Rodionas Petrovas: apie „Nord Art“ ir ateities parodas

Mažame Vokietijos miestelyje Biudelsdorfe, esančiame 100 km į šiaurę nuo Hamburgo ir apie 30 km į vakarus nuo Kylio, birželio 9 d. – spalio 7 d. veikia viena didžiausių Europoje šiuolaikinio meno parodų „NordArt“. Čia savo kūrinius pristato ir klaipėdietis tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff).

Rodionas

Rodionas Petrovas su parodos „NordArt“ organizatore Inga Aru. Asmeninio albumo nuotr.

Kad būtų aiškiau, kokio masto šis renginys, derėtų pateikti keletą faktų: šiemet „NordArt“ vyksta 20-ąjį kartą. Ekspozicija rengiama buvusioje geležies liejykloje ir šalia esančiame parke, ji sudaro apie 22 tūkst. kv. m. Parodoje kiekvienais metais vienos šalies šiuolaikinis menas pristatomas plačiau – šiemet tokia šalis yra Čekija. Ir dar viena parodos organizatorių tradicija – skirti ypatingą dėmesį kaskart vis kitam garsiam menininkui. Šiais metais pristatomas čekų kilmės skulptorius, prof. Janas Koblasa (1932–2017), daugelį metų gyvenęs bei kūręs Vokietijoje ir prisidėjęs prie „NordArt“ ištakų. Atskiras paviljonas skirtas ir Kinijos šiuolaikiniam menui.

Parodos „NordArt“ organizatorių tikslas – skatinti kultūrinę plėtrą ir tapti įkvėpimo šaltiniu menininkams iš viso pasaulio, nesvarbu, ar jie yra tarptautinio masto kūrėjai, ar meno lauko naujokai. Kasmet vienas menininkas apdovanojamas rėmėjų įsteigta 10 tūkst. eurų premija. Dar trys menininkai, sulaukę daugiausiai lankytojų balsų, apdovanojami tūkstančio eurų premijomis ir įgyja teisę dalyvauti kitų metų parodoje be atrankos.

Šiemet parodos organizatoriai sulaukė daugiau kaip 3 tūkstančių menininkų paraiškų iš 105 šalių. Eksponuoti savo kūrinius speciali „NordArt“ komisija atrinko tik 200 dalyvių. Tarp jų – du menininkai, atstovaujantys Lietuvai: skulptorius Aspencrow (Edgaras Askelovičius), šiuo metu gyvenantis Birmingeme (JK), ir klaipėdietis tapytojas Rodionas Petrovas.

Parodoje – ne pirmą kartą

Faktai – iškalbingi, bet kur kas įdomiau apie parodą išgirsti gyvai. Menininkas Rodionas Petrovas, paprašytas pasidalinti įspūdžiais, svetingai pakvietė į savo dirbtuvę, esančią kažkada buvusioje laivų remonto įmonės teritorijoje, šiuo metu pilnoje įvairaus pobūdžio verslo ir meninės gyvybės. Pokalbio metu už praviro lango pasigirdus kanopų kaukšėjimui, į mano nustebusį žvilgsnį Rodiono žmona Žana – tapytojo mūza ir bendražygė – atsakė juoku: „Taip taip, čia yra ir arkliukų garažas.“ Rodionas ir Žana ne tik dalijasi kūrybine erdve, bet ir į visas parodas keliauja kartu. Abu buvo ir parodos „NordArt“ atidaryme, todėl pasakodami apie ją nuolat vienas kitą papildydavo.

Ar pirmą kartą dalyvaujate šioje parodoje?

Žana: Rodionas joje dalyvauja jau antrą kartą. Pirmasis kartas buvo 2016 metais.

Kaip ten patekote – patys siuntėte paraišką ar jums atstovavo kokia nors galerija?

Rodionas: Siuntėme patys. Siųsti paraiškas gali įvairūs menininkai, nepriklausomai nuo institucijų ir galerijų. Vėliau komisija atrenka dalyvius.

Turbūt šios parodos atitikmuo Lietuvoje būtų „Art Vilnius“?

Žana: Ne visai. „NordArt“ nėra komercinė meno mugė, jie pardavimu neužsiima, kaip, pavyzdžiui, „Art Vilnius“, turinti tikslą parduoti. „NordArt“ siekia suburti ir parodyti viso pasaulio menininkus. Per keturis mėnesius, kol vyksta paroda, ją aplanko daugybė žmonių. Tiesa, norint galima įsigyti darbų ir šioje parodoje.

Įkvepiantys susitikimai

Kiek laiko buvote Biudelsdorfe?

Rodionas: Dvi dienas – abiejuose atidarymuose. Pirmą dieną vyko tarsi mažasis parodos atidarymas – menininkų, rėmėjų ir organizatorių susitikimas.

Žana: Toks atidarymas – labai gerai, nes į kitą dieną vykusį oficialų atidarymą susirinko labai daug žmonių – apie 5 tūkstančius, ir tada jau nežinai, kas menininkas, kas žiūrovas. O per mažąjį atidarymą, skirtą menininkams ir kuratoriams, gali pamatyti, kas iš kur atvyko, pabendrauti su dailininkais iš skirtingų šalių, sužinoti, kaip kam sekasi.

Koks susitikimas jums buvo įsimintiniausias?

Žana: Kiekvienais metais parodos organizatoriai akcentuoja vieną menininką. Šiais metais išskirtinis dėmesys buvo skirtas pernai mirusiam čekų kilmės menininkui, garsiam skulptoriui Janui Koblasai, ilgą laiką gyvenusiam Vokietijoje, vienam iš „NordArt“ pradininkų, Kylio menų akademijos profesoriui. Jam parodoje buvo skirtas atskiras paviljonas. Per atidarymą labai netikėtai susipažinome su Jano Koblasos našle. Ji yra rusų kilmės, bet daug metų gyvena Vokietijoje. Ši menininkė kuria ir Vokietijoje, ir Prahoje. Ji daug papasakojo apie savo vyro gyvenimą, patirtis, apie tą laikmetį, jo sunkumus. Buvo labai įdomu pabendrauti.

Rodionas: Mums gal didžiausią įspūdį ir padarė šio menininko kūryba. Jis kažkada emigravo į Vokietiją, kai į tuometinę Čekoslovakiją važiavo sovietų tankai. Dėstė Vokietijoje, išaugino ne vieną skulptorių kartą, dalyvavo Venecijos bienalėje. Labai įdomus menininkas, matyt, dėl to jį kažkada ir pakvietė prisidėti prie „NordArt“ organizavimo.

Žana: Susipažinome su indu menininku Harsha Vardhan Durugadda, su juo daugiausiai ir bendravome. Labai progresyvus skulptorius, įdomus, apsiskaitęs žmogus su puikiu humoro jausmu, daug papasakojo apie savo šalį. Jis Australijoje už savo skulptūrą laimėjo 50 tūkst. dolerių vertės prizą, ir dabar visur keliauja.

Rodionas: Jis kuria labai įdomiai: įrašo tos vietovės, kur stovės jo skulptūra, garsą, ir pagal to garso takelio formą sukuria erdvinę skulptūrą.

Kas dar padarė įspūdį?

Rodionas: Labai didelės erdvės. Kad viską vien apeitum, reikia mažiausiai trijų valandų. Erdvės visiškai nestandartinės, šalia yra didelis skulptūrų parkas. Organizatorių teigimu, ši paroda yra viena didžiausių Europoje – 22 tūkstančiai kvadratinių metrų ekspozicinės erdvės.

Žana: Mes viską apėjom, prie visų darbų pastovėjom – jaučiam, kad jau pavargom (juokiasi). Po parodos atidarymo ten vyksta ekskursijos, įvairūs koncertai.

Vietoj įprastų keturių – šeši paveikslai

Šiemet „NordArt“ ypatingą dėmesį parodė Čekijai. Ar Lietuvos šiuolaikinis menas kada nors irgi buvo pristatytas?

Žana: 2013 m. išskirtinio svečio teisėmis dalyvavo Baltijos šalys – Latvija, Estija ir Lietuva.

Šių metų parodoje – tik du dalyviai iš Lietuvos. Įdomu, kodėl? Ar daugiau lietuvių nesiuntė paraiškų, ar jų neatrinko?

Žana: Nežinome. Nebuvo pateikta informacijos apie siuntusius paraiškas, bet neatrinktus menininkus. Gal nesiryžo dalyvauti.

O pernai nesiuntėte paraiškos ar nepatekote?

Rodionas: Pernai pavėlavau nusiųsti paraišką. Bet ir taip užteko veiklos: dalyvavau parodoje Pekine, surengiau dvi personalines parodas: Vilniuje, „Pamėnkalnio“ galerijoje, ir Malmėje (Švedija).

Kokius kūrinius pateikėte „NordArt“?

Rodionas: Vežėme darbus iš ciklo „Triukšmas“.

Tuos pačius, kurie dalyvavo parodoje Pekine?

Rodionas: Kelis tuos pačius, buvo ir naujų darbų.

Rodionas1

Rodionas Petrovas prie savo kūrinių ekspozicijos parodoje „NordArt“. Asmeninio albumo nuotr.

Kiek iš viso paveikslų?

Rodionas: Šešis, kaip ir užpernai. 2016-aisiais mano darbams buvo skirta labai gera ekspozicinė erdvė – atskira siena pačiame centre. Šiemet irgi buvo labai gerai, nes daugiau trijų keturių darbų retai kas rodo. O mano iškabino šešis darbus.

Kaip juos priėmė žiūrovai?

Žana: Iš karto sunku suprasti, kokia technika šie darbai sukurti. Žmonės, priėję arčiau ir supratę, kad paveiksluose panaudoti plaukai, labai nustebdavo.

Pekine jūsų klausė, ar tie plaukai nenukris nuo paveikslo, kiek jie laikysis…

Rodionas: Šioje parodoje irgi sulaukiau panašių klausimų – ar stipriai laikosi tie plaukai.

O ar stipriai jie laikosi?

Rodionas: Taip, labai stipriai. Tikrai nenukris – jie yra po daugybe lako sluoksnių.

Tarsi Tibeto vienuolis

Kaip sugalvojote kūrybai panaudoti barzdos plaukus?

Rodionas: Kai skusdavausi, matydavau į kriauklę krentančius plaukus, ir tas vaizdas man buvo tarsi savotiška grafika, pati medžiaga, gulinti kriauklėje, man buvo savaime įdomi. Mane tai inspiravo ir interpetavau tai darbuose sujungdamas tapybą ir naują medžiagą. Ši serija yra labiau reflektyvi, leidžiu sau daugiau improvizuoti.

Kodėl ši serija vadinasi „Triukšmas“?

Rodionas: Nes man tie plaukai asocijavosi su tuščiu šnypščiančiu televizoriaus ekranu pasibaigus programai. Tokį vaizdą žmonės vadina triukšmu. Tai buvo mano pradinė asociacija, laikui bėgant nuo jos nutolau, bet pavadinimą palikau kaip raktinę frazę.

Naudojate tik savo barzdos plaukus?

Rodionas: Taip, tik savo. Bet susidūriau su problema, kad man pradėjo nebeužtekti plaukų. Todėl sukūriau darbą, kuriame panaudoti ir mano barzdos, ir sintetiniai plaukai. Šis darbas vadinasi „Synth vs Bio“ („Sintetinis prieš biologinį“). Jame vienas kumštis yra sintetinis, o kitas – biologinis. Gal niekas ir neatspėtų, kur koks yra. Tai tarsi pereinamasis darbas, po jo darbuose naudosiu tik sintetinius plaukus.

O kaip visa tai daroma? Tiesiog beriate plaukus ant drobės?

Rodionas: Galima berti, kartais naudoju popierių ir, kaip Tibeto vienuoliai kuria mandalas iš smėlio, kažkaip panašiai ir aš darau – lengvai mušu per sulankstytą popierių su plaukais, ir jie pradeda byrėti.

Taip ir jaučiatės kurdamas, kaip tibetiečiai? Jie darydami mandalas medituoja…

Rodionas: Nupiešti, pavyzdžiui, veidą, yra ilgas procesas. Reikalinga didelė koncentracija beriant tuos plaukelius. Kiekvienas jų turi savo kryptį.

Kokias istorijas pasakoja jūsų paveikslai?

Rodionas: Žmonės kiekvienoje dėmėje ieško kokios nors prasmės, pavyzdžiui, buria iš kavos tirščių, klausia patarimo arba nori sužinoti ateitį. Šiame cikle aš ironizuoju šia tema. Kita vertus, kadangi egzistuoja viena iš teorijų, jog meno pasaulyje jau viskas sukurta, ši pozicija tapo mano kūrybos pagrindu. Darbuose susitinka tam tikrų meno pasaulio lyderių, autoritetų kūriniai arba jie patys ir bendrauja su mano žiūrovu. Pavyzdžiui, darbe „Kiekvieno po truputį“ yra po truputį Šagalo, Diušano, Miro, Rembranto ir kitų autorių darbų fragmentų. Tokiu būdu aš bendrauju su meno istorija ir kartu pasakoju autobiografiją.

Darbas, kuriame yra degtukas ir ranka, prideganti žvakę, vadinasi „Jurgis Mačiūnas pridega Jonui Gasiūnui“. Mačiūno simbolis – degtukai, su kuriais jis norėjo deginti visą meną, Gasiūnas savo tapyboje naudoja žvakės liepsną ir irgi savotiškai bando deginti meną. Sujungiau du istorinius personažus, kurie turi kažką bendro.

Šioje serijoje atsiras ir eksperimentų. Labai įdomu eksperimentuoti su tais plaukais. Norėčiau įvesti daugiau abstrakcijos, nes pati technika tai leidžia.

Iš parodos – į parodą

Kuo dabar gyvenate, aprimus įspūdžiams po „NordArt“?

Rodionas: Jau galvoju apie savo personalines parodas Stokholme ir Klaipėdoje.

Apie parodą gruodžio mėnesį KKKC Parodų rūmuose žinau. O Stokholme kada ir kur ji bus?

Rodionas: Spalio mėnesį privačioje galerijoje. Ten bus rodomi paveikslai, kuriuose dominuoja architektūriniai motyvai. Eksponuosiu ir naujus, ir kelis ankstesnius darbus, pavyzdžiui, „Arka nuimta, o Christo Vladimirov jau pradėjo savo projektą“ ir „Pradėti iš naujo“. Šio ciklo darbuose aš kalbu apie miesto architektūrą kaip praeities kodą.

Praeities kodą?

Rodionas: Laikui bėgant viskas, kas supa žmogų, keičiasi. Keičiasi ir miesto peizažas, bet istorinė architektūra lieka. Ji man ir yra architektūrinis praeities kodas, pagal kurį mes nuskaitome tą laikmetį, sužinome apie praeitį arba bandome įsivaizduoti, kas galėjo tuomet atsitikti. Aš spontaniškai pasirenku tam tikrus motyvus, kuriuos pats esu matęs. Stengiuosi rinktis mažiau populiarias vietas, bet jeigu į kadrą tokia vieta patenka, ieškau naujų interpretacijų. Pavyzdžiui, Paryžiuje prie šviesoforo stovėjo žmogus laukdamas žalios šviesos. Aš, tapydamas šį siužetą, paveiksle iš kitos pusės simetriškai iš plaukų padariau žmogaus figūros siluetą. Tuomet pirmą kartą ir panaudojau plaukus. Tai buvo po teroristinių atakų Paryžiuje. Tas tartum šešėlis, žalia ir raudona šviesos kelia bombos detonacijos asociaciją…

Stipru. Bet turbūt ne taip lengva sugalvoti tokią idėją?

Rodionas: Nesakyčiau, kad geros idėjos labai dažnai ateina. Ir nesinori išspausti to, ko pats nejauti. Jei nejauti, kad idėja gera, tai… Ji tiesiog neateina, ir viskas. Lauki tos idėjos. O paveikslas be idėjos – nieko vertas. Hiperrealizmas dėl hiperrealizmo nieko vertas. Tai nieko nepasakantis darbas, tiesiog amatas, ir tiek. Norisi to išvengti.

Norėčiau paklausti, ko gero, neetiško klausimo apie hiperrealizmo kūrybinę virtuvę. Esu girdėjusi nuomonių, esą tokie paveikslai tapomi tiesiai ant nuotraukos. Ar tai tiesa?

Rodionas: Ne, netiesa. Tapau iš nuotraukos, bet ne ant nuotraukos. Štai, pažiūrėkit (rodo į nebaigtą tapyti paveikslą. – Aut. past.), matote, fragmentas nebaigtas tapyti ir matyti balta drobė. Aš turiu netgi vieną videoįrašą, kuriame užfiksuotas visas darbo procesas. Nors toks fiksavimas atrodo šiek tiek banaliai, bet atmeta visas abejones.

Taigi, paroda Stokholme, o po to – Klaipėda. Ar eksponuosite tuos pačius darbus?

Rodionas: Ne. Mano paroda KKKC Parodų rūmuose vadinsis „Triukšmas“. Bus ciklas su plaukais, darbai su projekcijomis. Idėjų jau turiu, telieka jas įgyvendinti.

Ačiū už pokalbį ir labai laukiame parodos Klaipėdoje.

Parašykite komentarą