandyti save įvairiuose vaidmenyse: menotyrininkų, kuratorių, politikų, galerininkų… Anot senovinio kinų posakio, „gebantys žmonės turėtų daryti daugiau ir geriau“.

Foto132_1

Weng Fen, „Ant sienos“ (fotografija, 125 x 105 cm, 2000 m.). Donato Bielkausko nuotr.

Pekino 798-asis rajonas – tai XX a. 6-ąjį dešimtmetį statytos ir vėliau išformuotos karinės gamyklos pastatų kompleksas, šiandien tapęs galerijų miesteliu. Tai puikus kūrybinių industrijų ir politinės sistemos pokyčių pavyzdys. Kokį Kinijos segmentą atspindi šis rajonas? Ar jo evoliuciją galime tapatinti su Pekino ar netgi visos Kinijos šiuolaikinio meno scena?

1950-aisiais dabartinis 798-asis meno kvartalas buvo pramoninė zona, ženklinusi kinų industrializacijos svajones įkūnijusį pramoninį potencialą. Bauhauzo stiliaus pastatus suprojektavo tuometinės Sovietų Sąjungos ir Rytų Vokietijos architektai. Laikui bėgant, Kinijoje pramoninį laikotarpį staigiai pakeitė postmodernizmas, ir daug pastatų prisitaikė suklestėjusios kūrybinės industrijos – aukšti didžiuliai pastatai buvo itin palankūs meno veikloms.

Nuo 2004-ųjų 798-asis meno kvartalas vystėsi itin sparčiai: privačios dirbtuvėlės virto šiuolaikinėmis dizaino parduotuvėmis, kavinėmis, meno galerijomis. Šis kvartalas atveria kinų visuomenei nepatirtus dalykus, jis virto ypatinga erdve, kur atsirado vietos ir įvairioms viso pasaulio kultūroms.798-asis meno kvartalas – tai dalis pačios Kinijos, jos meno rinkos. Tai didžiulė verslo platforma kultūrinių idėjų mainams, kurie padeda žmonėms suprasti ir meną, ir jo kūrimo principus, meninės kūrybos ir verslumo balansą. Verslininkai yra labai aktyvūs, tačiau pinigai neturėtų tapti meninės kūrybos stimulu, o menininkams reikia budriai reaguoti į meno rinkos iššūkius, „nelošti“ iš savo kūrybos esmės.

Foto_129

Weng Fen, ciklas „Šeimos svajonės“ (fotografija, 100 x 80 cm, 2000–2003 m.). Donato Bielkausko nuotr.

Kaip cirkuliuoja Kinijos šiuolaikinio meno gyvenimas? Ar jam taikytina regionalizmo sąvoka? Kiek kiniškosios ir pasaulinės globalizacijos kontekste gali būti aktualus ir įdomus skirtingų Kinijos regionų „dialektas“ kaip atskira meno kalba? Kas svarbiau: autonomiškumas ar decentralizacija, bendradarbiavimas ar kova už rinkos dalį?

Didžiulė Kinija susideda iš daugybės labai skirtingų regionų: Pekinas, Šanchajus ir Šenženis priklauso didžiausių didmiesčių (aglomeracijų) kategorijai, o štai Čengdu (14 mln. gyventojų) ir Šenjangas (7,5 mln.) yra tiesiog dideli miestai. Ten gyvenančius menininkus veikia regioninė aplinka, taigi, meninei raiškai būdinga konkrečios vietovės įtaka. Tačiau skirtumų mažėja, ir vis daugiau meno kūrinių pasižymi labai panašiais bruožais, nes keitimasis informacija ir patirtimi vyksta vis greičiau.

Šiandien menininkai stengiasi reikšti individualias nuostatas, tačiau labai panašiu būdu. Greitesni mainai menų rinkoje lemia vienos integruotos sistemos formavimąsi su kiek mažesnėmis, bet vis dar gyvybingomis regioninėmis menų salomis. Meno rinka globalėja, o konkurencija virsta dalijimusi. Meno kūriniai greitai ir veiksmingai cirkuliuoja tarp vietinės ir tarptautinės rinkos ir, jei yra sukurti talentingų autorių, jie neišvengiamai bus pripažinti. Šiandien gyvename globaliame kaime ir džiaugiamės globalizacijos atneštais pranašumais technologijų ir informacijos dalijimosi srityse. Regionalizmas susijęs su globalizacija, t. y. integruodamasis jis ją maitina išraiškos įvairove.

Foto_123

Feng Zhengjie, „Įsimylėjęs drugelis“, Nr. 20 (drobė, aliejus, 130 x 110 cm, 2003 m. ). Donato Bielkausko nuotr.

Kinija yra viena iš šiuolaikinio meno scenos lyderių. Kinijos vardui iškilti padėjo tokie menininkai, kaip Cai Guo-Qiang, Ai Weiwei, Zeng Fanzhi, Yang Fudong, Luo Zhongli, Zeng Fanzi, – neabejotini aukcionų pardavimų favoritai. Kaip apibrėžtumėte šiuolaikinį Kinijos meną? Kokios vyraujančios srovės, tendencijos, stiliai? Ar tai, kas skirta eksportui, skiriasi nuo to, kas vertinama Kinijos rinkoje?

Kiekvienas laikotarpis turi savo didžiuosius kūrėjus. Per pastaruosius 30 metų po „reformų ir atvirumo“ vajaus menininkai savo kūriniams gavo daugybę žaliavos. Tokie puikūs menininkai, kaip Luo Zhongli ir Ai Weiwei, savuoju menu reiškė individualų dėmesį ir požiūrį į šiuolaikinę visuomenę. Per šiuos kelis dešimtmečius Kinijoje jau pasireiškė daugybė dailės krypčių, galbūt išskirtiniausios – ciniškasis realizmas, popartas, postpopartas… Pastarajame dešimtmetyje gerokai sunkiau nustatyti, kokiai krypčiai kūrinys priklauso, nes ryškesni tapo individualūs atskiro kūrėjo bruožai.

Nuo devintojo dešimtmečio pradžios praeities prisiminimai ir kritika bei politinės problemos tapo pagrindine menininkų diskusijų tema. Šiuolaikinis menas atėjo į Kiniją kaip viena iš bendrinės – tarptautinės kultūros kalbos formų, todėl meninė kūryba atsispiria tiek nuo tradicinės, tiek ir nuo dabartinės Kinijos kultūros. Kinijos menas kasdien darosi turtingesnis ir įvairesnis, todėl vis sunkiau nuspręsti ar apibrėžti, kas gi TAI. Laikai pasikeitė. Apie meną nesprendžiama tiesiog pagal kažkokius požymius. Tam, kad patirtumėt, kas vyksta Kinijoje, siūlyčiau žvelgti į ją iš tolerancijos ir lygiavertiškumo pozicijų.

IMG_3366_1

Da Xiang, „Sofa“, 2006 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Ar Kinijos menui būdinga socialinė kritika, protestas, ar yra jų poreikis? Ar egzistuoja alternatyvus, subkultūrinis, disidentinis menas? Gal tai apskritai neaktualu, kuomet Kinija ir taip dominuoja pasaulyje?

Menas skirtas ne vien rinkai, bet ir saviraiškai. Tačiau rinka yra labai galinga ir gali daryti poveikį menininkų kuriamiems darbams bei visuomenės požiūriui į juos. Nors, kaip jau minėjau anksčiau, menas kuriamas ne rinkai, Kinija socialinės laisvės prasme padarė didžiulę pažangą, tačiau problemų šioje srityje vis dar esama. Neleidžiama kalbėti apie smurtą ar jautrius politikos klausimus. Tačiau, mano nuomone, laikui bėgant visuomenė tobulėja, ir Kinijoje ilgainiui įsigalės didesnio atvirumo politika, leidžianti reflektuoti daugiau temų. Antai nebeliko problemos, ar pogrindžio menas egzistuoja, ar ne. Dabar svarbu tai, kad bet koks menas yra atviras ir prieinamas. Vertingiausias dalykas Kinijos šiuolaikiniame mene yra minties galia ir laiko perspektyva. Kinija turi seną istoriją ir gilias civilizacijos šaknis, tai įvertinti menininkas užtrunka tiek laiko, kol suvokia tikrąją pasirinkimo laisvės galią.

Koks šiuolaikinių kūrėjų santykis su Kinijos kultūros tradicija? Kaip keitėsi, pavyzdžiui, simbolio, vaizdo, spalvos kalba?

Esame dar tik globalizacijos proceso pradžioje, ir tik kai kurie menininkai yra susipažinę su naujomis meninės raiškos priemonėmis. Todėl vis dar kuriama remiantis pažįstamu kultūriniu kontekstu, pavyzdžiui, naudojant tris pagrindines spalvas – raudoną, geltoną ir žalią. Meno darbų kūrimą dar stipriai veikia praeitis. Paskutiniųjų XX amžiaus dešimtmečių menininkus ji paveikusi mažiau, ir jų kūryba lengviau integruojasi į pasaulinę meno rinką. Todėl tarptautinėje parodoje gali būti sunku atpažinti, kad tai būtent kinų menininko darbas, bet tai nėra didelė problema – apie kūrinio vertę sprendžiame ne pagal autoriaus etninę kilmę.

Foto_39

Shi Jianmin, „Meilės vieta“ (plienas, 2007 m.). Donato Bielkausko nuotr.

Lietuvoje pristatote trijų Kinijos menininkų kartų kūrinius. Kokie šios kolekcijos pagrindiniai akcentai? Kuriuos menininkus išskirtumėte, kas svarbu jų kūryboje?

Paroda Klaipėdoje yra apie šiuolaikinės Kinijos kultūrinę tapatybę. Skirtingu laikotarpiu  menininkai skirtingai suvokė kultūrinį pažinimą ir naudojo skirtingas raiškos priemones, skirtingai interpretavo simbolius. Kultūrinės tapatybės svarstymuose remiamasi įvairiomis meno formomis – skulptūromis, paveikslais, video- ir dizaino kūriniais, fotografija, ir visos jos akcentuoja šios parodos temą „Kas aš esu?“. Klaipėdos parodoje norėčiau išskirti kelis ypač talentingus Kinijos menininkus, pavyzdžiui, fotografą Weng Fen. Jo darbai iliustruoja, kaip žmonių sąmonė kinta visuomenei vystantis: viename darbe „Sėdinti ant sienos“ mergaitė sėdi ant senojo (tradicinio) kvartalo sienos ir žvelgia į naująjį daugiaaukščių namų ir autostradų pasaulį. Kitas darbas – „Šeimos svajonės“ – atskleidžia, kaip turėtų atrodyti laiminga šeima; deja, tai mūsų kolektyvinės laimės utopijos simbolis.

Dar vienas puikus menininkas, pramintas kiniškuoju Warholu, yra Feng Zhengjie, tapantis moteris ryškiai raudona ir žalia spalvomis, – jis vaizduoja kinų žmones kintančioje visuomenėje. Feng Zhengjie darbai kiek susiję su tradiciniu liaudies menu ir sykiu stengiasi perteikti jaunosios kartos savimonę. Menininkas Shi Jianmin naudoja kinų kaligrafiją skulptūrinei kompozicijai užbaigti, jo kūryboje akmeninės uolos motyvas pavirsta kultūriniu elementu; tokiu būdu gimsta šiuolaikinė estetika.

Foto_84

Luan Xiaojie, „Didelis berniukas“ (drobė, aliejus, 85 x 200 cm, 2005 m.) ir Li Ji, „Gyvūnų serija“ Nr. 39 (drobė, aliejus, 146 x 114 cm, 2001 m.). Donato Bielkausko nuotr.

Kokios, Jūsų nuomone, pasaulinio meno ateities prognozės: ar globalizacijos proceso metu nekyla grėsmė išnykti etniniam, stilistiniam savitumui?

Tikrai nebus lengva ateityje sukurti vieningą meno stilių, tad pasaulinis menas greičiausiai bus ryškus ir įvairus. Galbūt menininkai bandys naudoti panašias priemones vaizdų kūrimui, bet vieningo stiliaus tikrai nebus. Būsimasis pasaulis liks spalvingas ir įvairus.

Paroda veiks iki 2017 m. liepos 16 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

Daugiau informacijos apie parodą rasite čia ir čia.

Projektą „Who am I? 798 impression. Contemporary art from China“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Parašykite komentarą