„Apeirono“ teatras: „Nepriklausome prognozuojamų teatrų kategorijai“

„Mūsų spektaklių idėjos gimsta čia ir dabar. Mes visad kalbam apie tai, su kuo susiduriame, o tai, su kuo susiduriame, – analizuojame. Tai yra svarbu ne todėl, kad norėtumėm pasakyti kažką naujo, o todėl, kad suvokdami masės inerciją – suvokiam ir kartojimo svarbą“, – sakė „Apeirono“ teatro režisierė Greta Gudelytė. Apie neseniai vykusias gastroles, spektaklių dramaturgijų gimimą, socialines visuomenės problemas ir ateities planus kalbėjomės su „Apeirono“ teatro įkūrėjomis, režisierėmis ir aktorėmis G. Gudelyte ir Egle Kazickaite.

Apeironas_Egle_Greta_Domo_Rimeikos_foto

„Apeironas“: Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė. Domo Rimeikos nuotr.

Vasarį buvote išvykę gastrolių į Varšuvą. Papasakokite, kaip sekėsi? Kokius įspūdžius parsivežėte?

Greta: Susidūrimas su Varšuva taip pat buvo susidūrimas su mūsų kaimyninės šalies kultūros politikos vystymosi sparta. Buvome pakviesti į naujai įrengtą daugiafunkcę erdvę, kuri teorine prasme galėtų būti prilyginta Klaipėdos kultūros fabrikui. Turėjome galimybę ne tik parodyti spektaklį ir susipažinti su nauja rinka. Mus labai domino, kaip pas juos, Varšuvoje, vyksta kultūrinių projektų vykdymas, įgyvendinimas ir apgyvendinimas. Visą laiką, kol svečiavomės pas juos, beveik nuolatos bendravome su pačiu Varšuvos kultūros centro „Kadr“ direktoriumi Zbigniewu Darda. Tai – anarchistiškas jaunas žavus žmogus: jis kabinasi savo paltą bendroje rūbinėje, nuolatos vaikštinėja po savo vadovaujamą Kultūros centrą tarp vaikų ir suaugusiųjų, valgo bendroje kavinėje, neturi savo nuolatinio atskiro kabineto ir t. t. Jis pats sako, kad jam ir nereikia privačių kabinetų. Savo darbą Z. Darda įvardija kaip buvimą visose šių valdų erdvėse ir nuolatinį bendravimą su čia esančiais, atvykstančiais ir dirbančiais žmonėmis.

Toks direktoriaus humaniškas bendravimas leido suprasti, kodėl pastatas, pastatytas iš tokių pačių žaliavų, kaip ir bet kuris kitas, savyje turi tiek šilumos. Akivaizdžiai jautėme, kiek širdies, asmeninio sąlyčio ir labai konkrečios vizijos buvo įdėta kuriant šį centrą. Ir ta vizija, mūsų suvokimu, tikriausiai „nesipjovė“ su politinėmis ar apolitinėmis vizijomis, verslo konfliktinėmis zonomis. Šiandien projektas yra realizuojamas pagal jų pačių sukurtą programą, nesikišant jokiai Varšuvos valdžiai.

Labai nustebino kultūros centro direktoriaus paprastumas bei gilus ir skvarbus protas. Būtent dėl pastarosios priežasties visos pastato salės įrengtos nepriekaištingai. Pats Z. Darda parengė visą šį kultūrinį projektą, laimėjo konkursą ir gavo Europos Sąjungos finansavimą jam įgyvendinti. Projektuojant choreografijos sales ir teatro zonas, akustiniai reikalavimai buvo apskaičiuoti ir įgyvendinti taip tobulai, kad ir toliausiai sėdintys žiūrovai viską girdi taip pat kokybiškai, kaip ir sėdintys priekinėse eilėse. Supratome, kad Lenkijoje išaugo ne tik teatro kokybė ir režisierių bei aktorių profesionalumas. Išaugo ir vadybinė-prodiuserinė sritis, subrendo valdžios požiūris į kultūrinę politiką. Dėl to išaugo ir rezultatai.

Apeironas_Domo_Rimeikos_foto2

„Apeironas“: Eglė Kazickaitė, Kristina Švenčionytė, Ričardas Bartašius ir Greta Gudelytė. Domo Rimeikos nuotr.

Kaip užsimezgė „Apeirono“ teatro kontaktai su Varšuvos kultūros namais „Kadr“? Su kokiomis naujomis patirtimis susidūrėte?

Greta: Šitą tarpusavio ryšį su kaimynine šalimi rasti mums labai padėjo choreografas, šokių treneris, šokių grupės „Intro“ įkūrėjas, šiuo metu keliaujantis po visą Afriką ir ten garsinantis Lietuvos vardą Mindaugas Lekauskas. Jo dėka išvykome į Lenkiją. Po to, kai ten pristatėme savo spektaklį, prie mūsų priėjo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Lenkijos Respublikoje Rasa Rimickaitė. Sulaukėme klausimo, kaip mes čia atvykome „be jų žinios“? Jiems visiems buvo labai keista, kad Lietuvos jaunimas savo iniciatyva sugeba pats savarankiškai tvarkytis: gauti Lenkijos finansavimą ir atvažiuoti be savo šalies kultūros atašė, kaip pagrindinio tarpininkaujančio asmens, žinios. Iš esmės, tai buvo kelionė, kurią susiorganizavom su kitais iniciatyviais Klaipėdos ir nebe Klaipėdoje veikiančiais žmonėmis, kurie yra neabejingi Lietuvai. Ir mes visiškai įgyvendinome savo planus, turėjome nuostabios patirties ir galiausiai supratome, kaip toli dar Klaipėdai ir apskritai visai Lietuvai net iki Lenkijos.

Eglė: Ir ne tik technine, planavimo ar strategavimo, bet ir žmogiškumo prasme. Ten yra visai kita bendravimo kultūra, bent jau ta, su kuria mes susidūrėm. Lyginant gastroles Lenkijoje ir kituose teatruose Lietuvoje, kaip mus juose priima, kaip bendrauja, tai yra visiškai skirtingi dalykai. Visi kultūros namų „Kadr“ darbuotojai, nepaisant to, kad mūsų darbas yra ne jų produktas, buvo suinteresuoti, kad tavo, iš svetur atvykusio menininko, darbas būtų padarytas maksimaliai gerai. Net apšvietėjas keletą kartų ateina paklausti, kuo dar gali padėti, kad viskas būtų tobula. Ir taip elgėsi visas personalas! Toks jausmas, kad „Apeirono“ spektaklis tapo mūsų ir jų bendru produktu. Ir tai yra labai svarbu. Tai be galo prisideda prie emocinio mikroklimato, bendradarbiavimo. Tokio bendravimo mes nesame patyrę niekur kitur.

Greta: Pastebėjau, kad Lietuvoje šilto bendravimo ir bendradarbiavimo tendencija, kai žmonės stengiasi darbą padaryti komandiškai, nesvarbu, kad jis – kitos įstaigos, labai gyva kaimų bibliotekose. Ten dirba intelektualios moterys. Ir visiškai nesvarbu, ar jos ten turi apdegusią žvakutę, ar sukrypusį, tačiau joms labai brangų stalą, – jos viską ant to stalo suneš ir pasistengs, kad viskas būtų kuo geriau. Mes be galo tai vertinam. Juk elementaru – jei dirbam vienoj erdvėj, vadinasi, mes dirbame kartu. Ir kai mes atvežame savo produktą į kitą teatrą, tai jau tampa mūsų bendru dalyku. O Lietuvoje žmonėms vis dar vienodai, nes tie, kas atveža savo produkciją, tėra nuomininkai.

Eglė: O didmiesčiuose mes dar esame toje europinių miestų stadijoje, kai mums niekas nerūpi, kiekvienas esame labai svarbūs, mes skubame, turime savo darbus. Nėra dar suvokimo, kad aš esu svarbus tiek, kiek man rūpi kitas žmogus ir kiek aš dėl jo stengiuosi kažką padaryti. Vis dar tebėra gajus požiūris „mano“ ir „ne mano“.

Apeironas_spektaklis_Kultas_foto_Domas_Rimeika

Spektaklis „Kultas“. Domo Rimeikos nuotr.

Kaip manote, iš kur pas mus šitas požiūris?

Greta: Ilgai analizavau šį „iš kur“ klausimą. Kartą, laukdama savo eilės pas gydytoją, įsivėliau į diskusiją su taip pat eilėje laukiančiais žmonėmis. Vilkėjau kamufliažinius rūbus. Vienas vyras manęs paklausė, kodėl aš tarnauju kariuomenėje. Mat žmogus būtent taip suprato mano aprangos stilių… Aš jam atsakau: „Dėl to, kad man rūpi mūsų valstybės ateitis ir aš jaučiu, jog tą valstybę supa įvairios agresijos.“ Tada tas vyras man ir sako: „Ta valstybė net jūsų sielomis pasinaudos, pavogs ir išmes jas. Jūs žiūrėkit savo kiemo!“ Dar bandžiau diskutuoti, klausiau, ar jis supranta, kad tai, kas yra už jo tvoros, priklausomai nuo vėjo krypties, pasieks ir jį patį? Tačiau vyriškis įnirtingai laikėsi savo, kartodamas tą pačią frazę apie būtinybę „žiūrėti savo kiemo“. Žmogus teigė, kad turėtumėme vadovautis senovės išmintimi, kuri sako, jog reikia pradėti nuo savęs. Tik esmė ta, kad posakį „pradėk nuo savęs“ jie iškreiptai suvokia kaip „apsiribok savimi“. Tai va čia ir yra ta sena šaknis, kuri yra padariusi didelę psichologinę žalą, ir net neįsivaizduoju, kaip su ja reikia tvarkytis.

Eglė: Bet čia yra kompleksinė problema. Nes jaunesnė karta turi kitų problemų, kurios net nežinau ar yra lengvesnės, negu tos kartos, apie kurią mes kalbame. Kažkas kažkokiu būdu mane pridėjo prie tokios keistos grupės viename socialiniame tinkle. Nelabai suvokiu, kokia tos grupės prasmė, bet jauni žmonės ten rengia tiesiogines transliacijas, kuriose jie nieko nedaro. Nei kalba, nei ką… Tiesiog sėdi ir nieko nedaro. Susidarė labai įdomus socialinis paveikslas… Aš nesuvokiu, kad taip gali būti, bet matau, jog tai vyksta. Ir tokios grupės parodo, kad yra labai didelis procentas jaunimo, kuris nieko nenori, nieko nesiekia… Kuriam užtenka visą dieną sėdėti, dar kažką gurkšnoti ir save filmuoti. Technologijos, kalbant šia tema, turi labai svarbų vaidmenį, nes toks „kliedesys“ plinta kaip virusas.

Greta: Kita vertus, vėlgi – žiūrint į platų istorinį diapazoną, visais laikais vyravo klasika. Sąmoninga, aktyvioji, visuomeniška žmonių grupė niekada nesudarė daugumos. Didžioji dauguma visada buvo labiau inertiška ir, drįsčiau teigti, gal net regresyvi. Tik su laiku keičiasi įtakos pobūdis. Kadaise įtaką darė sovietinė ideologija, dabar tai peraugo į technologijas ir jų užkoduotą žalingumą. Ir tai daro kitą poveikį.

Bet gal toks jaunimo elgesys yra savotiška kažkokio maišto išraiška?

Eglė: Tai yra kažkokia savirealizacijos forma. Juk dabar labai populiaru manyti, kad turi tapti kažkuo, turi būti matomas… Ir va čia, socialiniuose tinkluose, atsiranda tokio pobūdžio „gyvieji kampai“, kurie tau ne tik leidžia būti „matomam“, bet ir suteikia galimybę protesto formai į radikalius valdžios pasisakymus atsakyti dar radikalesniu elgesiu.

Apeironas_Greta_Egle_Monikos_Penkutes_foto

„Apeironas“: Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. Monikos Penkutės nuotr.

Papasakokit apie savo spektaklių dramaturgiją. Kaip ji gimsta? Iš kur atsiranda problematika, temos?

Greta: Tai va, dabar sėdim čia, bendraujam, analizuojam, diskutuojam ir jūs jau matote metodą, kaip gimsta temos, potemės. Mūsų spektaklių idėjos gimsta čia ir dabar. Viename interviu Auksinių scenos kryžių komisijos pirmininkė buvo išsakiusi pastebėjimą, kad visi mūsų spektakliai yra ta pačia tema. Iš dalies aš galėčiau sutikti, nes manau, kad visas gyvenimas iš dalies yra ta pačia tema. Mes niekada nepabėgsime nuo užburto rato: gimimas – žmogus – mirtis. Iš kitos pusės, nekintanti egzistencinė tema vysto skirtingas potemes, problematikas: socialines, politines, kultūrines, individo ir visuomenės. Mes kalbame apie tai, su kuo susiduriame, o tai, su kuo susiduriame, analizuojame. Tai yra svarbu ne todėl, kad norėtumėm pasakyti kažką naujo, o todėl, kad, suvokdami masės inerciją, suvokiam ir kartojimo svarbą. Repetitio est mater studiorum (lot. kartojimas yra mokslų motina). Tam tikrų problemų, skaudulių, temų kartojimo skirtingomis formomis tam, kad tai nebesikartotų.

Eglė: Tai ne tik masės mentaliteto klausimas. Kodėl mums visiems taip lengva patarti kitam žmogui, kaip gyventi, tačiau apsikvailiname kažkokiuose savo pačių sprendimuose? Juk matome visa tai iš šalies, tačiau pritaikyti tam tikrus dalykus sau – sudėtinga. Todėl mums ir reikia to dažno priminimo apie pačius paprasčiausius dalykus.

Kodėl pasilikote Klaipėdoje, o ne pasirinkote kurti sostinėje arba Kaune?

Greta: Priežastis labai paprasta ir buitiška. Mes rinkomės tarp visų šių trijų miestų. Į visus buvo pateiktos užklausos dėl patalpų. Tada kreipėmės į privačius verslininkus. Realiausias sąlygas mokumo ir paties teatro kūrimo prasme mums pasiūlė verslininkas Klaipėdoje Rimantas Cibauskas. Tai ir lėmė mūsų apsisprendimą.

Bet nesijaučiame stipriai prisirišę prie vietos. Ir nors suvokiame Klaipėdos kaip tuščios erdvės, kurioje pilna vietos kultūriniam užpildymui, potencialą, tačiau taip pat suvokiame ir nepalankią mums kultūrinę šio miesto kryptį. Vis dėlto tai popkultūros naratyvą puoselėjantis miestas. Todėl esame nusitiesę kelius į kitus miestus. Uostamiestį labiau laikome savo būstine. Žinome tik tiek, kad jau niekad nepaliksime čia užauginto žiūrovo. Nes mes jų turime, ir tai yra tikrai intelektuali ir aktyvi Klaipėdos visuomenės dalis.

Abi esate „Apeirono“ teatro režisierės. Kaip sekasi kartu dirbti? Ar neatsiranda trintis darbo procesuose?

Eglė: Visaip sekasi. Turime ir individualių, ir bendrų darbų, tačiau net ir dirbant individualiai vis tiek esame viena kitos dešinioji ranka. Taip jau susiklostė. Aš tai vadinu Dievo dovana. Ne kiekvienam pasiseka gauti tokį žmogų, su kuriuo gali kartu dirbti, diskutuoti, pyktis ir vis tiek sukurti konstruktą, o ne destruktą.

Greta: Man labai patinka, kai Lietuvoje mus išskiria kaip vienintelį tokį tandemą. Pasirodo, esame beprecedentis atvejis.

Apeironas_spektaklis_Kuzurlos kapinaites_Domas_Rimeika

Spektaklis „Krytis kiauru parašiutu į Kužurlos kapinaites“. Domo Rimeikos nuotr.

Savo susikūrimo pradžioje sakėte, kad ir mažieji žiūrovai jūsų teatre ras savo repertuarą. Kaip vyksta kūrybiniai darbai šia kryptimi?

Greta: Mes pastatėme tragediją vaikams! Jos eskizas jau buvo parodytas. Į spektaklį įleidžiama tik 12 vaikų. Šis skaičius glaudžiai siejasi su spektaklio siužetu. Tai yra edukacinė tragedija vaikams „Krytis kiauru parašiutu į Kužurlos kapinaites“. Tik dar svarstome, ar verta ją pristatyti šį sezoną.

Spektaklis yra apie į Altajaus kraštą ištremtų lietuvių tremtinių vaikų gyvenimą. Ir tame krašte yra Kužurlos kapinaitės, kuriose palaidoti 12 pirmosios žiemos neišgyvenusių lietuvių vaikų. Spektakliui rinkta informacija yra dokumentinė, remtasi knygomis, pasakojimais. Po peržiūros vaikai atrodė patenkinti, nes tai yra interaktyvus spektaklis, o tėveliai patenkinti tuo, kad tampa savo pačių vaikų stebėtojais. Atrodytų, tėveliams turėtų būti sunku matyti savo vaikus, kalbančius skaudžiomis temomis, tačiau tai girdėdami jie daug jautriau išgyvena ir suvokia, kodėl būtina apie tai kalbėti vėl ir vėl. Kai diskusijos po spektaklio metu paklausiau vieno iš tėvų, kodėl tokia „pasenusia“ tema verta kalbėti, jis man atsakė, kad turime tendenciją viską kartoti. Būtina kalbėti tam, kad nekartotume klaidų.

Eglė: Kai pranešėme apie šio spektaklio eskizo pristatymą internetinėje erdvėje ir paskelbėme 12 vaikų registraciją, daugelis mums sakė, kad niekas tikrai nenorės vesti savo vaikų į spektaklį su tokiu aprašymu… Tačiau tų 12 vietų neliko iš karto.

Greta: Tiek su tėveliais, tiek su vaikais labai ilgai kalbėjome, kaip mes priimame tą tragizmą. Mes sunkiai šią sąvoką besuprantame. O šitame spektaklyje veikiau kalbama apie dvasinę tautos tragediją, kuri šiandien mus visus suartina, primindama labai jautrius dalykus. Galiausiai mes buvome labai laimingi dar ir dėl to, kad pasibaigus spektakliui kalbėjo patys vaikai. Tėveliai, kurie matė šį spektaklį, tapo pirmąja lojalia šios tragedijos palaikymo grupe.

Kokius naujus iššūkius sau keliate? Kokie ateities planai?

Apeironas_spektaklis_Kultas1_foto_Domas_Rimeika

Spektaklis „Kultas“. Domo Rimeikos nuotr.

Greta: Šį sezoną įvykdėme net tris iššūkius. Daug kas akcentuodavo, kad „Apeirono“ teatras yra labai tirštos koncentracijos teksto teatras. Ir mes pastatėme spektaklį be teksto „Palikuonis“. Čia buvo pirmasis iššūkis. Antrasis buvo tada, kai pasakė, kad „Apeironas“ negali sukurti spektaklio vaikams. Tai mes irgi padarėme sukurdami spektaklį „Krytis kiauru parašiutu į Kužurlos kapinaites“. Ir trečia: mes su kaupu įgyvendinome savivaldybės projekte pateiktus įsipareigojimus, nes vietoje trijų kokybiškų darbų išleidome keturis: po Lietuvą jau keliaujančius spektaklius „Kultas“ ir „Delyras“. Tad jei dar kas nors sugalvos mesti mūsų teatrui iššūkį – labai laukiame! Tai yra mūsų įkvėpimo šaltinis.

Ateinantiems metams, o gal net ir šiam sezonui, yra numatyti ir tokie darbai, kaip iš dalies visuomeninė akcija, iš dalies performansas „Grūzas, bet ne tas, kuris grūzina, o tas, kurį grūzavyku veža“. Jis turėtų pasirodyti vasarą, nestandartiniu metu, netikėtoje Klaipėdos vietoje, be didesnės reklamos, ir tai turėtų tapti savotišku manifestu, kuris bus pateiktas vizualaus koncerto forma. Žiūrovas gali laukti to, ko dar nematė – grojančio, dainuojančio ir šokančio „Apeirono“ teatro.

Gegužės pabaigoje klaipėdiečių ir mūsų laukia priminimas ir paminėjimas, kad „Apeirono“ teatras švenčia 5-erių metų jubiliejų. Planuojame surengti šventę, susibūrimą žmonių, kurie kartu su mumis ėjo visą tą kelią, kurie prisidėjo, atitolo, atėjo, kurie seka mūsų veiklą, kurie nori mus palaikyti. Taigi ruošiame programą. Nenorime atskleisti daugiau planų, nes nepriklausome prognozuojamų teatrų kategorijai.

Parašykite komentarą