Rima Juškūnė: „Šiuolaikinė poezija – vos gyva“

Šiais metais pasirodė pirmoji Danijoje gyvenančios kūrėjos Rimos Juškūnės poezijos rinktinė „Irisai“, knygos nugarėlės viduje įvardijama, kad šios poezijos ašis – moteriškosios savasties patirtys. Gyvai nesusitinkame, tačiau iš trumpų mano klausimų išvingiuoja ilgas ir klampus tekstas, padėsiantis suvokti autorės kuriamą poetiką ir požiūrį į šioje žemėje vykstančius dalykus.

Rima_Juskune

Asmeninio archyvo nuotraukos

Rašote išgalvota pavarde – Rima Juškūnė. Kaip sugalvojote taip pasivadinti? Ir kaip manote, kodėl kūrėjai apskritai naudoja pseudonimus?

Tai kad ji neišgalvota, tik sutrumpinta. Buvo laikas, kai maištavau prieš -aites, -ytes ir -ienes, taip iš Juškevičiūtės atsirado Juškūnė. Norėjau tuomet pasikeisti ir dokumentuose, nebuvo įteisinta dėl neva latviškos priesagos. Ėmiau taip pasirašinėti savo tekstus, tas tęstinumas būdingas ir knygai. Įdomus pats situacijos kitimas: šiuo metu pasirašyti -iene, Danijoje – būtinai uždedant taškelį ant „ė“ raidės (tokios raidės nėra daniškoj abėcėlėj) yra didesnis maištas, ypač kai situacija būna paranki, kai susiduriu su kokiais Dansk Folke parti gerbėjais. Kodėl pseudonimais pasirašinėja kiti? Gal taip norima išvengti kūrinių turinio tapatinimo su autoriaus biografija, kas dažnai pasitaiko? Reikia klausti kiekvieno jų.

Gyvenate Danijoje, kurios opozicijų su Lietuva galima sutikti ir Jūsų eilėraščiuose. Kiek Jūsų tebėra Lietuvoje, o kiek – Danijoje?

Man ir daugeliui mūsų, vadinamųjų emigrantų ir imigrantų, būdingas transnacionalizmas, manęs yra daug abiejose vietose, ir dar daugelyje kitų, ir tų vietų manyje taip pat daug. Ypač daug manęs internete, tas protezas man labai tinka ir patinka. Išvažiavau į Daniją tiesiai iš įsisiūbavusių VU filosofijos magistrantūros studijų, buvo įdomiau patirti pasaulį, gyventi su man labai brangiu žmogumi. Ta asmeniška, patirta Lietuva gyva mano sapnuose, ypač vaikystės ir paauglystės tarpsniai, joje tebėra mano kalba, tėvai, mylimi žmonės ir kalė Vilkė, kurią parsiskraidinom iš Grenlandijos. Dar – mirusieji.

Danijoje yra šeima, kasdienybė, darbas, nauji ir įdomūs žmonės, kuriuos sutinku. Dirbdama su informacinių technologijų dizainu nuolat patenku į vis naują terpę, kuriai tą dizainą, komunikacijos strategijas reikia sukurti: tai gali būti bet kas. Kalnų dviračiais ir neįgaliųjų poilsiu, sveikatingumu užsiimanti įmonė ant jūros kranto, kuriai reikia sukurti komunikacijos strategiją ir vartotoją įtraukiančias, vertybėmis grįstas paslaugas; įmonė, ruošianti knygas ir mokyklinius vadovėlius disleksijos ir regėjimo sutrikimus turintiems vaikams ir suaugusiems, kuriems reikia rasti skaitmeninį knygos sprendimą, leidžiantį jiems pasijusti visaverčiais visuomenės nariais, savotišką kūno ir sąmonės protezą; tai gali būti ir paprastas interneto puslapis įmonei, prekiaujančiai ekologiškais produktais, kurios svarbiausia ašis yra R. Šteinerio idėjomis grįsta kepykla ir duonos pardavimas, nors ta įmonė pati to ir nesuvokia. Tai keli pavyzdžiai, kaip smarkiai gali skirtis sritys, į kurias vis naujai turi pasinerti. Toks darbas yra labai įdomus. Kiek kurios valstybės yra manyje, geriausiai pajuntu, iš tos valstybės išvažiavusi. Tai savotiški traukos centrai manyje, visa priklausomybių nuo jų skalė. Binarinių opozicijų nelabai tuose eilėraščiuose esama, ypač eilėraštis „Visiems“ tas abi vietas sulygina. Jei kokie ir yra – tai išlydžiai iš pirmo periodo po atvykimo, prisitaikymo, naujos kalbos gromulavimo atspindžiai. Tų veidrodinių stadijų nė kiek ne mažiau būna socializuojantis pačioje Lietuvoje, tik jų kitokie pavidalai. Nuolat migruojam, mano kūnas, šeima ir lagaminas yra mano namai. Siutina abiejose šalyse kurpiamas imigranto ir emigranto diskursas, su kuriuo nuolat susiduriu, dažnai absurdiški stereotipai ir klišės. Jos sklando ir apie grenlandus bei Grenlandiją, todėl (ne tik todėl, bet ir todėl) grenlandams yra gana sudėtinga pritapti kitose valstybėse. Grenlandijoje teko pagyventi, kai rašiau savo magistrinį darbą apie dialogiškumą internete, kaip pavyzdį tyrinėjau Grenlandijos marketingą, keliautojo kuriamą turinį, kurio tam dialogui labai reikia. Bet žmonės paprastina, danams nėra esminio skirtumo tarp lenko ir lietuvio, o dalis jų mano, kad lietuviai gyvena Latvijoje ir kalba rusiškai. Nors kiek lietuviai žino apie grenlandus ar apie tuos pačius danus? Lūkesčio horizontas vadinamiesiems „rytų europiečiams“ labai gerai atveriamas Alhierd Bacharevič pamąstymuose „Mūsų paskutinis Nobelis“, ta tendencija būdinga visoms sritims, ne tik literatūrai.

Ką manote apie kūrybą kita, ne gimtąja kalba?

Puiku, jei ta kalba įvaldyta pakankamai, kai sugebama žaisti tiek prasmių, tiek sąskambių niuansais, arba kai yra politinė prasmė rašyti būtent ta kalba. Danų kalba dešimt metų rašau teorinius tekstus, straipsnius, bet dar nemanau, kad esu pakankamai ją įvaldžiusi kokybiškam literatūriniam tekstui parašyti. Kadaise esu rašiusi rusiškų eilėraščių – kažkur nusimetė. Jei imčiau rašyti daniškai, gali būti, kad tekstai būtų šiek tiek kitokie ir tematiniu požiūriu. Jaučiu, kaip mano lietuvių kalba perima daniškos sintaksės bruožų, ir tai man labai nepatinka, kai rašau lietuviškai.

Jūsų tekstuose daug erotinių motyvų, kalbėjimo apie moteriškumą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad tiek moteriškumas, tiek vyriškumas tėra socialiniai konstruktai? Ir apie tai, kad mes patys galime rinktis socialinę lytį, laužyti lytiškumo normas?

Kai sakote, kad mano „tekstuose daug erotinių motyvų, kalbėjimo apie moteriškumą“, Jūs tuos tekstus priskiriate toms kategorijoms, nes ten parašytas žodis „moteris“, „vyras“ arba „papas“? Kodėl Jūs tai priskiriate erotikai arba lytiškumui?

Nereikia painioti skirtingų sričių, kas vis dar, ypač Lietuvoje, pasitaiko: biologinė lytis priklauso medicinai ir gamtos mokslams, socialinė – socialiniam gyvenimui, o seksualinė lytis nusako mūsų seksualinį potraukį. Visa maišalynė užverda, kai tos sritys su mokslinėmis ir galios pretenzijomis suplakamos į vieną, viena kuri sritis nori apžioti arba panaikinti kitą. Visų šių lyčių yra labai platus spektras, biologinės lyties ribose gimstama su neaiškiais lyties požymiais, hormoninė mūsų kūnų skalė irgi labai plati. Socialinis moteriškumas ir vyriškumas yra formuojami, tai galime rinktis, susidėliodami savo pastišą. Įdomiau yra tai, kas vienokį ar kitokį pasirinkimą skatina, ta žmogaus dalis, kuri yra vadinama intencionalumu. Šiaip man kiek keistai atrodo socialinių vaidmenų vadinimas lytimi, kai tam tikriems bruožams ar elgesio tipams priskiriamas lytiškumas. Skandinavijoje žmogaus socialinių lyčių skirtumai yra labai smarkiai apsitrynę, tai ypač pastebima tarp pagyvenusių žmonių, kai dauginimasis ir seksualumas tampa nebesvarbiais dalykais. Žmogus, gyvendamas kasdienybėje, turi derinti visų trijų sričių lytiškumą, ir tai yra labai įdomu. Bet žmogus, atskiros visuomenės grupės kaip autopoetinės sistemos, pasak Niklo Luhmanno, yra linkusios paprastinti jį supantį pasaulį, tad, kol esamos normos tinka ir patinka, dažniausiai nesuka sau dėl to galvos.

Rima_Juskune_1

Neįmanoma kalbėti apie lytiškumą be feminizmo diskursų, kuriems būdingos trys pakopos, kryptys. Pirmoji kryptis (su Simone Beauvoir) yra liberalusis feminizmas, siekęs sulyginti moteris ir vyrus kaip subjektus. Susizgribus, kad tokiu būdu panaikinama ir vadinamoji moteriškoji tapatybė, atsirado radikalusis feminizmas, kuris akcentavo skirtumą. Imta kurti skirtumo etiką (Julia Kristeva, Luce Irigaray, Hélèn Cixous), buvo naudojamas vadinamasis moteriškas rašymas, kuriama seksualumo etika. Šios feministės suvokė moterišką tapatybę kaip duotą, savaime egzistuojančią. Trečioji kryptis yra dekonstruktyvistinė (postfeminizmas), ji kvestionuoja bet kokias duotas tapatybes (Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz, Donna Haraway) ir veikia su Deleuze ir Guattari instrumentų pagalba. Jam būdingas kūnas be organų – rizoma. Tai vieta, kurioje veikia ir formuoja skirtumus geismas. Vien tik socialine lytimi operuoja Judith Butler, tuo remiasi ir visa queer ideologija bei praktikos. Ši teorija yra svarbi translyčiams asmenims, ypač kai norimos atlikti biologinio kūno transformacijos, joms pagrįsti.

Nėra teisingos ar klaidingos, vienintelės ideologijos ar teorijos. Įsivaizduokim ne tik lyties sąvokų kitimą Lietuvoje ar postsovietinėse valstybėse, bet kad ir Japonijoje, kurioje atsisakoma socialinių ir humanitarinių mokslų sričių, arba tokios teorijos (ne)galimybę islamo pasaulyje. Sociumas yra rizoma, „raizgalynas“, o ne progresyvi žmonijos vystymosi tiesė laike, kurios priekyje tarsi kometa skrieja Butler teorija arba jai iš esmės prieštaraujantys esencialistai. Socialinis konstrukcionizmas, manau, yra stiprus atsakas holokaustui, Antrajam pasauliniam karui, po jo atsiradusi ideologinė ir politinė alternatyva. Butleriškas feminizmas man kažkodėl primena kūno transformacijas sielai išgryninti.

Šiuo metu didėja nepasitikėjimas bet kokiomis ideologijomis, net ir tuo pačiu socialiniu konstrukcionizmu, jau nekalbant apie bendruomenines tradicijas, dalies kurių Skandinavijoje išlikusi tik forma (pavyzdžiu galėtų būti kad ir kokia Bažnyčios ministerija Danijoje: taip, bažnyčia ir valstybė čia nėra politiškai atskirtos, bet bažnyčios čia beveik nėra). Fenomenologinis žvilgsnis, fokusavimasis į vadinamąjį nuosavą kūną, jo pažinimas ir palaikymas tampa savotiška steigtimi ir sauga. Kai viskas aplinkui tampa pasirinkimo objektu, žmogui dažnai pasidaro sunku gyventi, norisi ribų, konkretumo. Naujasis danų psichologijos profesoriaus Svendo Brinkmanno šūkis „Būk tvirtas – galas pažangos prievartai“ žaibiškai išplito visose socialinėse medijose. Pasakyti „ne“ visuomenės ir subjekto pažangos idėjai ir praktikoms, galios ir pažangos mašinerijai yra bandymas atkovoti vis daugiau, fenomenologų įvardijamo nuosavu, kūno iš prozako ir paroksetino, iš anoreksijų, bulimijų ir plastinės chirurgijos industrijos, iš fitneso centrų ir streso sutrikimų, iš maisto, mados ir privalomų poilsinių kelionių malonės.

Reikėtų klausti ne „kokia tavo lytis“, bet kiek tavyje kiborgo, kiek tau aktualus tavo kūnas kaip galios ar valios protezas, kaip jų susitikimo vieta, kiek tau tai atrodo etiška konkretaus ir situacinio Kito bei savęs paties atžvilgiu? Reikia nepamiršti ir Kito sklaidos įvairovės: nuo E. Levino nepažinaus, mane norinčio sunaikinti Kito (kas ir nutinka, pvz., L. Von Triero filmuose, dėl tokio Kito isteriškai rėkia tautininkai pabėgėlių krizės akivaizdoje) iki M. Buberio dialoginio Kito varianto, kai abi besikalbančiųjų tapatybės pasislenka viena kitos link.

Esam priklausomi nuo galios mechanizmo, galios centrai susijungia visuomenės kūno paviršiuje, sukurdami ekonominio progreso išlydžius. Kiek mūsų pasirenkama socialinė lytis yra apsaugota nuo šio galios produkavimo, kiek ta galia lemia tokį pasirinkimą? Kiek Donnos Haraway kiborgas (posthumanbody) yra galios mechanizmų ir ideologijų produktas, o kiek – mūsų performatyvus pasirinkimas? Kaip galia represuoja mūsų kūnus ir biologines lytis? Kur, pvz., mano kaip biologinės moters teisė ramiai menstruoti namuose dvi bjauriausias dienas per mėnesį ir dėl to nebūti atleistai iš darbo? Mano socialinis berniukas manyje nori sugyventi su ta menstruojančia moteriške, į ją nekišdamas hormonų. Asmeninis, fenomenologinis, patyriminis santykis man yra tai, prie ko sugrįžau, jis taip pat labai svarbus rašant, skaitant. Žmogus negali išvengti dviejų dalykų – mirties ir savo kūno. Galiu įsivaizduoti save, bėgančią maratoną, bet jei nevalgysiu savaitę ir negersiu, nesituštinsiu ar nemiegosiu, būsiu nepajėgi bėgti. Kiek galiu pažinti savo fiziologinį kūną ir juo naudotis, jo nerepresuodama? Menstruojantis, gimdantis, žindantis, ejakuliuojantis, pavargęs, senstantis, sergantis, neįgalus kūnas, su neaiškia lytimi gimusio vaiko kūnas, kurį reikėtų palikti ramybėje su visais jo hormonais ir organais, tebėra ar iš dalies tebėra (priklausomai nuo visuomenės) „nenormalūs“, teigiamai neapšviesti galios spindulių, nepasiduodantys jos geismui. Biologinis kūnas ir biologinė lytis yra tai, ką galima performuoti, bet ko neįmanoma išvengti, neįmanoma neturėti santykio su tuo.

Mano akimis, „Irisai“ pasakoja apie kūno be organų stratifikaciją, susitikus su Kitu, susitarus (eilėraštyje „Kasdieninis“: „Būk mano moteris, sakai, žuvie“). Toks kūnas be organų sutinkamas eilėraštyje „Sachara“: („penkis mėnesius/išbuvau nesipraususi/išslapsčiusi veidrodžius (…) išsklinda kūnas/sulėtintu gyvsidabriu rituoja“). Įsteigtas geismas, sutartis lipdo iš kūno organus, jų tikslus ir potyrius. Taip atsiranda ir „Gėlelė“ – ji gali būti tapatinama su vulva. Stereotipinės, malonumo ir lyties vaidmeniui primetamos savybės ironizuojamos eilėraščiuose „tuščias dubuo po tavim“ („tęsk: ilgai ir kantriai/ spausdamas odą (…) tikrai negirdžiu“), „Abrikosų kapinės“ („senmergės kiauros kūprinas“), „Išrinktoji“ („O išrinktoji nepastoja po kaštanais“). Eilėraštyje „Švelnus“ kalbama apie patiriamą malonumą („švelnus trikampis tavo burnoj/garuoja liaukos skleisdamosi“). Knygoje taip pat yra nuorodų į kitokį moters gyvenimą nei Kairienės Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ (eil. „Po klevu, anot“ („sėdžiu įdegusi po klevu/raudonos krūtys plevena“)). Apie laikotarpio pabaigą praneša paskutinis knygos eilėraštus ZZZZZZZ („atsikabina/kabina ir nučiuožia lengva kaip pienė į pagriovę“). Stratifikacija – dar vienas raudonas siūlas, kuriam sliuogiant delnu, galima perskaityti tą knygą.

Rima_Juskune_4

Šiuo metu esama labai skirtingų feminizmų: tai ir liberalusis, ir seks-liberalusis feminizmai, pragmatinis, rudasis, socialinės rūpybos feminizmas, queer- aktyvizmas, valstybinis feminizmas. Esamu periodu esu socialinės rūpybos krypties feministė, dar kiek – vadinamojo rudojo feminizmo šalininkė. Lyties kaip išskirtinai tik socialinio konstrukto samprata Danijoje buvo įsigalėjusi 1970-aisiais. Šiuo metu ji kaip translytiškumas toliau plėtojama queer aktyvistų. Likusios kryptys derina socialinės, biologinės ir seksualinės lyties sampratas. Manau, labai svarbu kalbėti ne apie politinės ir ideologinės krypties pasirinkimą, bet apie situacinę, individualią tapatybę: renkamasi tai, kas esamoj situacijoj labiausiai padeda siekti aktualių tikslų. Gana sudėtinga yra (i)migracijos tema, šiuo metu verda diskusijos apie dialogo galimybę tarp demokratijos principų ir islamo, kur ir lytis, ir kūnas naujai iškyla kaip problema kasdieniniame gyvenime, jo praktikose. Ar gali žmogaus teisių apibrėžtas tuščias subjektas talpinti islamą, ar pastarasis taip pat yra tuščias, pasiduodantis šiam patalpinimui? Lietuvoje girdimi pašūkavimai tomis temomis tėra tolimas griaustinio aidas, visaapimančio, asmeninio, kasdieninio dialogo nereikalaujantis paplepėjimas.

Kai kurioms skaitytojoms ir skaitytojams net ir skirtumo etikos feminizmo dažnai yra per daug. Pagal eilėraštį „Gėlelė“ kompozitorius Sigitas Mickis parašė choralą, jis buvo atliekamas 2009 metais „Druskomanijoje“ kaip „savotiška provokacija klausytojui, kviečianti prisiliesti prie tuo metu vienos retesnių temų Lietuvos kūrybinėje erdvėje“ (citata iš leidinio apie renginį). Performuluotas, podekonstrukcinis skirtumo etikos feminizmas turi labai daug šansų atsigauti dėl maišto prieš mano jau minėtą galios mechanizmą, kuriam kuo puikiausiai patarnauja liberalusis feminizmas. Ta galia šiuo atveju pasirodo ne patriarchato pavidalu, bet yra daugialypė, disciplinuojanti ir diskriminuojanti bet kokį kūną ir socialinį subjektą, neįgijusį galios instrumentų. Beje, ar pastebėjote, kiek daug barzdotų žmonių atsirado aplinkui?.. Skirtumo etika tampa svarbiu maišto įrankiu.

Kaip manote, ar kas nors šiandieninėje literatūroje vis dar galėtų atrodyti šokiruotina ir neįprasta?

Ką literatūra galėtų šokiruoti? Skaitytoją, rašytoją ar literatūros kritikę/-ą? Kokios šalies literatūra – kokios šalies skaitytoją, kritikę/-ą ar rašytoją? Gal – politinė Nobelio premija lietuvių rašytojai ar rašytojui.

Orlan performansai ir Stelarco visiškas subjekto ir tapatybės atskyrimas, kiborgas jau buvo. Lietuviškoj literatūroj, tiesa, dar nelabai. Šiuolaikinė poezija vos gyva, o proza – varginga ir pavaldi komercijai. Turbūt labiausiai šokiruotų netikėtas jų abiejų galios išlydis.

Šiuo metu pastebimas posūkis link etikos kaip grynai žmogiško konstrukto apraiškos. Ne tos, kuri sukonstruota visuomenės kaip bendras standartas ir disciplinos rūšis, bet tos, kuri išplaukia iš sukauptų patirčių ir žinių, iš susiformavusio supratimo apie santykį su situaciniu, performatyviu kitu ir savimi, iš fenomenologiškai dekonstruoto ir sukonstruoto subjekto. Drąsa aštriai kalbėti ir tylėti dėl šito santykio vis dar yra provokuojanti.

Senatvės, kūno neįgalumo tema lietuviškoje literatūroje yra neatverta. Apie jas kalbama per mažai arba tai daroma nelabai autentiškai. Lyg mandagiai gėdijantis.

Galiausiai kur yra ta literatūra, kuri paneigtų visuotinį tikėjimą amžinu kapitalizmo triumfu?

Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas? Daug taisote?

Kai persipildau įspūdžio ar idėjos, jis jungiasi patyrimo asociacijų principu į eilėraštį, tada užrašau. Jei tai nutinka vakare, kartais tingiu keltis, ir tekstas dingsta, bet po kurio laiko jis gali grįžti naujais pavidalais. Kartais taisau labai daug, o kartais – beveik nieko. Būna, kad įkišu kur skiautes ir pamirštu, vėliau radusi peržiūriu, ką nors panaudoju. Poetinis satelitas labai gerai veikia visuomeniniam transporte. Užsimanius eilėraščio, reikia sėsti į autobusą ar traukinį, lėktuvą ar laivą, ir važiuoti, skristi, plaukti. Kartais būna kokia dainelė prispinta, surinkinėju spintą, tepu vaikams sumuštinius, ir smagu, tada lieka ritmas, kurį kartais užpildau. Dabar rašau galvodama apie knygą kaip apie projektą, ne tik pliūpsnių užrašinėjimą, kuris paskui galbūt susidėlios į knygą, o gal ir ne. Tačiau rašant apie išgyventas, bet nebūtinai įsisąmonintas patirtis, tekstas dažnai susipina iš klodų, kuriuos randi vėliau skaitydamas jau parašytą kūrinį. Ta gelmė yra svarbi, lengviau rašyti, kai jos nereikia sąmoningai konstruoti.

Kokie autoriai galėtų būti įvardijami kaip tokie, kurie padėjo susiformuoti Jūsų poezijai?

Šitam procesui, kuris vyksta ir dabar, daugiausia įtakos, manau, turėjo ne poezija, bet proza ir teoriniai tekstai. Tai – visa psichoanalizė (J. Lacanas, M. Klein ir J. Kristeva), jos sukurtas simbolines sistemas galima puikiai naudoti rašant. Feministinės teorijos, ypač skirtumo etikos kryptis, jau permąstyta ir perleista per dekonstrukcijos filtrą. Fenomenologijoje išskiriami kūnai – įvykiai, nuosavo kūno koncepcija, M. Merleau-Ponty ir V. Podorogos darbai. M. Foucault, R. Barthas, semiotika (Ch. S. Peirce ir A. J. Greimas, jo mokinio E. Landovskio metodai, taikomi socialinei analizei). Visi S. Kierkegaardo kūriniai originalia jo laikmečio kalba, per kuriuos sunkiai, bet maloniai broviausi, atrasdama danų kalbos niuansus ir visuomenės daliai būdingus mąstymo bruožus. Tai tos sritys, kurios ir dabar yra aktyvios, tiek rašant poeziją, tiek teorinius tekstus. Dar – dizaino teorijos, ypač vadinamoji „nudging“ kryptis. Įvairi politinė kritika. U. Eko knygos, S.Rushdie, ypač G. G.Marquezo knygos, M. Bulgakovas, P.Høegas, S. Å. Madsenas, H. Nordbrandtas, H. Helle, S. Balle, O. Ravn, seni geri poetai Deleuzeas, Derrida ir Guattari. Iš lietuvių: H. Kunčius, S. Parulskis, B. Sruoga, J. Savickis, A. Škėma, H. Nagys, A. Mackus, nepakankamai išsiplėtoję A. Herbačiauskas ir L. Skabeika. Įspūdį padarė Ch. Baudelaire’o „Blogio gėlių“ augaliniai motyvai, Derrida „choreografijos“, eilėraščiuose galima aptikti N. Abrutytės sintaksės („Iš pažintis“). B. Pūkelevičiūtės „Metūgės“ kadaise buvo labai vizualus atradimas. R. Karmalavičiui esu dėkinga dėl impresionistiškų, maištingų nuklydimų į nekanoninės literatūros lankas studijų metais. V. Rudžianską galiu vadinti savo mokytoju tiesiogine prasme, jis buvo pirmas gyvas poetas, iš mėsos ir kraujo, atėjęs į mūsų, vienuoliktokų, klasę, skaitęs nevadovėlinę poeziją, davęs gerų patarimų rašant.

Rima_Juskune_2

Dar – istorijos skaitymas ir mūsų giminę ištikusi sovietinė patirtis. Paauglystės maištas prieš ideologijų brukamas, sielos arba kūno išganymo rūpesčiu paremtas ideologijas ir praktikas. Vaikystėje buvo apsėdusi mintis apie tai, kaip rasti būdą tuos du išskirtus vargšelius sujungti, taip atradau kūno fenomenologiją.

Neįdomūs literatūros vadovėliai literatūros pamokose, juos skaitydavau akies kampučiu, tampydavausi ir tyrinėjau pačius rašytojų kūrinius.

Tebeatrodo poetiškas religinis erotizmas, nuolat išreiškiamas bažnytkaimio močiučių ritualais: man tai labai gražu.

Gyvenu su labai daug istorijų iš chirurgijos srities, kuriomis su manimi kasdien dalinasi mano vyras: ilgai menu jo apsakytus atvejus, operacijų eigą ir pabaigas, vardus, atvertų kūnų nuotraukas ir video- su jo pirštais tuose kūnuose. Tai yra labai intymu, ne seksualumo prasme, nežinau, ar gali būti labiau. Jo plaukai, prakvipę tais žmonėmis, jam grįžus iš darbo, – man tai labai konkretus potyris.

Vieni svarbiausių autorių yra mano tėvai, artimieji: tiek gimdymo, užauginimo, tiek psichoanalizės prasme.

Užsukusi į savo vaikystės namus šį rudenį, radau kelis mamos saugomus mano trylikametės parašytus sąsiuvinius. Beveik tobulas rimas, Salomėjos ir Radausko mišinys. Galvoju, reikėtų juos surašyti į elektroninį pdf dokumentą, užrašyt „tekstai dainoms“, žodžiai – liaudies, ir paleist pavėjui, lietuviška estrada tikrai nenukentėtų. Šitą pakopą peržengiau paauglystėje. Tuo metu labai daug skaičiau, kai nebeliko įdomių neskaitytų knygų mokyklos bibliotekoje, atsirado interneto portalai, ten ir nugrimzdau.

Artima man yra Astos Olivios Nordenhof ir Amalijos Smith kūryba, Olgos Ravn tekstai, Solvej Balles taiklus minimalistinis naujasis egzistencializmas (jos knyga „Pagal įstatymą“ išversta ir į lietuvių kalbą), vėlyvieji Tovės Ditlevsen romanai, Bjørno Rasmusseno eilės, Kamillos Hegos Holst liečiamos temos. Negaliu sakyti, kad šie autoriai tiesiogiai padarė įtaką mano kūrybai, kai kurie jų yra jaunesni už mane ir neseniai išleidę knygas, bet dvikalbiai skaitytojai tikrai rastų labai daug panašumų. Turbūt tai tiesiog laikmečio ir gyvenamosios terpės įtaka.

Kitus ir jau minėtus tegul randa skaitytojai ir kritikai, jei jiems bus įdomu.

Ar Jums svarbus bendravimas su kitais rašančiais, kuriančiais žmonėmis?

Svarbus – kartais apima toks ilgesėlis. Bet, pasitraukus nuošalėn, išvengiama srovės ar tik skirtumo produkavimo. Smagu bent girdėti gausmą, nujausti foną. Visas intensyvus danų literatūrinis (vos neparašiau: „liaudies“, čia taip tas žodis įsismelkęs į dantenas) gyvenimas vyksta Kopenhagoje, aš gyvenu Aalborge, Šiaurėje. Nerašau daniškai, todėl šios durys tebėra privertos. Bendrauju su Neringa Abrutyte, ji – Kopenhagoj, susirašom su Agne Žagrakalyte, Mariumi Buroku, dabar ir su Vitalija Pilipauskaite-Butkiene. Buvo smagu pamatyti primirštus ir naujus veidus šių metų „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Dažnai nerašantys žmonės įkvepia ne prasčiau nei rašantys, nes jų nekausto dalį rašytojų ištinkančios kalbėjimo baimės.

Kaip jaučiatės pasirodžius savo pirmajai poezijos knygai? Bijote kritikos?

Dauguma „Irisuose“ sudėtų tekstų yra iš mano jaunystės, nuo maždaug 16 iki 26 metų. Būdama 23-ejų išvažiavau į Daniją. Tai – postanorektinė knyga: lyrinė subjektė nustoja cenzūruoti savo kūną lyčių požiūriu, susidraugauja su juo, ima vadovautis malonumo principu, išdrįsta sudaryti iš dalies performatyvią, etinę sutartį su Kitu. Ji švelniai žaidžia, ir jai tai patinka.

Esu kiek nutolusi nuo šios knygos, nes tekstai gana seni, ir kartu priartėjusi, atradusi naujai. Yra eilėraščių, kuriuos tik dabar perpratau. Džiaugiuosi, kad ji pagaliau pasirodė.

Eilėraščiai, kuriuos rašau po „Irisų“, yra sunkūs, juose daug fenomenologijos ir psichoanalizės, daug senstančio, neįgalaus imigranto, pabėgėlio kūno, rizomiškumo, provokacijos mąstymui, kai tekstas, atrodo, sako viena, bet stabtelėjus randama visai kas kita.

Kritika yra sveikas dalykas, ypač pačiam kritikui. Kaip jis perskaitys knygą, kaip užpildys Volfgango Iserio minėtas tuščias vietas tekste, parodys jo vaizduotės, atkodavimo ir kūrybos galią. Danties jautrumo čia nelabai esama, ta knyga gyvena savo gyvenimą. Įdomu, kaip jai sekasi, kaip kokiai giminei.

Rima_Juskune_3

Ar sekate literatūrinius procesus (naujų knygų pasirodymus, literatūrinę spaudą, kritiką ir kt.) Lietuvoje?

Taip, stebiu internetu, o parvažiavusi ilgam pradingstu knygynuose: įdomios ne tik tendencijos, bet ir žybsniai.

Dabar įsisiūbavo moteriško rašymo apie moteriškas patirtis banga, su ja išplaukė Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“, taip pat ir „Irisai“. Nors jos, manau, bus lyginamos, tačiau abi yra gana skirtingos, dėl paties lyrinės subjektės malonumo principo. Gali būti, kad su kita banga atplauks moterų rašoma politinė poezija, nors galiu spėdama ir nepataikyti. Man labai įdomi Saros Poisson kūryba, jos knygoje „Madam Madam Madam“, mano akimis, yra ta jau aukščiau apkalbėta biologinė moteris su socialine berniuko lytimi. Mėgavausi tekstu ir galvojau apie tos knygos potenciją būti išverstai į danų kalbą, bet vis dar nedrįstu girgždinti tos kalbos tangentų. Mažai prakalbinta arba siaurai kalbinama yra senatvės tema ten taip pat praskleista. Visos Saros knygos yra man skirtingai artimos, taip pat ir poezija, žavi nuolat išbandomos kalbos instrumento ribos. Labai džiaugiuosi Agnės Žagrakalytės tekstais, jų visuomet laukiu. Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“ vasarą perskaičiau su malonumu, Aušros Kaziliūnaitės tabletę („Mėnulis yra tabletė“) nurijau neužstrigusią. Lietuviai klasikai dabar nugrimzdo į transcendentines sutemas (ar prašviesėjimus?), o nenugrimzdusieji išvertė į lietuvių kalbą daug įdomių knygų. Gali būti, kad neapčiuopiu tos šiuo metu pulsuojančios arterijos, nes tekstai, apsivelkantys knygų oda, jau būna kiek senstelėję. Ačiū tiems, kas Facebooke dalinatės naujausiais.

Ypač mėgstu „Šiaurės Atėnus“, skaitau „Literatūrą ir meną“, „Nemuną“, visus kultūros portalus, kuriuos randu internete, kartais, nors vis rečiau, patyrinėju „rašykus“, vis tikiuosi: gal ką įdomaus rasiu?

Tas nuolatinis raidžių burbėjimas ekrane yra malonus.

Ar domitės danų literatūriniu gyvenimu?

Tikrai taip. Lietuvoje baigiau lietuvių filologiją ir Atviros visuomenės kolegiją, Danijoje – danų filologiją ir informacines technologijas, todėl tas domėjimasis yra ne tik hobis, bet ir visuomenės pažinimo dalis, kurios reikia toliau lipdant savo identitetą, dirbant. Literatūra dažnai taikliai ir aiškiai parodo visuomenėje vykstančius procesus, polinkius, juos reikia žinoti. O ir pati danų literatūra labai įvairi ir įdomi, vienas džiaugsmas skaityti. Bandau versti, bet tam reikia įgūdžių, tad dar viskas ateityje.

Visoje Skandinavijoje matoma globali tendencija maišyti žanrus, literatūra peržengia tradicinės knygos ribas, jai būdingas transmedialumas ir eksperimentinės formos. Tai – internetinė poezija, sms novelės, romanai iPadui. Socialinių medijų erdvė ir blogai yra ne tik kūrybinė, bet ir diskusijų bei kritikos erdvė. Joje komponuojami literatūrinio teksto ir kitų meno formų koliažai ir literatūros performansai; tai ir tapsmo literatūra, kai kūrinys rašomas kelių žmonių vienu metu kaip įvykis. Artėja minimalizmo stiliaus pabaiga (nors Helle Helle Danijoje tebėra labai populiari), atgimęs naujasis realizmas pasineria į provincijos aprašymus, taip pat ryškėja patyriminis, biografinis rašymas, pasireiškiantis autofikcijos, autonaratyvo, performatyvaus biografizmo pavidalais. Įsigali naujasis individualizmas ir egzistencializmas.

Domiuosi ne tik literatūriniu, bet ir politiniu Danijos gyvenimu, jo niuansais ir atspindžiais literatūroje. Šiuo metu vėl juntamas sustiprėjęs imigracijos diskursas. Jis ryškus ir literatūroje. Poetas, reperis ir novelistas Yahya Hassanas 2013 metais tapo poezijos bestselerio autoriumi (poezijos rinkinys parduotas 100 tūkst. egzempliorių), jį saugoti ėmėsi danų Saugumas (PET). Jo poezijoje keliamos imigracijos, integracijos temos, grįstos autentiška geto patirtimi. Hassan Preisler 2013 metais išleido „Rudo žmogaus teisę“ („Brunmandsbyrde“), kur atsisakoma iliuzijos apie gerumo industriją, knyga kalba apie du įsivaizduojamus identitetus – danišką ir pakistanietišką, apie jų panaudojimus ir tranzitinį gyvenimą tarp Kembridžo, Šarlotelundo, Sumano, Berno, Berlyno, Bagsverdo, Beiruto, Niujorko ir Madrido, tėvo musulmono, bet ateisto, protestantės motinos, tapusios budiste, įtakų, klajojimas tarp arabų, ispanų, anglų ir danų kalbų. Tai – žaisminga, visuomenę kritikuojanti satyra. Jaunieji poetai, beje, ėmė rašyti meditacinius eilėraščius.

Kūniškumas danų literatūroje naudojamas dažnai, plačiai ir giliai, jis pasirodo kaip autentiškai išgyventas fizikinis dydis, refleksija ir identitetas. Jis atsiskleidžia Bjørno Rasmusseno, Olgos Ravn ir Josefinės Klougarts kūryboje. Iš queer tematika rašančių autorių reikėtų paminėti 2013 metais perleistą Alexo Zichau „Nemalonumo garso takelį“ („Ubehagetssoundtrack“, 2009), kurį šį kartą jis pasirašo savo tikra pavarde, taip susiedamas turinį su savo asmeniu. Marianne Sophia Wises rašo erotines noveles, kur mylimasi su vaiduokliais ir robotais.

Na, ir pabaigai – kokie dalykai jums atrodo patys nepoetiškiausi?

Nemokėjimas žaisti, netalentingai sumeluotas tekstas, didaktika, ideologinis, politinis radikalumas. Šitų atsakymų stilius.

Parašykite komentarą