Vladimiras Prudnikovas: „Ispaniškajai sarsuelai“ aistra labai svarbi

Operos solistas Vladimiras Prudnikovas, grįžęs iš kelionių po Ispaniją, aistringą pietietišką dvasią nusprendė pristatyti lietuviams. Rugpjūčio 12, 13 d. festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ lankytojai išvys muzikinį spektaklį „Ispaniškoji sarsuela“.

Lithuanian Minister of Culture Vladimiras Prudnikovas

Vladimiras Prudnikovas. Nancy Coste nuotr.

Sarsuela – plačiai paplitęs ispanų nacionalinis muzikinis draminis žanras, viename spektaklyje suderinantis vokalinius kūrinius, šnekamuosius dialogus ir, žinoma, aistringus šokio numerius. „Ispaniškosios sarsuelos“ režisierius V. Prudnikovas sako, kad žiūrovai šį žanrą priims kaip operą, o jei spektaklis bus įtaigus – patikės ir pamils ispaniškąją dvasią.

Kuo patraukė ispaniškasis motyvas? Kaip jį atradote?

Teko daug važinėti po Ispaniją, girdėjau, kad yra tokie sarsuelų teatrai, bet jų nedaug. Kilo idėja parašyti naują libretą, paimti ištraukas iš daugelio sarsuelų ir sujungti jas į vieną. Iš trisdešimties ar keturiasdešimties sarsuelų išrinkau tai, kas man artima. Tai nebus tuščias miksas, tai – lyg E. Hofmano pasakoje „Trys mylimos“ – trys duetai, kuriuose įsiliepsnoja meilė.

Sakoma, kad lietuviai – niūrūs žmonės, liūdna tauta. Ar sunku atlikėjams įsijausti, pajusti pietietišką dvasią?

Aistra labai svarbi, kitokia ir ritmų kaita, todėl labai atsakingai repetuojame. Juk dirbame be dirigento – atlikėjai taip išmuštruoti, kad puikiai dainuoja ir be jo. Sarsuela – miuzikliškas, operetiškas žanras. Arijos labai sudėtingos. Net tokios, kad G. Rossini ar G. Verdi reiktų slėptis. Sudėtinga ir dėl to, kad ansamblis nedidelis – skambės du mušamieji, gitara, altas (nors galėtų būti smuikas, bet altas sodresnis), akordeonas, kontrabosas ir fortepijonas. Visi solistai, o privalo groti kaip vienas, karts nuo karto klausydami, ką dainuoja tolėliau stovintys atlikėjai.

Ar lietuviui klausytojui artima ispaniška dvasia?

Jeigu įtaigiai padarysime, klausytojas supras, įsijaus. Svarbiausia – įtaiga, be jos, be pasitikėjimo savimi, be techninių galimybių atskleidimo nieko nebus. Balsas turi skambėti, kojos – šokti, akys – spindėti. Tikiu, kad žiūrovai įsitrauks į šiuos lyrinius paveikslus ir net išeidami niūniuos tai, ką girdėjo.

Daugiau apie festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – www.klaipedosmuzikinis.lt.

Parašykite komentarą