„Išlaukti vaizdai“: Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio neperžengtos ribos

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) iki 2018 m. gegužės 5 d. eksponuojamoje Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio fotografijos ir tapybos parodoje „Išlaukti vaizdai“ menininkai pristato naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: Agnė Jonkutė – tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, Remigijus Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.

Treigys_Jonkute5

Parodos „Išlaukti vaizdai“ atidarymas. Remigijus Treigys ir Agnė Jonkutė. Kairėje – Agnės Jonkutės „Mamos žemė“ (drobė, aliejus, 2017 m.). Nerijaus Jankausko nuotr.

Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik retkarčiais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – ramybė ir laukimo atmosfera, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus. Ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.

Prieš parodą Agnė, paprašyta trumpai apibūdinti jos esmę, atsiuntė poetinį tekstą, tapusį visos parodos leitmotyvu:

Žvejas moka išlaukti: ryto, vakaro, žuvies.
Žvejas kantrus – užkerta sulaukęs palankaus momento.
Paskubėsi – liksi be žuvies, pavėluosi – liksi be žuvies.
Mes laukiam savo vaizdo.
Vaikštom, važiuojam, žiūrim, galvojam.
Randam.
Radę slampinėjam, žiūrinėjam, stovim, laukiam.
Sulaukę veikiam: žiūrim, glostom, spaudžiam, galvojam, liejam, stebim, užkertam.
Laukiam.
Sustojam.
Nešam, žiūrim, dėstom, galvojam
ir vėl laukiam.
Kitų vaizdų.

Parodoje „Išlaukti vaizdai“, regis, išlaukta viskas: ir menininkų kūrybinė partnerystė, ir tyrinėjimų objektai, nesitarus ir tarsi visai atsitiktinai atsirandantys abiejų kūriniuose, ir netgi pati parodos ekspozicija. Ją menininkai kūrė tarsi dar vieną paveikslą: iš pradžių ilgai stebėjo tuščią erdvę, užpildę ją kūriniais vėl ilgai stebėjo. Po to kai kurie kūriniai iš parodų salės sugrįžo į užkaborius. Galiausiai dingo ir etiketės, liko tik ant popieriaus atspausdintas planas. Ekspozicija tapo minimalistiškai švari ir iki skambesio išgryninta. Išlaukta.

Pasikalbėti apie parodą su menininkais Agne Jonkute ir Remigijumi Treigiu susitikome, kai ekspozicija dar tik buvo pradėta kurti. Prie mūsų prisijungė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Tiesą sakant, jų trijų pokalbis buvo toks betarpiškas ir intensyvus, kad, laužant žanro taisykles, net nesinorėjo jo pertraukti klausimais – tik klausytis ir fiksuoti.

Treigys_Jonkute_Kazakevicius

Parodos „Išlaukti vaizdai“ atidarymas. Iš kairės: menininkai Remigijus Treigys, Agnė Jonkutė ir KKKC direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Nerijaus Jankausko nuotr.

Trimakas vs Treigys

Kaip susikūrė Jūsų duetas?

Ignas: Agnė pirmiausiai pradėjo dirbti su Gintautu Trimaku. Kodėl būtent su Trimaku, o ne su Treigiu?

Agnė: Nes taip susiklostė aplinkybės. Susitikdavome parodose ir kartą Gintautas užsiminė apie bendrą parodą. Užsikabinau už tos minties, bijojau, bet kartu ir džiaugiausi. Rezidentūros Abu Dabyje metu vaikščiojau po Liva dykumą su popieriukais, dėliojau juos lauke, norėdama įrašyti tos vietos peizažą. Man visą laiką norėjosi įrašyti peizažą – ne save, o peizažą, tokį, koks jis yra. Taigi dykumoje vaikščiojau su lapais, prispausdavau juos smėliu, kad vėjas nenupūstų, ir po kiek laiko juose užsirašė šviesa – tos vietos šviesa, t. y. Ta šviesa. Tada pagalvojau, kad mes su Trimaku darome tą patį – jis irgi įleidžia ir užrašo šviesą. Dėl to ir įvyko bendra paroda, netgi dvi… O kadangi Treigį su Trimaku vis tiek visi maišo… Turbūt ir aš kažkada maišiau (juokiasi).

Ignas: O kodėl maišo?

Remigijus: Gal kad pavardės panašiai prasideda…

Agnė: Manau, ne tik dėl to. Man atrodo, abiejų darbuose yra kažkoks bendras vardiklis. Gal tai emocinė švara ir šviesa?

Paviešinti dienoraščiai

Ignas: Remigijau, tave taip pat domina šviesos užrašymas? Tavo dienoraščiai – kas tai yra? Tai asmeninės nuotaikos ar vis dėlto atmosferos, kuri yra aplinkui, fiksavimas?

Remigijus: Ir nuotaikos, ir atmosferos. Mano ciklas vadinasi „Žiemos dienoraštis“. Dienoraščius aš kūriau ir anksčiau. Tai tarsi mano dienos pastebėjimai. Bet tai, ką rodome šioje parodoje, – tiek mano kūryba, tiek Agnės, yra daugiau autobiografija. Tai asmeniniai vaizdai, išreikšti per savus pojūčius, pamatymus. Paprastai dienoraštis būna skirtas tik sau. O šiuo atveju jie yra paviešinami. Man tie užfiksuoti vaizdai sukelia vienus prisiminimus, tačiau žiūrovui jie gali sukelti visai kitas emocijas. Nes kiekvienas matome labai asmeniškai.

Ignas: Bet šioje parodoje beveik nieko nematyti: Treigio fotografijos patamsėjusios, iš Agnės Jonkutės darbų dingo motyvai. Susidaro įspūdis, kad jūs to motyvo vis dar laukiate. Savo tekste apie parodą Agnė rašė: „Bus besikartojančių horizontų, nes abu tos linijos ieškom ar laukiam, bus ir daiktų, nežymiai atsirandančių iš tamsos ar šviesos, bus sidabro, Balt Salt spalvos ir dar šiek tiek kitų spalvų, atsiradusių iš fotografijos. Bus daug tuštumų, rūkų ir neaiškumų. Ir tylos.“ Ar tai reiškia, kad šios parodos koncepcija turės tęsinį?

Remigijus: Manau, kad tęsinys gali būti. Dienoraštis dažniausiai tęsiamas… Galima jį tęsti kada nors ateityje, bet galima pratęsti ir dabar. Šiuo atveju ne visi darbai bus parodyti, nes darome minimalistinę ekspoziciją. Norisi išgryninto ekspozicijos vaizdo ir estetikos – neperkrautos, su tam tikromis pauzėmis.

Agnė: Kad atlieptų tą laukimo nuotaiką…

IMG_5812

Parodos „Išlaukti vaizdai“ atidarymas. Remigijaus Treigio „Gulbės“ (fotografija, 2018 m.). Nerijaus Jankausko nuotr.

Bendrumai

Ignas: Kai gimė šios parodos idėja, tikėjausi, kad derinsitės vienas prie kito kūrinių. Supratau, kad bendrų darbų jūs nekursite, kad derinimasis vyks, pavyzdžiui, per užfiksuotus panašius objektus. Pristatydama parodą Agnė rašė, kad abu turite po kūrinį su lova. Todėl pamaniau, kad galbūt daiktai taps bendros ekspozicijos jungtimi, tarkim, koks nors užuolaidos fragmentas ar buto kertė… Tačiau to parodoje nėra. Norėčiau paklausti Agnės: kiek reikėjo taikytis prie Treigio, kad pratęstum jo atmosferinius ieškojimus?

Agnė: Man atrodo, kad gerai žinome vienas kito kūrybą. Mūsų pažintis prasidėjo 2007 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, tada ir išsiaiškinom, kad abu turime po lovą, ir ta mano lova nutapyta panašiu laiku, kaip ir nufotografuota Treigio.

Remigijus: Labai daug bendrumo… Ir kompoziciškai, ir spalviškai jos labai panašios: mano juodai balta fotografija, Agnės – juodai balta tapyba. Net ir formatas panašus. Ir tai tapo mūsų kalbėjimusi per nesikalbėjimą. Fizinio pokalbio apie tai, kaip darysime, nebuvo, tai buvo nuojautinis pasikalbėjimas. Parodoje yra darbas, pavadintas „Langas Agnei J.“. Kai aš jį padariau, net nepagalvojau, kad tai gali būti susiję su Agne. Tačiau kartą internete aptikau vieną Agnės tapybos darbą, žiūriu – vos ne tokia pati kompozicija! Galvoju: oho, nieko sau! Ir gimė mintis fotografiją pavadinti būtent taip.

Būtinos pauzės

Ignas: Ar šie jūsų ciklai buvo sukurti vienu mostu, ar vis dėlto stabtelint, su pertapymais, fotografijų atmetimais, atranka? Ar viskas išėjo natūraliai, išplaukė labai lengvai ir greitai?

Agnė: Greitai ir lengvai man nebūna (juokiasi). Tas kelias – būtinai su pauzėmis. Iš tiesų tapydama galvojau ir apie Treigį. Bet mes bendravome ne apie konkrečius darbus – aš jam nusiųsdavau nuotraukas, kas vyksta mano dirbtuvėje, jis atsiųsdavo, kas vyksta pas jį.

Remigijus: Bet tai nebuvo konkrečių darbų vaizdai, mes nedarėm įtakos vienas kitam: aš darysiu taip, o tu daryk taip. Tiesiog būdavo bendrų kūrybinio proceso vaizdų, susirašinėjimų.

Agnė: Būdavo, kad rašydavau jam: „Treigėju!“ (juokiasi). Pavyzdžiui, nutapiau peizažą, žiūriu į jį ir matau Treigio fotografijas. Nors iš tiesų nieko specialiai nedariau…

Remigijus: Ir aš nieko specialiai nedariau, kad prisitaikyčiau prie Agnės kūrybos. Mano darbo procesas irgi nėra toks, kad ėmiau ir padariau – buvo sustojimų, apmąstymų, atrankų. Šio dienoraščio padieniui nefiksavau. Buvo tam tikros pauzės, bendra nuotaika, bet negaliu sakyti, kad tai tamsi vidinė mano būsena…

Agnė: Man ji kaip tik atrodo šviesi. Ir labai daug ramybės…

Remigijus: Taip, gal netgi ne tamsi, bet rami ta linija, nėra didelio triukšmo mūsų bendroje parodoje. Vizualiai netriukšmaujame.

Ignas: Jūs apskritai niekada netriukšmaujate.

Remigijus: Ankstesnėje mano fotografijoje buvę brūkšniai, įbrėžimai yra tarsi tam tikras vizualus triukšmas. Pastebėjau, kad pirmuosiuose darbuose tie įbrėžimai, išdraskymai buvo labai drąsūs. Laikui bėgant jų po truputį mažėjo. O dienoraščiuose to vizualaus triukšmo, fotografijos įgarsinimo nebėra. Dabar mano fotografija absoliučiai begarsė. Bet tą garsą galbūt galima pačiam sau susikurti: aš girdžiu viena, Agnė – kita, žiūrovai pagal savo gyvenimo patirtis, pojūčius gali susikurti savus garsus.

Treigys_Jonkute1

Parodos „Išlaukti vaizdai“ atidarymas. Iš kairės: menotyrininkė Agnė Narušytė, menininkai Remigijus Treigys, Eglė Ridikaitė ir Agnė Jonkutė. Nerijaus Jankausko nuotr.

Neperžengta riba

Ignas: Pradžioje Agnės kūryboje buvo daiktai, vėliau atsirado interjero elementų, po to buvo daiktiniai motyvai, paskui jie išnyko, atsirado dėmės, objektai. Dabartinius kūrinius traktuočiau kaip objektus, ne kaip tapybą.

Remigijus: Taip, jie gali būti kaip objektai, gal tiksliau – priartėję objektai. Kai priartėji prie objekto, jis nebetenka savo kontūrų. Kai žiūrime iš toliau, matome daugiau, pavyzdžiui, kai žiūrime iš kosmoso, matome visą Žemę, bet kai priartėjame, ji mums tampa plokštuma.

Ignas: Taip, reikalingas atstumas, laiko ir vietos perspektyva.

Remigijus: Ir atsitraukimas. Visomis prasmėmis reikalingas atsitraukimas. Ir dar – išlaukimas. Kiekvieną momentą, situaciją turi išlaukti. Jei tu nesulauki to, ko tikiesi, – atsitrauki arba priartėji, ir vėl kartoji: išlauki – priartėji. Laukimas yra svarbu. Kantriai lauki, kaip katinas, sėdėdamas ant palangės, kantriai laukia, kol atskris žvirblis (juokiasi). Ar žuvies, sėdėdamas prie žvejo…

Laukimas… Kokie dar bendri jus jungiantys dėmenys?

Remigijus: Turbūt daiktiškumas…

Bet kad tų daiktų jūsų kūriniuose beveik nebeliko!

Remigijus: Tai va ir sakiau, kad daiktų nėra, bet kai priartėji prie objekto, nebematai jo kontūro. Net ir tas didelis veidas viename mano darbe: rodau tik nosį ir akis, bet galima dar labiau priartėti, peržengti ribą ir visiškai įlįsti į vidų. Bet mes tos ribos neperžengėme: priartėjome prie objekto, atsimušėm į jį, ištyrinėjom paviršių, bet į vidų neįėjom. Ribos neperžengėme. Netgi norėjome šią parodą pavadinti „Neperžengta riba“. Manau, kad toks pavadinimas jai visiškai tiktų.

Agnė: Tegul lieka kitai parodai (juokiasi).

Treigys

Parodos „Išlaukti vaizdai“ atidarymas. Kairėje: Remigijaus Treigio „Žiemos dienoraštis“ (fotografija 2017–2018 m.), dešinėje – „Veidas“ (2018 m.). Nerijaus Jankausko nuotr.

Tai buvo, tai yra, tai dar bus

Pakalbėkime apie ekspoziciją. Turbūt nelengva ją suvaldyti iki tol bendravus tik virtualiai?

Remigijus: Mes vienas kito darbų net nebuvome prieš tai matę. Tik kai Parodų rūmuose išsipakavome, pamatėme, kokius darbus atsivežėme ir kaip jie tarpusavyje kalbasi. Ir tada pradėjome visai kitaip kalbėtis. Ekspozicija yra labai svarbi, nuo jos priklauso, kaip atsiskleis mūsų kūriniai.

Agnė: Taip, parodos ekspozicija – tai tarsi paveikslas, tu ją konstruoji, lauki, žiūri…

Remigijus: Ekspozicijos kūrimas taip pat yra išlauktas momentas. Pradėjome ją dėlioti likus daugiau nei savaitei iki parodos atidarymo. Negali šiandien atsivežti, išsikabinti ir rytoj atidaryti parodą. Reikia atsitraukimo ir išlaukimo. Tai nėra greitas vartojimas. Viskam savas laikas.

Agne, kūrybai naudojate daturą, mįslingai skambantį Balt Salt. Panaršiusi išsiaiškinau, kad datura – tai durnaropė. O kas yra Balt Salt?

Agnė: Balt Salt reiškia Baltijos druską. Tai yra Gintauto Trimako autorinė technologija, jis ir pradėjo vartoti šį terminą. Fotografijai naudojamos druskos, jos suteikia tam tikrą spalvą. Kadangi Trimakas yra senųjų technologijų meistras, Nidos meno kolonijoje dalindamasis fotografinėmis paslaptimis pirmasis ir panaudojo Baltijos jūros druską, įvardindamas procesą Balt Salt. O dekoratyvios daturos žiedai man labai gražūs, gal todėl juos daug kur pastebiu. Iš pradžių net nežinojau, kad tai durnaropė. Jas sode augina mano mama. Sudžiovintus žiedus ir tapiau, ir naudojau fotogramose, eksponuojant kūrinius karts nuo karto atsiranda ir sudžiūvusi datura. Vien dėl jų grožio – be jokių paslėptų kėslų (juokiasi).

Remigijau, šioje parodoje yra ir vienas Jūsų sukurtas portretas. Anksčiau šio žanro Jūsų kūryboje nebuvo, bent jau neeksponavote. Kokia jo istorija?

Remigijus: Mergaitės portretą sukūriau 2012 metais, bet rodau jį pirmą kartą – dabar jo premjera. Galvojau: dėti jį ar nedėti, bet Agnė pasakė, kad reikia eksponuoti. Jis – tarsi žvilgsnis, įvadas į parodą, stebėtojas. Nežinau, kaip tiksliau apibūdinti. Jei tai būtų mano vieno paroda, tuomet sakyčiau, kad tai dienoraščio fragmentas, tarsi autobiografinis dalykas. Aš, tarsi susitapatinęs su ta mergaite, įsikūnijęs į kitą asmenį, stebiu visą tą pasaulį jos akimis. Manau, kad tai, ką mes darom, ateina iš mūsų praeities, iš vaikystės. Jau esu sakęs apie savo fotografiją, bet ir Agnės kūrybai tai tiktų: tai buvo, tai yra, tai dar bus. Tai jau galėjo būti praeityje ir dar galės vykti ateityje. Mes nesukonkretiname laiko. Tas portretas šiuo atveju yra stebėtojas, tarsi aš stebėčiau iš praeities šį įvykį. Kartais ne viską gali paaiškinti, ką darai. Gal ir nereikia? Yra intuityvūs, emociniai dalykai.

Agnė: Man patinka iš filosofijos atėjęs terminas „juslinė pagava“. Ne viską gali apibūdinti netgi žodžio meistrai. Yra dalykų, apie ką reikia ir patylėti.

Remigijus: Tai gal ir patylėkim (juokiasi).

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parašykite komentarą