Paulius Tamolė: leisti išgyventi būsenas!

„Pūkuotuko pasaulis“ – spektaklis, kurio premjera Klaipėdos dramos teatre vyks kovo 17, 18 ir 24 d. Tai nuoseklios Pauliaus Tamolės – aktoriaus, šokėjo, režisieriaus – teatrinės kūrybos, apimančios, įtraukiančios, apraiška. 2016 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal Joëlio Pommerat pjesę sukurta „Raudonkepurė“ – spektaklis, mėgstamas vaikų ir tėvų, teigiamai vertinamas kritikų. 2017 m. režisuotas „Be skambučio“ – teatrinis išgyvenimas moksleiviams, jauno amžiaus žiūrovams. Spektaklis kaip keturių dalių vyksmas, pasklindantis mokyklų erdvėse, suteikia galimybes įvairiais būdais patirti gyvenimo (mokyklos) klausimų akivaizdoje – stebint, renkantis, klausantis, reflektuojant.

Paulius_Tamole_Foto_Dmitrijus_Matvejevas

Režisierius Paulius Tamolė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šį kartą – Klaipėdos dramos teatras ir britų rašytojo Alano Alexanderio Milne’o „Mikės pasaulis“ (1926), beveik prieš šimtmetį parašyta knyga ir jos veikėjai. Pagrindinis – Mikė Pūkuotukas – žinomas, pažįstamas, ko gero, kiekvieno – vaiko ir suaugusiojo. Paulius Tamolė drauge su scenografe ir kostiumų dailininke Lauryna Liepaite, ištikima teatrine bendrakūrėja, adaptavo ir pritaikė pasaką scenai. Spektaklio muziką kuria kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, vaizdo projekcijų autorius – kino režisierius Tomas Smulkis. „Mikės pasaulyje“ vaidina aktoriai: Artūras Lepiochinas (Mikė), Karolina Kontenytė (Paršelis), Rimantas Pelakauskas (Nulėpausis), Regina Arbačiauskaitė (Pelėda), Simona Šakinytė (Riukas), Jolanta Puodėnaitė (Kenga), Donatas Stakėnas (Triušis).

Jums, kaip režisieriui, labai svarbus ryšys, santykis. Tad kaip gyvenama Mikės pasaulyje?

Visų pirma reikia paminėti, kad mes Šimtamylę girią spektaklyje paverčiame seniausiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje esančiu miestu – Klaipėda. Taigi Miškas virsta Miestu. Jame visi personažai gyvena atskirai, savo namuose: Mikė – teatre, Pelėda – Klaipėdos pašte, Nulėpausis – Ryžių malūne ir pan. Kiekvienas pirmiausia galvoja apie save, savus rūpesčius. Per visą spektaklį tik du kartus jie visi susirenka draugėn: Nulėpausiui priminus apie savo gimtadienį, susiburia jo paminėti, ir pabaigoje visi susitinka pagerbti Meškiuko žygių. Kitaip tariant, iš aštuonių spektaklio scenų vos vienoje visi personažai yra kartu. Apie mūsų bendradarbiavimą ir norisi pakalbėti. Kiek mes esame bendruomeniški?

Kodėl A. A. Milne’o „Mikės pasaulis“? Kodėl, atrodytų, visiems gerai žinomas Mikė Pūkuotukas turi persikelti į teatro realybę?

Man teatras yra erdvė, kurioje mes galime klausti, dvejoti, susitikti, bendrauti. Pūkuotuko pasaulis, savo ruožtu, pasiūlė tokias temas, kaip Savas ir Svetimas, Vietinis ir Atėjūnas, Pažįstamas ir Nežinomas, Aš ir Mes. Tai man labai siejasi su kontekstu: ir Lietuvos, ir Klaipėdos.

Pasidalinkite savuoju Mikės Pūkuotuko matymu, pajautimu – koks tai veikėjas Jums? Koks Jūsų asmeninis santykis, ryšys su juo?

Mikė – tai Labai Mažo Protelio Meškiukas. Ar tikrai? Labai norisi panagrinėti, kiek yra gajos etiketės ir stereotipai, suformuoti mūsų visuomenės. Juk, ko gero, daugelis žiūrovų pas mus ateis pažiūrėti Mikės „pirmojo Lietuvos reperio“? Bet ar tikrai jis reperis? Ar tikrai jis dainuoja?

Jūsų vaizdavimusi, Mikės ir jo draugų pasaulėlis, regima, juntama, patiriama ir kuriama aplinka, atmosfera – kokia?

Pasaulis – kaip ir kiekvieno vaiko: didelis, įdomus, viliojantis ir įtraukiantis. Labai norisi sugrąžinti mums tą žingeidumą ir smalsumą. Norą tyrinėti ir ieškoti savojo Šiaurės Ašigalio.

„Pūkuotuko pasaulis“ randasi bendradarbiaujant su vaikais, jų tėvais kūrybinėse dirbtuvėse Klaipėdos dramos teatre. Kiek ir kaip tai keitė Jūsų pirminę idėją, asmeninį spektaklio pasaulio matymą?

Prisipažinsiu, dirbtuvių metu su vaikais ir jų tėveliais domėjomės visai ne Mikės pasauliu. Mums buvo įdomiau mūsų santykis su teatru, su miestu, kuriame gyvename. Klausėme, kodėl jie lankosi teatre? Atsakymai mums suteikė motyvacijos daryti tai, ką geriausiai mokame – kurti Teatrą, pasaulį, kurio įprastai nepamatome, kuris grįstas geromis emocijomis, įspūdžiais ir gyvu ryšiu.

Mikes_Pasaulis_Kurybines_dirbtuves_ foto_Simona_Rankauskaite

Spektaklio „Pūkuotuko pasaulis“ (rež. Paulius Tamolė) kūrybinių dirbtuvių dalyviai. Simonos Rankauskaitės nuotr.

Spektaklis kuriamas Klaipėdos dramos teatre. Teatras Jus pakvietė ar Jūs pasiūlėte Mikę teatrui?

Klaipėdos dramos teatras mane pakvietė ir tada bendru sutarimu nusprendėme imtis tyrinėti Pūkuotuko pasaulį. Aš vykau čia vedamas smalsumo susipažinti su teatru, su šio teatro kolegomis. Galų gale, aš absoliučiai nieko nežinojau apie Klaipėdą, tai ir mano pirmoji pažintis su šiuo miestu.

Kokią Klaipėdą pamatėte? Kokią ją norite parodyti, leisti pažinti, patirti?

Draugai klaipėdiečiai dažnai manęs klausia: „Na, kaip tau Klaipėda?“ Prisipažinsiu, energetiškai tai keistas miestas. Vakarų civilizacijos miestas, paliktas mums, kad juo rūpintumėmės ir jį puoselėtume. Kurdami spektaklį bendradarbiaujame su Lietuvos jūrų muziejumi, Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi, lankėmės ekskursijoje po miestą ir vaikščiodami su gidais dažnai girdėdavome frazę: paklauskite vieno ar kito fakto vietinių klaipėdiečių ir jie jums to nepasakys. Norime sužadinti vietinių miestiečių smalsumą domėtis miestu, kuriame jie gyvena. Iš naujo pamatyti vietas, kurias jie galbūt praeina kasdien, tik kitoje, teatro erdvėje. Žvilgsnis kitu rakursu į įprastus daiktus, viliuosi, atgaivins jausmus tiek savam miestui, tiek vieni kitiems.

Kuo ypatingas, kitoks spektaklio kūrybos procesas? Kas patirta, išmokta Jūsų paties kaip režisieriaus?

Mūsų spektaklyje susitinka Teatras su Kinu. Miestas su Mišku. Jaunoji aktorių karta su Vyresniąja. Man svarbu išlikti jautriam ir girdėti skirtingas nuomones, kartas, aktorines mokyklas. Kiekviena pusė turi savo tiesą ir ji yra savaip teisi. Man svarbiausia atrasti kompromisą. Kompromisas – tai didžiausias laimėjimas kūryboje.

Žmogus pasaulį patiria penkiomis juslėmis. Kuri jų svarbiausia Jums? Kaip šiuolaikiniai vaikai dažniausiai atranda ir pažįsta juos supančią erdvę?

Jeigu kalbėsime apie Lietuvą ir lietuvius, turiu pripažinti, kad pas mus geriausiai išvystyta rega. Bet šiame spektaklyje itin didelį dėmesį skiriame lytėjimui ir klausai. Lytėjimui puikiai pasitarnauja Laurynos Liepaitės scenografiniai sprendimai. Žiūrovas galės pasijusti it meno galerijoje ir patyrinėti – paliesti kiekvieną teatro objektą, rekvizitą, o klausai pasitarnauja didelis ir preciziškas kompozitorės Agnės Matulevičiūtės darbas, jos kruopščiai atrinkti autentiški aplinkos garsai ir darniai sukurta atmosferinė muzika.

Tęsiant ankstesnį klausimą, galbūt regite kurios nors juslės lavinimo stoką?

Jeigu galiu vaizduotę pavadinti jusle, tai pirmiausiai imčiausi lavinti ją. Tarsi visos kitos juslės ir pasitarnauja siekiant ją praturtinti. Reikia pripažinti, kad dažnai atsisakius ar praradus vieną iš juslių, imame ją kompensuoti pasitelkdami būtent vaizduotę.

Paulius_Tamole_Kurybines_dirbtuves_foto_ Simona_ Rankauskaite

Spektaklio „Pūkuotuko pasaulis“ kūrybinių dirbtuvių akimirka, centre – režisierius Paulius Tamolė. Simonos Rankauskaitės nuotr.

Jums labai svarbus ryšys su žiūrovu. Matant liūdną, nusiminusį vaiką – kaip elgtis?

Ryšys su žiūrovu – tai leidimas jam būti tokiam, koks jis yra. Jeigu jis liūdnas, aš norėčiau jam iki galo leisti išbūti liūdnam. Jeigu verkia – leisti iki galo išsiverkti. Būtent leisti išgyventi būsenas! Raminti, klausti – tai jau yra tam tikras kišimasis ir noras jam daryti įtaką. O man svarbiau – leisti.

O pykčio, kaprizo atveju?

Pyktis, kaprizas – tai yra emocija. Taip, emocija labai svarbi mūsų gyvenime, bet su ja nereikia dirbti. Svarbiau išsiaiškinti priežastį (veiksmą), kas tai sukelia. Kitaip tariant, ko žmogus siekdamas arba ką veikdamas tai patiria. Mano siekiamybė, kad vaikai ir tėvai vieni kitus matytų laimingus.

„Vėjas neša mane nežinia kur, ir aš galiu niekad neberasti kelio į namus“, – sako Paršelis*. Kas Jums galėtų nužymėti ar žymi kelią į namus? Ir kas Jums yra namai?

Mano namai yra mano šeima. Ten, kur viskas aišku ir ramu. Tai tarsi maža sala, kuriama tokia, kokios norime. Pagrindiniai šios salos kūrėjai: mano žmona, dukra, sūnus ir aš.

„Gal padės šaukštas saldaus, gintarinio šiobeito„, – Mikės Pūkuotuko mintis išaušus nuostabios dienos rytui**. Kas įprasmintų, kaip išsipildytų Jūsų nuostabi diena? Ir kas Jums asmeniškai yra šisbeitas, kuriuo mėgautumėtės nuostabią dieną?

Diena, kai pabudęs jautiesi reikalingas. Šisbeitas – tai geras darbelis, padarytas kitam žmogui, gyvūnui, augalui.

„Raudonkepurė“, dabar „Mikės pasaulis“ – vaikų literatūros klasika, kurios veikėjai, tapę tarsi gyvomis esatimis, gyvena už knygos, už animacinio filmuko ir kitų meno realybės įprasminimų, tarytum drauge. Tačiau kiekvienas asmeniškai turime savas istorijas, savus personažus. O kokia Jūsų vaikystės pasaka, veikėjas – draugas, lydėjęs, buvęs šalia, iki šiol tebemielas?

Klasikos kūrinius mėgstu ir branginu dėl juose užkoduotų vertybių. O kalbant mano vaikystės personažus, pirmiausia prisimenu „Pingvinuką Lolo“ ir filmą „Kapitono Granto vaikai“. Lolo laukdavau ir žiūrėdavau dėl įvykių tikrumo, ten būdavo vietos ir krūptelėti iš siaubo, ir pasidžiaugti herojų sėkme. „Kapitono Granto vaikai“ – tai mano kelionių ir naujų pasaulių atradimo etalonas. Nesvarbu, kad jie ieškojo tėvo, svarbu, kaip ir kur jie tai darė: prerijos, pavojai, vandenynai.

* Walt Disney. Mikė Pūkuotukas ir baisi audra. Vertė Aldona Baliulienė. Egmont Lithuania, 1995.
**Walt Disney. Mikė Pūkuotukas. Nuostabi diena. Vertė Jurga Šidiškytė. Egmont Lithuania, 1998.

Parašykite komentarą