Agnija Šeiko: šiuolaikinis šokis – visada tarp atradimų ir pasimetimo

Ar galite įsivaizduoti dvi didingas bažnyčias, stovinčias viena priešais kitą, ir gausybę juodai apsirengusių žmonių, plūstančių į jas? Galite? Šaunu, tada pasitelkime vaizduotę ir keliaukime per Klaipėdos senamiestį. Jo širdyje, Turgaus gatvės gale, sustojame prie įspūdingos Šv. Jono bažnyčios. Ji trinavė, akis tenka pakelti į dangų, kadangi bažnyčios bokštas beveik 75 metrų aukščio. Jis atlieka net keletą funkcijų: įmontuotas angliškas laikrodis rodo miestiečiams ateities laiką, gaisrininkai juo naudojasi kaip stebėjimo aikštele, o viršūnėje esantis burlaivio formos vėjarodis nurodo vėjo kryptį.

keliaujancios_baznycios4_e_sabaliauskaite

Šokio teatro „Padi Dapi fish“ spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Per altorių įeiname į bažnyčios vidų. Būtent paauksuotas altorius pirmiausia ir patraukia akį, vėliau žvilgsnis nukrypsta į medžio ornamentais puoštą sakyklą ir paveikslus, primenančius miesto istoriją. Prie kolonos pritvirtinta lentelė byloja, kad Klaipėdoje sunkiu laikotarpiu Prūsijos karališkoji šeima rado prieglobstį. Dailininko A. Bouterwecko paveikslas „Kristus alyvų sodely“ liudija, kad Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV atmena savo vaikystės dienas, praleistas Klaipėdoje, kai ši tapo Prūsijos imperijos sostine.

Visa tai šiandien tenka įsivaizduoti, nes paskutinės pamaldos čia laikytos 1944 m. spalio 8 dieną. Per Antrąjį pasaulinį karą sunykusią, kaip ir beveik visas Klaipėdos bažnyčias, pokario metais visiškai sunaikino sovietinė valdžia. Šiandien didingos Šv. Jono bažnyčios teritorijoje galima pamatyti arba jaunus miestiečius, svaidančius „frisbio“ lėkštę, arba šokio ir garso spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios“ dalyvius, norinčius pažinti senąjį Klaipėdos gyvenimą, atrasti vietas, kuriose stovėjo septynios įspūdingos Klaipėdos bažnyčios, ir sužinoti, kokie žmonės gyveno Turgaus gatvėje ir ką jie galvojo.

Šį miesto potyrį kuria šokio teatras „Padi Dapi fish“, o choreografė Agnija Šeiko dalinasi savo mintimis apie šiuolaikinį šokį ir jo sąsajas su kitais menais bei kultūros paveldu.

Agnija_Seiko_V_Petriko_nuotrauka

Agnija Šeiko. Vytauto Petriko nuotr.

Kas jums yra šiuolaikinis šokis?

Šiuolaikinis šokis man dabar jau yra tapęs gyvenimo būdu. Šis žanras labiausiai atitinka mano suvokimą, kas yra šokis. Jis leidžia susitikti visoms disciplinoms, taip pat žmogaus kūnui ir intelektui. Šiuolaikinis šokis – jungia visus menus bei atspindi autentišką žmogaus judėjimą. Tai nereiškia, kad šiuolaikinis šokis neturi specifinių technikų ar jam nereikia kūno paruošimo – visa tai yra. Per šimtmetį, kurį egzistuoja šiuolaikinis šokis, susiformavo akademiškumas, tačiau tokių griežtų kanonų, kuriuos matome balete ar sportiniuose šokiuose, jis išvengia. Be to, šiuolaikinis šokis neturi ribų, jis leidžia plačiai mąstyti ir plačiai kurti. Dėl to jis man labiausiai priimtinas.

Koks šiuolaikinis šokis yra šiandien?

Šiuolaikinis šokis visada laviruota tarp pasimetimo ir naujų atradimų ribos. Kai vystėsi, buvo labai aiški jo idėja. Jis buvo revoliucionierius, einantis prieš nustatytas normas, šokyje sukėlęs didelius perversmus. Vis atsirasdavo kūrėjų, kurie sujaukdavo nusistovėjusią tvarką. Dabar šiuolaikinis šokis – labai individualus žanras, tad nėra vieno apibrėžimo, kas yra šiuolaikinis šokis. Jis yra toks, kokie yra choreografai ir šokėjai. Kadangi šiuolaikinis šokis yra labai individualus, kartais kyla pasimetimas, kur link jis eina. Be to, paskutinio šimtmečio pabaigoje labai daug dalykų buvo atrasta, labai daug kas kvestionuojama – ką reiškia būti ant scenos, kas yra spektaklis ir šokis apskritai. Man šiuolaikiniame šokyje įdomiausia sulieti įvairias meno šakas ir pažiūrėti, kas iš tarpusavio sąveikos išeis. Naujausias mūsų ir Klaipėdos violončelių kvarteto projektas „Metų laikai“ sujungia violončelės muziką ir šiuolaikinį šokį. Čia susilieja Vivaldžio kūryba, klasikinis baletas, šiuolaikinis šokis ir pantomima. Aš negaliu išskirti temų, kurios mane labiausiai domina, nes viena tematika iššaukia kitą. Tačiau man įdomus santykis: žmogaus su kitu žmogumi, dėl to keletą metų nagrinėjau moteriškumo ir vyriškumo temas, žmogaus su aplinka ir istorija.

Jūsų spektaklis „Keliaujančios bažnyčios“ kviečia žiūrovus pasivaikščioti po Klaipėdą. Kaip gimė šio neįprasto šokio spektaklio idėja?

Pirminė šio spektaklio mintis kilo prieš daug metų, kai Klaipėdoje vyko Šiaurės ir Baltijos scenos menų tinklo suvažiavimas. Norėjome dalyviams parodyti miestą ir ieškojome įdomių formų, kaip tai padaryti, kad nebūtų tiesiog pasivaikščiojimas, todėl suorganizavome šokio ekskursiją. Be to, man pačiai visada norėjosi atrasti Klaipėdą. Nors aš čia augau, tačiau vis kildavo klausimas, ar aš noriu gyventi šiame mieste. Vėliau susipažinau su archeologe Raimonda Nabažaite, pagal kurios darbus ir parengtas spektaklis „Keliaujančios bažnyčios“. Kultūra Klaipėdoje visada užėmė šalutinę vietą, tai matome pažvelgę ir į Klaipėdos bažnyčių istoriją. Jų kadaise buvo daug, tačiau jos vis kam nors trukdė – tai piliai, tai bastionams, todėl buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai išnyko. Šiandien dažnai aplanko jausmas, kad kultūra ir toliau Klaipėdoje nuolatos kam nors trukdo. Dar vienas aspektas – Klaipėdoje publika yra ta, pas kurią reikia eiti, o ne ji ateina pas tave, tad šis spektaklis – ir tam tikra kultūros edukacijos forma.

Šokio spektaklis „Keliaujančios bažnyčios“ kelia klausimą, kas mes esame, kai pamirštame, ir kuo tampame, kai prisimename. Šokėjai ir spektaklio dalyviai, žingsniuojantys su ausinėmis, sukuria erdvę atminti ir atgaivinti praeitį. O svarbiausia – žvelgdami į praeitį, jie turi galimybę suprasti dabartį.

„Kultūrpolio“ P. S. Prisijungti prie „Keliaujančių bažnyčių“ galima čia.

Parašykite komentarą