Pekinas menininkų akimis: apie meno laisvę ir pauzę gatvėse

Spalio pabaigoje iš Pekino (Kinija) atskriejęs Lietuvos kultūros atašė Agnės Biliūnaitės laiškas pranešė žinią, kad Pekino menų rajone 798 įsikūrusioje Xin Dong Cheng meno galerijoje atidaryta jungtinė Rytų ir Vidurio Europos šiuolaikinių dailininkų paroda „Déjà vu“, kurioje eksponuojami ir lietuvių menininkų kūriniai. Parodos atidarymo ceremonija tapo pirmą kartą Pekine vykstančio 2017 metų Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių kultūros sezono ryškiu akcentu, joje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė.

DSC01726maz

Lietuvos menininkai, parodos kuratorius ir LR ambasados Kinijoje darbuotojai. Remigijaus Treigio archyvo nuotr.

Iki 2018 m. vasario 28 d. veiksiančioje parodoje pristatomi aštuoni žymūs menininkai iš keturių šalių: Kroatijos, Lietuvos, Latvijos ir Makedonijos. Lietuvai atstovauja tapytojas Žygimantas Augustinas iš Vilniaus ir du klaipėdiečiai: fotomenininkas Remigijus Treigys ir tapytojas Rodionas Petrovas.

Lietuvos ryšiai su parodos kuratoriumi, Pekino galerijų asociacijos prezidentu, Kinijos kultūros ministro pagrindiniu patarėju meno ir kultūros klausimais Xin Dong Chengu užsimezgė 2016 metų pavasarį, kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius Pekine dalyvavo kultūros forume „16+1″. Ši pažintis generavo kultūrinius mainus: šiemet gegužės mėnesį KKKC Parodų rūmuose kuratorius Xin Dong Chengas pristatė Pekino galerijų asociacijos specialiai Klaipėdai – Lietuvos kultūros sostinei parengtą ir jai dedikuotą Kinijos šiuolaikinio meno parodą „Kas aš? 798 įspūdžiai“. Ir vos po kelių mėnesių – atsakomasis Lietuvos menininkų kūrybos pristatymas Pekino menų rajone 798.

Parodoje „Déjà vu“ eksponuojami penki Žygimanto Augustino kūriniai, Remigijus Treigys ir Rodionas Petrovas pristato po septynis darbus. Šiuos kūrėjus Xin Dong Chengas atsirinko viešėdamas Lietuvoje. Kuratoriaus teigimu, Vidurio ir Rytų Europos šalių menininkai akivaizdžiai turi savitą stilių, atpažįstamumo siekia ieškodami charakteringo raiškos būdo. Tačiau jų meno sklaidos galimybes riboja tai, kad dauguma šių menininkų nėra vyraujančios, populiariosios kultūros dalis. Todėl tokio meno pristatymui labai svarbi valstybės parama bei kultūrinių Kinijos ir Europos šalių įstaigų bendradarbiavimas.

DSC01657maz1

Parodos „Déjà vu“ ekspozicijos fragmentas. Remigijaus Treigio nuotr.

Paprašytas pakomentuoti, kuo skiriasi Lietuvos menininkų kūriniai, lyginant juos su Kinijos meno kontekstu, ir ar šie darbai Pekine galėtų tikėtis komercinės sėkmės, trijų dailės galerijų savininkas Xin Dong Chengas pasidalijo savo įžvalgomis: „Lietuvos menininkų darbai parodoje sulaukė ypatingo dėmesio – galerijos lankytojai jais labai domėjosi ir stengėsi suvokti jiems naujas Lietuvos kūrėjų meno formas. Iš tikrųjų, tai pirmasis kartas, kai šiuolaikiniai Lietuvos menininkai surengė tokio aukšto lygio prezentaciją Kinijos meno galerijoje. Remigijus Treigys savo kūriniuose kvestionuoja atminties „laiką“, tiria jos lauką per tarsi netyčia kadre užsilikusius buities ir architektūros vaizdinius, Žygimantas Augustinas pateikia istorinį meno tyrimą – kaip labai tikslų vidinio pasaulio atspindį, o sėkmingai debiutuojantis jaunasis autorius Rodionas Petrovas, pasakodamas apie jo tapybą įtakojusius kūrėjus, drąsiai perkelia žiūrovą į savo kasdienę aplinką, – lietuvių autorių kūrybą analizavo parodos kuratorius. – Tikiuosi, kad tris mėnesius veiksiančioje parodoje Lietuvos menininkų darbus išvys daugelis Kinijos meno mėgėjų ir kad kolekcininkai pasinaudos proga jų įsigyti. Šių kūrinių kokybė labai aukšta, o kainos palyginti nuosaikios, todėl saviti ir puikūs darbai, tikėtina, ras perspektyvią rinką Kinijoje. Ir tai tik pradžia: sparčiai vystantis bendradarbiavimui su KKKC, Kinijos meno mėgėjai geriau pažins Lietuvos menininkus ir praplės jų kūrinių rinką“, – vylėsi kuratorius Xin Dong Chengas.

Tarsi paspaudus pauzės mygtuką

Pasikalbėti apie Kiniją, ten vykstančią parodą ir kelionės patirtis su klaipėdiečiais menininkais Remigijumi Treigiu ir Rodionu Petrovu susitikome po kelionės praėjus dviem savaitėms – kai įspūdžiai jau buvo susigulėję. Tačiau viso susitikimo metu pokalbis nuo įspūdžių nevalingai krypo prie lyginimų: ten ir čia. Ir minčių, kad kai kurias kinų patirtis būtų galima pritaikyti Klaipėdoje.

DSC01041maz

Smogas Uždraustajame mieste. Remigijaus Treigio nuotr.

Koks buvo pirmasis ryškiausias Jūsų įspūdis Pekine?

R. Treigys: Pirmųjų dienų ryškiausias įspūdis – vėjo nebuvimas. Tame mieste, atrodo, net medžių lapai nejuda – visiška ramybė ir tyla… Man tai asocijavosi su Rytų poezija – esu skaitęs apie tokią ramybę, kai net lapas nejuda. Vėliau vėjas pakilo, bet pirmomis dienomis – visiška ramybė.

R. Petrovas: Man ta ramybė asocijavosi su būsena, tarsi kažkas būtų paspaudęs pauzės mygtuką ir viską sustabdęs.

O neklausėte, ar ten dažnai taip būna?

R. Treigys: Nežinau, turbūt dažnai. Ir smogas dažnai būna. Jis man pasirodė kaip ūkas, bet man buvo gražus.

R. Petrovas: Taip, labai gražus, būsena – kaip sapne, lyg kupole. Per tą smogą nematai miesto ir viskas atrodo arti. Tik tada, kai smogas išsisklaidė, buvo galima suprasti, koks tai didelis miestas. Tačiau pirmąją dieną Pekine nematėme istorinių, architektūrinių paminklų. Važiuodami tikėjomės juos pamatyti, o matėme tik naujus pastatus. Toks keistas laukimo jausmas apėmė: lyg ir esi Pekine, bet matydamas tuos dangoraižius dar nesupranti, kur esi.

R. Treigys: Kultūros ženklai atsirado vėliau, kai nuvažiavome į senamiestį, ten pamatėme ir Konfucijaus šventyklą, ir Uždraustą miestą. Man Pekinas pasirodė kontrastų miestas – nuo visiškos archaikos iki visiško modernizmo. Ten yra ir skurdo, ir apleistų vietų, ir egzotikos, o kai pasižiūri pro viešbučio 19 aukšto langą į tolį – matai gigantišką futuristinį miestą.

DSC01057maz

Remigijaus Treigio archyvo nuotr.

Kalbant apie smogą, vadinasi, kinų nešiojamos apsauginės kaukės – būtinybė, o ne stiliaus dalykas ar perdėtas sveikos gyvensenos propagavimas?

R. Treigys: Nemanau, kad jas nešioja dėl mados. Manau, kad tai būtinybė. Mums, ten buvusiems tik penkias dienas, smogas gal ir nespėjo pakenkti, bet kai žmonės nuolat gyvena ir kvėpuoja tuo užterštu oru… Ypač, pavyzdžiui, kai transporto spūstyse važiuoja motoroleriu arba dviračiu, kaukės yra būtinybė.

R. Petrovas: Ir dar pastebėjau, kad tame smoge, kai nėra vėjo, labai užsilaiko kvapai – eini gatve ir jauti intensyvius koncentruotus kiekvienos kavinukės kvapus.

Laisvoji meno zona

Papasakokite apie Pekino 798-ąjį menų rajoną. Kokį įspūdį jis Jums padarė?

R. Petrovas: Kinijoje viskas daro įspūdį savo dideliais mastais – ir pats miestas, ir architektūriniai paminklai. Ten nėra kaip pas mus – svarbiausia centras, o aplink jį išsidėstę miegamieji rajonai. O ten objektai išmėtyti po visą miestą, kiekviename rajone gali surasti įdomių taškų. Taip pat ir su 798 rajonu – jis nėra centre, miestas skirstomas į 7 žiedus, o tas rajonas – prie 4 žiedo. Jis yra gana didelis, užima apie kvadratinį kilometrą.

R. Treigys: Savo struktūra tie buvę sandėliai man priminė Klaipėdoje, Šilutės plente, esančią Prekybos bazę. Tai buvusi karinė gamykla, ją statė Rytų Vokietija. Kai ji tapo nenaudojama, prieš 10 metų ten įsikūrė meno centras. Kai jį pamačiau, mane suėmė baltas pavydas. Galvoju: štai paėmė kinai ir padarė. O kodėl pas mus negalima to padaryti? Man jis pasirodė labai modernus, šiuolaikiškas, ir kartu tame rajone jaučiama demokratija ir laisvė. Susidarė įspūdis, kad tai tikra laisvoji meno zona. Iš buvusių angarų, sandėlių sukurtos puikios galerijų erdvės – šiuolaikinės, modernios, tačiau palikta ir autentikos fragmentų – pavyzdžiui, lubos ar kitos detalės, tie fragmentai labai įdomiai pateikti ir sumoderninti. Ir viskas padaryta labai skoningai.

DSC00748maz

Pekino 798 menų rajonas. Remigijaus Treigio nuotr.

R. Petrovas: Tarp senų pastatų mačiau ir integruotų neaukštų naujų modernių statinių su nerealiais šiuolaikiškais fasadais. Tame kvartale veikia galerijos, įvairios parduotuvės, kavinės, knygynai, kažkokie muziejai, fondai, bibliotekos – viskas, kas susiję su kultūra ir jai reikalinga infrastruktūra. Lietuvoje niekur to nėra.

Galbūt šį modelį galima būtų pritaikyti Klaipėdai? Pavyzdžiui, planuojamame kultūrai perduoti senajame Policijos pastate?

R. Treigys: Tai būtų labai geras pavyzdys Klaipėdai. Aišku, nereikia norėti, kad tik atidavus Policijos pastatą, iš karto turėsime kultūros centrą. Ne, taip nebus. Kinijoje tas centras kuriasi jau 10 metų – po truputį keičiasi, apauga naujais objektais, galerijomis.

R. Petrovas: Teko skaityti, kad ruošiamas projektas, kas tame pastate Klaipėdoje galėtų būti. Aišku, galima laikytis pirminio varianto, tačiau reikėtų atsižvelgti į Lietuvos realijas: kažkas vėliau atkris, kažkam gal nepavyks, kažkas pasikeis. Bet aš manau, kad per trejus – penkerius metus tame pastate kultūros centras tikrai susiformuotų… Pekino meno rajonas visai nepanašus į buvusią „Vydūnkę“, kurią atidavė menininkams, ir manykitės. Tokiose vietose tikrai turi būti ir komercijos: kavinių, klubų, erdvės muzikai, kad papildytų vieni kitus, nebūtų vien grynojo meno zona. Pekine greičiausiai ir finansinės sąlygos sudarytos neblogos.

Tačiau ši erdvė Kinijoje buvo urbanistinė. O Klaipėdoje tai paveldui priklausantis pastatas.

R. Petrovas: Bet paveldas ten – tik fasadas. O viduje nieko autentiško jau nebelikę.

Pagarba medžiui

Vienoje nuotraukoje mačiau, kad galerijoje, kur eksponuojami Jūsų darbai, išsaugotas medis. Ten visur taip saugoma gamta?

R. Treigys: Iš tikrųjų pastebėjau, kad šiuo požiūriu skirtumas nuo mūsų labai didelis. Dabar Lietuvoje didelė problema – visuotinis medžių kirtimas miestuose, truputį kas, ir iškart medis naikinamas. Aš nežinau, kur čia bėda: ar tai yra verslo planas, ar tiesiog neapykanta medžiams, ar naujosios kartos požiūris. O pas juos jaučiama pagarba medžiui. Gal tai kultūrinis dalykas? Konfucijaus muziejuje matėme augančius galingus medžius, jie visi suregistruoti, turi etiketes su informacija.

DSC01695maz

Galerijoje augantis medis. Remigijaus Treigio nuotr.

Arba kad ir toje mūsų kuratoriaus galerijoje augantis medis. Jis taip gražiai įkomponuotas į erdvę, tokia pagarba tam medžiui rodoma! O pas mus jis būtų išluptas ir sunaikintas. Mane jų požiūris sužavėjo. Bet, matyt, tai yra kultūrinis, mentaliteto dalykas.

R. Petrovas: Taip, jie labai gražiai elgiasi su medžiais, bet aš galvoju, o kas geriau: ar nupjauti medį ir naują pasodinti, ar laukti, kol tas medis nukris ant mašinos ar galvos. Pas mus dėl vėjų medžiai periodiškai virsta, ypač seni medžiai. Manau, kad sergančius medžius reikia nupjauti. Bet jeigu medis dar galėtų pagyventi kelis dešimtmečius, manau, kad juos reikėtų palikti.

R. Treigys: Bet medis auga šimtus metų. Jis neužauga per penkerius ar dešimt metų, jis turi visą istoriją. O pažiūrėkit, kas pas mus daroma: dėl kažkokių trinkelių kertami visi medžiai, užuot juos integravus. Tai lengviausias problemos sprendimas.

R. Petrovas: Bendrai kalbant, negalima pasakyti, kad Pekinas labai žalias miestas. Labai daug vietų, kur, išskyrus betoną, nieko nėra. Ten net žolę ne visur pamatysi, viskas išbetonuota.

Baklažanas ant čekio

Sakoma, kad Azijoje gera valia perkama pagyromis. Ar galite tai patvirtinti? Ko Jūsų klausė parodos lankytojai, kas jiems buvo įdomu?

R. Petrovas: Manęs klausė elementarių dalykų, dažniausi klausimai buvo: kas pavaizduota mano darbuose, kodėl aš tapiau tuos dalykus, ką tai reiškia. Vienas keisčiausių klausimų buvo apie paveikslą, kuriame nutapyta kriauklė ir į ją priberta tikrų plaukų, – paklausė, kiek tas darbas laikysis – mėnesį ar metus? Žmogui buvo įdomu, po kiek laiko plaukai nukris nuo paveikslo, jam pasirodė, kad tai laikina instaliacija. Kai buvau surengęs parodą Vilniuje, tas darbas irgi buvo eksponuotas, bet tokio klausimo nesulaukiau (juokiasi). Klausinėjo ne tik apie parodą, dažnai klausdavo, kaip mums ten patinka, kaip jaučiamės Kinijoje. Jiems buvo įdomi mūsų nuomonė apie tą rajoną, apie Pekiną. Kita vertus, ten atidarant parodą, kaip ir pas mus, didžioji lankytojų dalis nebendrauja, tiesiog apžiūri ekspoziciją ir išeina.

O apskritai kinai linkę bendrauti?

R. Petrovas: Man pasirodė, kad kai su jais pradedi bendrauti, jie domisi ir mielai šneka. Aišku, tie, kurie moka anglų kalbą. Mums paaiškino, kad Šanchajuje daug kas kalba angliškai, Honkonge – beveik visi, o Pekine kur kas mažiau mokančių šią kalbą.

R. Treigys: Prieš važiuodamas į Kiniją maniau, kad žmonės ten bus labiau susikaustę. Tačiau nuvykus man susidarė įspūdis, kad žmonės labai atsipalaidavę ir laisvi, bendraujantys. Bent jau 798 rajone sutikti kinai buvo tokie. Bet tai buvo išsilavinę žmonės.

R. Petrovas: Sunku padaryti kokią nors išvadą, nes į tą rajoną ateina progresyvūs žmonės, žinantys, kur ir kodėl eina. Tačiau kartą nuošalesnėje Pekino vietoje, toliau nuo centro, ieškojome pavalgyti, ir ten niekas angliškai nekalbėjo. Turėjau ant čekio nupiešti padavėjai baklažaną, kad ji parodytų meniu patiekalą iš baklažano (juokiasi). Taigi ten irgi dideli kontrastai.

DSC01506maz

Didžioji kinų siena. Remigijaus Treigio nuotr.

Darbas – privalomas

Matėte ir neparadinę Kinijos pusę?

R. Treigys: Ž. Augustinas pasakojo, kad su dviračiu iš viešbučio atsitiktinai nuvažiavo į kažkokį lūšnų rajoną. Ten dideli kontrastai – gradacijos skalė nuo nulio kyla iki begalybės. Yra modernių dalykų, yra ir… Kaip ir visur – tą patį gali pamatyti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. O išvažiavus kitur matai daugiau egzotikos. Kita vertus, girtų mes ten nematėme. Bet gal ten ir neįmanoma girtiems vaikščioti, nes visur labai daug stebėjimo kamerų – gatvėse, kavinėse, vaikšto daug policininkų ir kažkokių draugovininkų su raiščiais. Ambasados darbuotojai pasakojo, kad Kinijoje visi privalo dirbti, negali būti bedarbiai. Man susidarė įspūdis, kad, pavyzdžiui, viešbutyje labai daug darbuotojų ir kiekvienas turi labai aiškią mažą funkciją. Sakykim, yra du vyrukai, kurie tik atidarinėja viešbučio duris. Bet visi dirba (juokiasi).

R. Petrovas: Ten reikia bent metus pagyventi, kad pajustum, perprastum miestą ir jo gyvenimą. O mūsų įspūdžiai buvo tik pirminiai, paviršutiniški.

Kuratorius buvo parengęs Jums kultūrinę programą?

R. Petrovas: Taip, mus daug vežiojo: į buvusią Kinijos imperatoriaus rezidenciją Uždraustą miestą, prie Didžiosios kinų sienos, į Konfucijaus šventyklą. Įspūdis – didžiulis.

R. Treigys: Ir šiaip labai rūpinosi. Apgyvendino labai gerame 5 žvaigždučių viešbutyje, kiekvieną vakarą vesdavosi vis į skirtingą vietą vakarieniauti, ir tos vakarienės trukdavo po 4–5 valandas. Paragavome labai įvairaus maisto.

R. Petrovas: Taip, sutiko mus tikrai gerai.

DSC01077maz

Pekino gatvė. Remigijaus Treigio nuotr.

Ar patyrėte kokių nors netikėtų nuotykių?

R. Petrovas: Aš su žmona kartą norėjome nusigauti iki tokios gatvės, kur kepa skorpionus ir kitokius vabzdžius. Kadangi laiko turėjom nedaug, pasiėmėme rikšą su motociklu. Važiuoti gatvės spūstyje, nardant tarp mašinų buvo, švelniai tariant, baisoka… O kai mus nuvežė, paaiškėjo, kad tos įstaigos prieš du mėnesius uždarytos. Likome neparagavę keptų skorpionų (juokiasi).

Tai gal šunienos ragavote?

R. Petrovas: Nežinau, greičiausiai ne (juokiasi).

R. Treigys: O man kažkas ten sakė, kad šunis valgo tik turtingi žmonės, kad tai – prabangos dalykas.

Be ryšio su pasauliu

Kalbant apie automobilių spūstis, žinau, kad per jas vos nepavėlavote į oro uostą. Daug vėlavote?

R. Treigys: Jei dar 10–15 minučių būtume užtrukę, iki šiol dar būtume Pekine (juokiasi). Prieš kelionę namo kuratorius paprašė, kad neišvažiuotume neatsisveikinę su juo. Belaukiant jis paskambino asistentei ir pasakė, kad užstrigo automobilių kamštyje. Atvažiavo, kai iki skrydžio registracijos buvo likusios gal 40 minučių, paspaudė rankas ir palinkėjo gero kelio. Dar nuramino, kad vairuotojas geras ir turėtume suspėti į lėktuvą. Nors iki oro uosto gal 16 km, bet gatvėse – kamščiai. Atvažiavome, kai iki registracijos pabaigos buvo likusios gal 3 minutės. Bet visur bėgte. Adrenalino buvo daug (juokiasi).

Anksčiau Pekine turistai būdavo suvaržyti, Tiananmenio aikštėje nebuvo galima fotografuoti, filmuoti… Nepajutote to?

vainikai

Gėlių vainikai menininkui Fang Lijun. Remigijaus Treigio nuotr.

R. Petrovas: Vieną kartą vėlai vakare ėjome į tą aikštę, reikėjo praeiti apsaugos postą, parodyti dokumentus ir kaip oro uoste buvo nuskenuoti mūsų daiktai. Ir viskas, po to gali eiti ir bet ką daryti: fotografuoti, filmuoti. Prieš kelionę buvo baimės, kad galime jaustis nesaugiai, bet tikrai ne. Na, jau XXI amžius, viskas pažengė į priekį.

R. Treigys: Bet ten neveikia „feisbukas“, „googlas“, „instagramas“, „gmailas“ – su pasauliu susisiekti negali.

R. Petrovas: Bet yra programėlių, atblokuojančių tuos draudimus, ir viskas veikia (juokiasi).

Kokių dar ryškesnių skirtumų pastebėjote?

R. Treigys: Dar labai nustebino vainikai vietoje pas mus įprastų gėlių puokščių. Buvome garsaus kinų menininko Fang Lijun retrospektyvinės parodos atidaryme, ir ten pamatėme sustatytą eilę vainikų, kaip pas mus per laidotuves – su juostomis, su užrašais. Iš pradžių sutrikome – kur pakliuvome? O paskui paaiškėjo, kad Kinijoje tokios tradicijos: kaip pas mus ypatingomis progomis dovanojamos gėlių puokštės, ten teikiami vainikai.

O Jums per parodos atidarymą atnešė vainikų?

R. Treigys: Ne, mums neatnešė (juokiasi).

P. S. Paprašyta pakomentuoti, kokiomis progomis Kinijoje teikiami gėlių vainikai, LR kultūros atašė Kinijoje Agnė Biliūnaitė paaiškino: „Naujų parduotuvių, biurų atidarymo proga svečiai atneša gėlių vainikus su užrašais ir jie visi pastatomi prie įėjimo. Tai mums primena laidotuves, nors iš tiesų vainikai yra labai spalvingi.“

.

Parašykite komentarą