Televizija ir kūrybingumas

XX amžiaus antrojoje pusėje prancūzų postmodernizmo filosofas Jacques’as Derrida iškėlė klausimą: ar, be svetimų įtakų, žmogus turi kokią nors specifinę, vidinę savastį? Mąstytojo atsakymas buvo paveiktas praėjusio šimtmečio psichoanalizės teorijų, todėl skambėjo taip: žmogus iš prigimties nėra duotybių rinkinys, pačiose žmogiškos būtybės gelmėse yra plyšys – tuštuma, kurią per savo gyvenimą užpildome emociniu ir intelektiniu turiniu.

pexels_com_matches

Visuomeninio transliuotojo televizijos eteryje savaitgaliais rodoma laida „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite” – iš pirmo žvilgsnio žavingas mūsų tikrovės fenomenas, verčiantis klausti: ar šios laidos vedėja turi kokią nors asmeninę, individualią gyvenimo plotmę, kuri žiūrovams būtų neprieinama, uždara ir pasiliekama sau? Atsakyti į tokį retorinį klausimą būtų tolygu bandymui suprasti, kas iš esmės yra žmogus – vaidmenų rinkinys ar šis tas daugiau? Ar visada pakilios nuotaikos TV laidos vedėja yra tokia pat nuolat linksma ir bendraudama su savo draugais bei artimaisiais? Toks Z. Kelmickaitės asmenybę nagrinėjantis klausimas balansuoja ties etine riba, už kurios prasideda žmogaus asmeninė erdvė. Visgi atrodo, kad mąstyti apie tai yra svarbiau ne todėl, kad sužinotume ką nors asmeniška apie laidos vedėją, o todėl, kad geriau suprastume laidą, kurią ji veda.

Neabejotina, kad Z. Kelmickaitės asmenybei būdingas itin stipriai išvystytas emocinis intelektas, leidžiantis šiam žmogui, kur beatsidurtų ir su kuo bebendrautų, tuoj pat, regis, akimirksniu absorbuoti situacijos turinį, pajusti kito žmogaus nuotaiką, nuostatas ir vertybes. Kita vertus, vėlgi rūpi klausti: o gal pati laidos vedėja primeta savąją emociją pašnekovams, kurie staiga tampa guvūs, imlūs ir simpatiški televizijos žiūrovams? Šios dilemos sprendimas, ne vien Z. Kelmickaitės televizinio vaidmens atveju, bet ir daugelyje mūsų kasdienių situacijų, yra susijęs su balanso, pusiausvyros ir saiko bei proporcijų jutimu: niekas kitas, o tik patyręs TV laidos vedėjas aiškiai jaučia, kada reikia dominuoti ir kada užleisti bendravimo iniciatyvą pašnekovui. „Ryto suktinyje su Zita Kelmickaite” tokios, mūsų civilizacines šaknis paliečiančios, harmonijos dažnai esama. Žiūrovas tampa pajėgus daugelį laidos vedėjos pašnekovų suprasti pirmiausia ne loginiu, o emociniu jautrumu.

„Ryto suktinis su Zita Kelmickaite” ir intelektinis turinys – dėmesio reikalaujantis galvosūkis. Pati laidos vedėja neoficialioje aplinkoje teigia, kad jos televizinis produktas tinkamas ir gana vidutinio loginio intelekto, ir pramankštinto proto auditorijai. Laidos struktūra yra konstruojama kaip viešnagė vieno ar kito žmogaus, šeimos namuose Lietuvos mažesniuose miestuose, kaimuose, vienkiemiuose. Suprantama, kad, atvykę pas vos pažįstamą žmogų, nesiimame iškart spręsti sunkių intelektinių užduočių. Vietoje to dažniausiai apžiūrime žmogaus kasdienę aplinką, susipažįstame su jo rutinine kultūra, aplinka ir daiktais. Tai, kad viešima namuose, beveik savaime sukuria jaukumo įspūdį. Klaidingas yra beveik masinis stereotipas, kad namus lemia tik juose esantys žmonės. „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite” rodo, kad namus sukuria žmogaus elgesys su savaisiais buities daiktais. Pastarieji laidoje atlieka ir užuominos nuo buities link būties vaidmenį. Tik išmokęs rūpintis savo buitimi, žmogus gali jaustis esąs namuose ir kviesti televizijos laidos kūrėjus į svečius.

„Ryto suktinis su Zita Kelmickaite” gali tapti ir būdu atsakyti į klausimą, ar ši laida yra kūrinys, ar tik formato padiktuotas to paties produkto gaminimas kartą per savaitę. Norint suprasti, kiek aptariama laida skirta palaikyti žiūrovo kasdienius įpročius, reikia atkreipti dėmesį į tai, ar Z. Kelmickaitės laidos tarpusavyje bent kiek skiriasi. Regis, kuo toliau, tuo labiau originalios kūrybos čia stinga, nes su mažų miestelių, kaimų ir vienkiemių gyvenimu žiūrovai susipažįsta vis giliau ir išsamiau, todėl nustebinti juos darosi vis sudėtingiau. Laidos gyvavimo pradžioje dar buvo galima kalbėti apie tai, kad auditorija gali aiktelti nuo vieno ar kito žmogaus, šeimos gyvenimo, parodyto televizijos ekrane. Dabar toks efektas pasiekiamas vis sunkiau. Pagaliau, ir pati laidos nuostata rodyti tik vienareikšmiškai teigiamus realybės aspektus apriboja žiūrovo mąstymą ir sukelia pramoginės, ne šviečiamosios laidos įspūdį.

Grįžtant prie klausimo apie Z. Kelmickaitės vaidmenis ir vidinę savastį, įdomu atrodo suprasti, kiek jos kuriama laida byloja apie XX amžiaus pirmojoje pusėje kūrusio rašytojo Herbert’o Markuze’s aprašyto „vienmačio žmogaus” įsigalėjimą. Ar nuolat pozityvi, pakilios nuotaikos ir džiugesį skleidžianti laida netvirtina, kad net teigiami dalykai mūsų gyvenimuose gali virsti mechaniniais, su giliu išgyvenimu nesiejamais artefaktais bei būsenomis? Kuo skiriasi Z. Kelmickaitės rodomas kaimas ir jo žmonės nuo okupacijos metais transliuoto oficialaus pasididžiavimo kaimu ir jo garbinimo? Deja, pozityvi tikrovė irgi gali byloti apie vienmatį mąstymą ir žvilgsnį į tikrovę.

Vienaip ar kitaip, „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite” vis dėlto antropologiškai patvirtina pastarųjų dešimtmečių vakarietiškos tikrovės tendenciją, pagal kurią net jauni žmonės yra linkę sugrįžti ir apsigyventi savo gimtosiose vietose, ten kurti savo buitį, kasdienybės kultūrą ir mąstyti gilesnius gyvenimo aspektus. Šiuo požiūriu, Z. Kelmickaitės rodoma Lietuva neretai niekuo nesiskiria nuo daugelio Amerikos valstijų, kuriose nėra megapolių. Paradoksas tas, kad, norint tai sužinoti, pakanka pažiūrėti vos kelias Z. Kelmickaitės laidas, nes jos kaskart taip pat atsako į klausimą „kas rodoma?”, nežymiai varijuoja tik tai, „kaip rodoma”. „Ryto suktinis” yra graži užuomina apie tai, kad mūsų televizijos kanalų eteryje dar labai stinga tokių laidų, kurios, rodomos kas savaitę ar mėnesį, provokuotų gilesnį jų autorių išmanymą apie tai, ką siūloma žiūrėti TV auditorijai.

Didžiulis ilgesys tokių asmenybių, laidų vedėjų, kurie, pajutę, kad kartoja save pačius, tiesiog ryžtųsi kūrybiniam „charakiriui”, atnešančiam atsinaujinimą. Tam, deja, reikia ir daugiau laiko, ir pastangų, ir materialinių išteklių, nei gali sau leisti daugelio laidų vedėjai, galintys tapti kūrėjais, o ne produkto gamintojais.

Parašykite komentarą