Kritikų drąsa ir kūrėjų literatūrinės kovos

Šį kartą apie knygas, rašytojus ir literatūros lauko formavimą kalbamės su literatūrologe Virginija Cibarauske, kurios tekstai apie naujausią literatūrą periodiškai pasirodo spaudoje, sukeldami įvairių, kartais labai audringų, reakcijų. 

Virginija Cibarauskė. Kristinos Bidočiūtės nuotr.

Virginija Cibarauskė. Kristinos Bidočiūtės nuotr.

Virginija, kadangi pastaruoju metu esi bene aštriausiai pasisakanti kritikė literatūros lauke, smalsu, ar pati bijai kritikos?

Nesu mazochistė, be abejo, kad labiau džiugina pagyros ir žavėjimasis, o ne kritika. Ypač tuomet, kai giria tie ir tos, kuriais pasitikiu, kurių nuomonę vertinu. Be kitų savo veiklų, esu ir A. J. Greimo centro doktorantė, o tarp akademikų kritika, skirtingai nei literatūros lauke, yra visiškai normalus dalykas, tam tikra prasme ir siekiamybė. Šios bendruomenės dėka išmokau kritikos ne tik nebebijoti, bet ir vertinti žmones, kurie randa laiko pasidomėti mano veikla, sugeba į akis pasakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus aspektus. Taigi nors pagyrimus mėgstu labiau, apskritai manau, kad konstruktyvi kritika vertingesnė.

Kaip patartumei reaguoti menininkui, kuris, galbūt ne vieną mėnesį ar metus kūręs savo darbą ir juo tikėjęs, paskiau sulaukia kritikos, tiesiai šviesiai sakančios, kad jo kūrinys yra mėšlo gabalas?

Visų pirma reikia nepamiršti, kad kiekvienas kritikas turi savo skonį, vadovaujasi tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, kurios, be abejo, nėra ir neturėtų būti absoliučios, visuotinės ir neginčijamos. Būna ir taip, kad tai, kas vienam – mėšlo krūva, kitam – deimančiukas. Tuomet verta kreipti dėmesį į nuomonę pagrindžiančius argumentus – kiek jie logiški, nuoseklūs. Apskritai tiek meno kūriniui, tiek ir jo vertinimui būdingas tam tikras nevienareikšmiškumas, ypač tais atvejais, kai tolstama nuo vyraujančios tradicijos, ieškoma naujų raiškos būdų. Būna ir taip, kad knygos ar konkretaus autoriaus kūrybos vertė atpažįstama praėjus kelioms dešimtims metų nuo pasirodymo.  Toks buvo, pavyzdžiui, Henriko Radausko atvejis. Savo laiku Radauskas buvo autsaideris, Kazys Binkis jo poezijos net neįtraukė į almanachą Antrieji Vainikai (1936). O kas dabar prisimena tokias XX a. 4 dešimtmečio poezijos žvaigždes kaip Gražina Tulauskaitė, Petras Karuža, Leonas Skabeika? Be abejo, tas pats bus ir su didesne dalimi šiandienos madingųjų: po keliasdešimties metų iš jų prisimins, skaitys vos vieną kitą. Ir nebūtinai tuos ar tas, kurie šiuo metu labiausiai vertinami, daugiausia reiškiasi. 

Apskritai sveika suvokti, kad visi, net ir geriausieji, parašo prastų tekstų. Tai nėra pasaulio pabaiga. Iš tiesų, tai visiškai normalu. Nenormalu, nesveika įsivaizduoti, kad visi tekstai bus šedevrai. Kritikos patarčiau nepriimti asmeniškai, taip pat neverta rašinėti save kaip kūrėją ir asmenį, o kartu ir kolegas rašytojus žeminančių anoniminių komentarų po straipsniais internetiniuose kultūrinių leidinių portaluose. Jei norisi atsakyti, garbinga tai daryti viešai arba bent jau asmeniškai. Pavyzdžiui, parašyti kritikui ar kritikei laišką. Tokio tipo polemikos būtų labai naudingos tiek kritikams, tiek ir rašytojams, gaila tik, kad jų beveik nėra.

Ar galėtum teigti, kad buvimas laisvai ir drąsiai turi tam tikrą kainą?

Užmokėti dar neteko, taigi, matyt, dar nesu pakankamai laisva ir drąsi. Kartą kolegė paklausė, ar nebijau rašyti recenzijos, mat autorius yra garsus dar ir tuo, kad oponentus, o ypač – oponentes, mėgsta smaugti. Tačiau, matyt, mano recenzija buvo per švelni, o gal kaip tik pernelyg kritiška, nes jokios reakcijos nesulaukiau. Tik kiek vėliau iš aplinkinių šaltinių atskriejo gandai, jog tekstas rašytojui patiko.

O iš tiesų tai šiek tiek stebina prie mano pavardės priduriamas epitetas „drąsi“.  O ko gi bijoti: kad kas nors įsižeis ir nepakvies prie bendro staliuko? Tiesa tokia, kad literatūros laukas man nėra ir niekada nebuvo socializacijos, draugysčių, savitarpio palaikymo erdvė. Labiau nei rašytojai ir jų draugija man įdomūs tekstai.

Kaip manai, koks svarbiausias šių laikų literatūros kritiko uždavinys?

Svarbiausia yra suvokti kritikos funkciją apskritai. Pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjo samprata, kad kritikas turi aptarnauti literatus ir literatūrą, t. y. aiškinti kūrinius, ieškoti juose glūdinčių prasmių, įrodinėti, kad literatūra yra vertinga savaime, kad reikia džiaugtis kiekviena nauja knyga, vertinti kiekvieną rašytoją tiesiog už tai, kad jis ar ji rašo. Neva jei nebūtų rašytojų, nebūtų kultūros ir išvis nieko nebūtų. O juk kritikos funkcija yra ne garbinti, o formuoti literatūros lauką, atsijoti pelus nuo grūdų, atskirti vertingas knygas – nuo menkaverčių. Žmogus, rašantis apžvalgas, recenzijas, bet nedrįstantis ar nesugebantis pasakyti, kuri knyga yra vertinga, o kuri – ne, yra impresijų rašinėtojas, o ne kritikas.

Ar pati seki savo kolegas, turi mėgstamų literatūrologų / knygų apžvalgininkų?

Patinka literatūrologės Jūratės Sprindytės studijos, recenzijos, pasisakymai kultūrinėje spaudoje, žavi gebėjimas išskirti pagrindines tendencijas, identifikuoti svarbiuosius autorius, skaidrus stilius, taktas. Seku Rimanto Kmitos, Giedrės Kazlauskaitės, Dainiaus Vanago publikacijas. Tai kritikai, turintys savo nuomonę, skonį, rašymo, argumentacijos stilių.

Lietuvių autoriai, rodos, vis dar neužkariauja pasaulio: negauna nobelių ar bukerių, jų išverstų į užsienio kalbą knygų tiražai nepasiekia penkiaženklių skaičių. Ar tai netinkamos vadybos, prastų viešųjų ryšių rezultatai? O galbūt iš tiesų nelabai kuo esame įdomūs pasauliui, nes vis dar neturime To rašytojo?

Tai, be abejo, kompleksinis reiškinys. Tinkama vadyba ir viešieji ryšiai pagelbėtų, tačiau vargu, ar ką nors pakeistų iš esmės. Taip pat nemanau, kad Tas rašytojas galėtų atsirasti staiga ir iš nieko: tam turi būti palankios sąlygos, tam tikras kultūrinis klimatas. Šiandien daugiausiai šansų susilaukti pasaulinės šlovės turi būtent romanas. O romano žanras mums sunkiai įveikiamas. Turime geros poezijos, bet norint suvokti ir tinkamai įvertinti poetinį tekstą, būtina išmanyti literatūrinę tradiciją ar tradicijas. Tikėtis, jog pasaulis sugebės įvertinti subtilų, pavyzdžiui, Sigito Parulskio poezijos žaismą su LDK baroko tradicija, būtų naivu. Analogiškai ir Ezopo kalba, nutylėjimai, elipsės ir pustoniai novelistikoje, apsakymuose, ir mūsų intertekstinių nuorodų, kultūrinių aliuzijų pilna eseistika vargiai gali būti labai aktuali, suprantama plačiajam pasauliui. Bet visų svarbiausia tai, kad mūsų kultūrai apskritai būdingas uždarumas, hermetiškumas: linkstama gręžiotis atgal, angažuotis prigimtinių, pamatinių (kad ir kas tai būtų) vertybių saugojimui. Norint kažką nustebinti, sudominti būtinas atvirumas, o mes gi bandome gintis nuo pasaulio, užsidarome savo dramblio kaulo bokšte. Todėl ir nesame tam pasauliui labai įdomūs.

Kokie procesai lietuvių literatūroje tave labiausiai džiugina? O kokie piktina?

Džiugina, kad literatūros laukas darosi heterogeniškas, išsiskiria rašytojų ir kritikų grupelės, kurias vienija panašus požiūris į literatūrą, gero/blogo stiliaus samprata, net tam tikras gyvenimo būdas. Labai tikiuosi, kad rasis daugiau alternatyvų, jos radikalės. Man tai – literatūros gyvybės požymis. Tačiau ši tendencija bent kol kas lieka neišsipildžiusi, nes tarp grupelių nevyksta intensyvaus bendravimo, nėra viešos polemikos, kultūringų konfrontacijų, kurių metu paprastai ir randasi naujos idėjos.

Labiau stebinantis, o ne piktinantis yra sovietmečiu dvelkiantis ne tik rašytojų, bet menininkų apskritai nesveikas susireikšminimas, įsivaizdavimas, kad išleidęs knygą ar pastatęs spektaklį, gavęs kokią vietinės reikšmės premiją automatiškai tampi vertybe, kurią reikia visokeriopai remti, palaikyti, skatinti ir kitaip puoselėti. Manau, tokio požiūrio priežastis – provincialumas, kurį lemia menkas domėjimasis pasaulinės literatūros šiandiena, literatūros istorijos, teorijų neišmanymas.

Pavyzdžiui, skaitant jaunųjų tekstus akivaizdu, kad poetai mieliausiai skaito save ir vieni kitus, t. y. draugus. Taip pasilyginus tarpusavyje ir susiformuoja iliuzija, kad literatūros ribos sutampa su Lietuvos sienomis, o geriausias visų laikų poetas – Aidas Marčėnas. Kitas pavyzdys: rašydama apžvalgas Literatūrai ir menui neretai susilaukiu priekaištų, kad kūrinių išsamiai neanalizuoju, taip sakant, nesigilinu, o tik kritikuoju. Iš pradžių tai stebino, vėliau supratau, kad literatūra besidomintieji, ją rašantieji nesugeba atskirti žanrų, nesupranta, kad apžvalga skirta ne analizuoti, o vertinti, t. y. pasakyti skaitytojui, kas tai per knyga (apie ką), ar siūlau ją skaityti ir kodėl. Tačiau dauguma rašytojų šventai įsitikinę ir įsitikinusios, kad jų knygos vertos mažų mažiausiai mokslinės studijos, be to, negali būti vertinamos, nes yra savaime vertingos todėl, kad apskritai pasirodė.

O iš tiesų piktina tai, kad jaunieji – tiek rašytojai, tiek kritikai – vietoje to, kad narsiai stotų į literatūrines kovas, steigtų ir gintų savo pozicijas, sekioja iš paskos seniesiems grandams, guru, mokytojams ir pan. tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine – imitacijų – prasme.

Kokias geriausias pastarųjų metų skaitytas knygas galėtum išskirti? Ir kokias labiausiai nepavykusias?

Knygos, pastaraisiais metais suteikusios skaitymo malonumą, todėl kviečiančios grįžti, dar ir dar kartą stabtelti ties paskirais tekstais, eilutėmis – Valdo Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“, Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“, Kęstučio Navako „100 du“. Iš užsieniečių didysis atradimas buvo Irenos Klepfisz poezija – ne šių metų, be abejo, bet šiais metais perskaityta.

Nuvylė Sigito Parulskio „Tikėjimo iltys“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum III“, Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“. Nuvylė visų pirma todėl, kad ankstesnė šių autorių kūryba leido susiformuoti tam tikriems lūkesčiams, kurie nebuvo pateisinti – gal pritrūko laiko, gal jėgų.

Parašykite komentarą