Laima Akstinaitė apie „R.E.M.“: visiška nesąmonė ir viskas apie mus

„Sunku išlikti savimi, kai visa civilizacija, pažanga kuriama tam, kad mes negirdėtume savęs. Kad neužduotume sau klausimo KODĖL…“ – kažkada yra pasakęs lietuvių aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Šį ir daugelį kitų egzistencinių klausimų, su kuriais susiduria jaunas šių laikų žmogus, Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „R.E.M.“ analizuoja kino, teatro ir videofilmų režisierius Jonas Tertelis. Lietuva mini savo 100-metį, o kaip šiame kontekste savo būties prasmę suranda jaunimas? Pristatome pokalbį su pagrindinį Duobės vaidmenį spektaklyje „R.E.M.“ atlikusia Laima Akstinaite.

REM_Laurynas_Butkevicius1

Laima Akstinaitė Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „R.E.M.“, rež. Jonas Tertelis. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Spektaklyje atlieki pagrindinį vaidmenį. Sakyk, kaip ir kam gimė siužeto idėja?

Šiame spektaklyje nėra pagrindinio vaidmens. Taip, aš esu ašis, aplink kurią viskas sukasi. Tačiau vieno pagrindinio personažo aš negalėčiau išskirti. Spektaklio tema atsirado po 2017 metais vykusių Jauno teatro dienų festivalio, kuriame dalyvavo šio darbo (R.E.M.) sumanytojas. Atvykęs režisierius pasakė, kad nori kalbėti apie emigraciją, aiškintis, kodėl lietuviai emigruoja, kuo jie nepatenkinti ir kodėl mes patys vis dar tebegyvenam šioje šalyje.

Po susitikimo su J. Terteliu gavome jo elektroninį laišką, kuriame parašė, su kuriais iš mūsų pageidauja dirbti. Tačiau labiausiai man įsiminė vienas režisieriaus sakinys laiške, kuriame buvo užsiminta apie būseną, kai tu nori kažko imtis, bet niekaip nerandi tam motyvacijos. Tu žinai, kad gali, kad esi visiškai pajėgus, turi idėjų, noro, ugnies ir t. t. Tačiau nerandi motyvacijos dabar pat atsistoti, eiti ir daryti. Susitikusi su režisieriumi pasakiau, kad būtent apie tai ir noriu kalbėti. Aš be galo dažnai susiduriu su šita būsena. Noriu tiek daug padaryti, turiu tam visas sąlygas, bet kažkodėl sėdžiu vietoje. Dažnai savęs klausiau: kodėl? Iš kur tai? Kodėl taip jaučiuosi? Dar dabar nežinau, kaip apie tai kalbėti.

Kokias užduotis gaudavote repeticijų metu?

Jos būdavo labai elementarios. Na, pavyzdžiui, kiekvienas turėjome pasakyti po tris situacijas, kuriose mes buvome tikrai labai laimingi, taip pat turėjom išvardinti po tris dalykus, kurie asocijuojasi su Lietuva, dar turėjome prisiminti ir garsiai papasakoti apie tris savo gyvenimo įvykius, kurių metu jautėmės visiškai sužlugdyti.

REM2_Laurynas_Butkevicius

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“, rež. Jonas Tertelis. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Ar vaidindama Duobę atsakei į savo vidinius klausimus?

Atsakiau, žinoma. Tebūnie kad ir tomis elementariomis visuomenės suformuotomis dogmomis… Toks jausmas, kad šis vaidmuo mane tarytum „išvertė“ į kitą pusę. Tada aš suvokiau visus tuos trikdžius, esančius aplink mane ir manyje. Išsilaisvinimas iš jų atsirado tada, kai jie materializavosi, t. y. buvo paversti kitais, aplink mane esančiais personažais. Apskritai aš nelabai suprantu, kaip J. Tertelis sugebėjo sukurti tokią ypatingą repeticijų atmosferą. Jų metu nejautėm absoliučiai jokios įtampos. Vėliau prasidėjo labai atviri pokalbiai tarp mūsų visų. Pati aš nesu linkusi per daug atvirai kalbėti apie save, savo jausmus. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turi turėti savo paslaptį. Tačiau tada režisierius mane gerai „papurtė“ sakydamas, kad mano vidiniai jausmai ir yra ta medžiaga, iš kurios aš turiu kurti. Todėl atvirai kalbėti yra labai svarbu.

Jeigu teisingai suprantu, spektaklio žiūrovams yra paliekama „ertmė“ pamąstymui?

Ta ertmė yra viso spektaklio metu. Žinoma, mes labai jaudinomės, nuolatos svarstėme, kaip žiūrovai apskritai priims šį spektaklį, kaip jį supras. Nes jau vien šio kūrinio forma yra ganėtinai siurrealistinė. Aš pati „R.E.M.“ įvardijau kaip fantasmagorišką dokumentiką. Visiška nesąmonė, bet viskas apie mus. Bet spektakliui pasibaigus, visa salė juokėsi ir, pasirodo, puikiai suprato, ką norėjom pasakyti… Džiugu buvo girdėti teigiamus žmonių atsiliepimus, kad ir jiems spektaklio siužetas tapo skaudžiai juokingas. Žiūrovai pamatė tą antrąjį planą, kuris ir yra tas jaunas žmogus – neapsisprendęs, vis kažko ieškantis… Pilnas vidinių demonų, kurie „bando įspėti“ apie kažką negero.

REM1_Laurynas_Butkevicius

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“, rež. Jonas Tertelis. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Ir aš pati dažnai susimąstau, kiek daug įvairių taisyklių mus supa. Yra begalė knygų, kuriose mokoma, kaip reikia gyventi, šimtai straipsnių internete, kur aiškiai nurodoma, koks turi būti tikras vyras ir kaip turi elgtis moteris su vyrais, nuolatos ir visur rengiami seminarai, kaip mes visi privalome siekti karjeros aukštumų ir t. t. Tada tarytum užduodu sau klausimą, o ar aš galiu kaip nors paprasčiau? Nes pavargstu kartais svarstydama, kuria gi taisykle man vadovautis kiekvienoje gyvenimo situacijoje.

Ar nemanai, kad didelį baimės gyventi pamatą mums paklojo mūsų pačių tėvai, seneliai? Juk ir jie patys buvo auginami ta pačia sovietine dvasia, nuolatos verčiančia ko nors bijoti…

Šitame spektaklyje daug kalbėjome apie baimę. Dažnai būna, kad jaunas žmogus tiesiog sėdi ir galvoja, ką jam daryt toliau, ko imtis. O iš šono visi jį „stumia“ ir „spaudžia“, kad turi eiti ir kažką daryti: privalai eiti dirbti, o ne sėdėti čia… Sako, juk jauna esi, viską gali, mes tikim tavim… Ir tada susiduri su visiška priešprieša, nes prieš tai visad buvo sakoma, kad to negalima, ano nedaryk… Pasimeti, žmogus, iš viso nebesupranti – tai į kurią pusę dabar tau eit ir bandyt tą pasaulį užkariaut…

Kurdami šį spektaklį, turbūt visi pažinote vieni kitus iš labai arti?

Tikiuosi, kad visi. Aš pati tai tikrai turėjau ir pasinaudojau galimybe pažinti save ir kitus. Paskui sulaukiau klausimų, kaip aš išdrįstu taip atvirai kalbėti ir atskleisti tam tikras savo gyvenimo detales. O aš, pasirodo, laikui bėgant net nebegalvojau apie tai! Tada, žinoma, pradėjau vėl svarstyti, kad gal tikrai kažką nebegerai darau, gal tėvai pamatę spektaklį supyks, įsižeis dėl ko nors? Bet tėvams labai patiko. Ir man tai buvo didelis pripažinimas. Vėliau tėtis lyg ir patvirtino J. Tertelio žodžius pasakęs, kad pagrindinis mano inspiracijos šaltinis ir turi būti tai, iš kur aš pati esu, jog patirtį turiu semtis iš to, ką išgyvenau ar išgyvenu dabar.

Man šitas spektaklis labai brangus. Jis yra be jokios įtampos, suvaržymų… Linksmas, tačiau kalbantis apie šių dienų visuomenėje gyvenančio jauno žmogaus skaudulius. Taip pat spektaklis pilnas kiekvieno jame vaidinančio aktoriaus biografinių detalių, kas dar labiau sujautrina siužetą.

Parašykite komentarą