Tiriamosios TV žurnalistikos degradacija

Tradicinėje politinėje ir socialinėje kultūroje viešojo ir privačiojo veikimo formas paprastai nustatydavo ir ribodavo žanro reikalavimai. Poetas Marcelijus Martinaitis viename iš dokumentinių filmų, sukurtų LRT televizijos, labai vaizdingai pasakojo apie tai, kad senovės lietuvių kaime aiškiai žinota, jog vyrai pirtyje gali keiktis, kalbėti nešvankiai, tačiau tie patys žmonės, atsidūrę prie pietų stalo su šeima, ypač sekmadienį, privalėdavo išlaikyti rimtį, susikaupimą ir nuotaiką, kuri artima savotiškam ritualui.

tiriamoji_zurnalistika_pixabay_com

Pixabay.com asociatyvi nuotr.

Elgesio ir žanrų priešybės tuomet nereikšdavo, kad pirtyje besikeikiantis ūkininkas yra nepadorus absoliučiai visose gyvenimo situacijose. Skirtinga aplinka – skirtingos ir žanrų taisyklės.

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai žanro reikalavimai mus vis mažiau riboja, teikia vis menkesnį saugumą. Įpratome daugelyje situacijų, aukštindami spontaniškumą, elgtis bet kaip. Jei pažvelgtume į Lietuvą praėjusio dešimtmečio pradžioje, pastebėtume, kad taisyklės tada dar reiškė daug daugiau nei šiandien. Lūžis mūsų šalies politikoje ir socialinėje, santykių tarp žmonių sferoje prasidėjo vykstant prezidento Rolando Pakso apkaltai. Tada daug kalbėta apie tai, kad politiko susikompromitavimas atves prie visuotinio apsivalymo, kaitos teigiama linkme. Spauda ir televizija R. Pakso apkaltoje tuomet dar vaidino „sarginio šuns” vaidmenį – viešino daugelį galimai nusikalstamų inauguruoto pareigūno darbų ir teikė faktus visuomenės teismui.

Po R. Pakso apkaltos žadėtasis apsivalymas neįvyko, politikai ir pareigūnai vis dar yra galimai korumpuoti, niekšybės ne vien Seime ar Vyriausybėje, bet ir gatvėje, kur bendrauja eilinių Lietuvos namų kaimynai, tapo norma. Po maždaug 2005-ųjų mūsų šalies tiriamosios žurnalistikos televizijos laidų nebeliko. Regis, didžioji visuomenės dalis susitaikė su tuo, kad patys yra smulkūs niekšai, todėl ir neverti aukštesnius moralės standartus pateisinančios valdžios. Po to, kai valdžios pareigūnai savo kojas tarnybiniame kabinete laikydavo ant stalo, kuo nors šokiruoti Lietuvos pilietį tapo labai sunku.

Tokios žiniasklaidos laikysenos, kai tiriamoji žurnalistika yra vienas svarbiausių žanrų, tradicijos Lietuvoje prasidėjo nuo žurnalo „Veidas” tyrimų (ypač susijusių su „Mažeikių naftos” privatizavimu), kurių objektyviam tonui atsvara būdavo to paties žurnalo paskutiniame puslapyje spausdinti emocinio prado nestokojantys rašytojo Ričardo Gavelio komentarai apie mūsų viešąjį gyvenimą, ir televizijos laidos „Abipus sienos”. Šie du tiriamosios žurnalistikos forpostai tuomet reiškė, kad Lietuvoje dar yra galimybių ir pajėgų objektyviai gilintis į visuomenės gyvenimo problemas ir atlikti tyrimus, kurie būtų atriboti nuo subjektyvios žurnalisto nuomonės. Savaitraščio „Veidas” ir laidos „Abipus sienos” tyrimuose dar būdavo tikima, kad visų konflikto ar problemos suinteresuotų pusių išklausymas veda prie pagrįstų išvadų, kurios realiai keičia gyvenamąją tikrovę.

Dabartinė Lietuvos televizijos kanalų programa tiriamosios žurnalistikos laidų beveik neturi. „Lietuvos ryto” televizijos kanalo eteryje transliuojama laida „Nuoga tiesa” iš tiesų yra „nuogo” fakto, kad žurnalistinis tyrimas mūsų televizijoje yra miręs, patvirtinimas. Laidos vedėja Rūta Janutienė prieš beveik du dešimtmečius buvo viena iš žurnalo „Veidas” autorių, plėtojusių žurnalistinius tyrimus. Dabartinės laidos „Nuoga tiesa” žurnalistai surenka faktų apie susikompromitavusius politikus, pareigūnus bei tarnautojus, tačiau televizijos šou žanro reikalavimai sutrukdo laidai virsti rimtu gyvenimo faktoriumi. Tiriamąją žurnalistiką Lietuvos televizijose išprievartavo šou žanro taisyklės: svarbu ne atskleisti objektyvią tiesą, o parodomuoju tonu prisiimti galią (iš tiesų, ji yra labai menka) ir kalbėti teiginius, kurie dažnokai ribojasi su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

„Nuoga tiesa” yra laida, kurioje kalba visi, išskyrus pačius galimai kaltuosius, todėl ji iš principo negali būti objektyvi. R. Janutienės tikslas dažniausiai yra ne aiškintis problemas, parodyti tyrimo eigą, o iškart pereiti prie kaltinimų, numatant, kad tyrimo eigos eiliniai žiūrovai tiesiog nepajėgs ar tingės suprasti. Laidos vedėja kiekvieną kartą kviečia publiką atsakyti į iš anksto suformuluotą klausimą, kuris yra labai apibendrinantis ir mažai susijęs su ta tiesa, kurios paieškas neva skelbia laidos autoriai. Pavyzdžiui, žiūrovams pateikiamas klausimas „Seimo nariai: kiek iš jų nušauti, o kiek pakarti?” nei su tyrimu, nei su sveika viešojo gyvenimo logika niekaip nėra susijęs. R. Janutienė kiekvieną savaitę žiūrovams byloja: tiesa yra žinoma, tačiau jos žinojimas nieko nekeičia, kelia pyktį, esame bejėgiai, todėl televizijos tikrovėje liekantys klausimai ir atsakymai į juos niekaip nepaveiks mūsų tikrojo, ne virtualaus gyvenimo. Prasmė aiškintis galimus korupcijos atvejus ir skandalingai juos skelbti yra lygi šaudymui į taikinį tuščiais šoviniais. Tai veikia ir kaip pačios korupcijos legitimacija: jei žiūrovas kas savaitę sužino apie galimus nusikaltimus, tačiau juos atlikę asmenys lieka nenubausti, pakertamas ir socialinis teisingumas, ir pati demokratinė mūsų gyvenimo forma.

„Nuoga tiesa” ir kiti panašūs produktai žanro požiūriu yra išvirkščia tiriamoji žurnalistika: ji negeba ir nenori objektyviai atskleisti faktų, pateikia iškreiptus ir socialinę bejėgystę demonstruojančius apibendrinimus ir prisideda prie bendro demokratijos nykimo mūsų šalies politikoje ir žiniasklaidoje. Laidos žiūrovai raginami gyventi autonomiškoje, „nusikaltėliams priklausančioje” valstybėje, kurioje, geriausiu atveju, niekas nesikeičia, o blogesniu – tariamas viešojo veikimo lygis smunka žemyn.

Parašykite komentarą