Džiazas somnambulams

Mokslininkams psichologams, XIX amžiaus pabaigoje eksperimentavusiems taikant hipnozę psichikos ligoms gydyti, yra žinoma, kad žmogus gyvena trijuose būviuose: būdraudamas, miegodamas ir būdamas ties sąmonės slenksčiu prieš miegą. Sąmoningo ir pabudusio žmogaus būsenos ir socialinės bei individualiosios tikrovės fenomenai žmonijai pažįstami geriausiai – šiuos klausimus nuo senovės nagrinėjo filosofai ir kitų sričių specialistai.

Į miego pasaulį psichologija ėmėsi skverbtis kartu su austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo iškilimu XX amžiaus pradžioje. Būtent šis teoretikas ir kartu praktikas labai daug dėmesio skyrė tam, ką pavadino pasąmone, kurioje slypi išstumtas, represuotas, užgniaužtas dienos bendravimo ir mąstymo turinys – baimės, kompleksai ir kiti ne itin malonūs reiškiniai. Labai nedaug psichologijos mokslininkų yra specialiai tyrinėję būseną prieš žmogui panyrant į sapnus. Tuo metu vyksta patys įdomiausi procesai, leidžiantys asmeniui patirti beveik visą save – nuo kilniausių minčių ir poelgių prisiminimų iki instinktų ir psichinės prievartos polinkių.

Televizijos kanalo „LRT Kultūra” eteryje beveik kasdien po vidurnakčio transliuojamos laidos „Džiazo muzikos vakaras” ir „Bliuzo vakaras” yra labai stipriai susijusios būtent su aprašytu žmogaus panirimu į miegą. Daugelis televizijos žiūrovų, ypač subrendusieji ir vyresnio amžiaus žmonės, prieš miegą dažnai yra įpratę bent trumpam įsijungti televizorių ir taip pamiršti dienos rūpesčius. Tie, kieno dienos perpildytos darbų, į ekraną dažniausiai tik pasyviai spokso ir beveik nieko nemąsto. „Džiazo vakarų” metu rodomos įvairių džiazo koncertų ištraukos yra vienas geriausių televizijos produktų, leidžiančių taip nesuinteresuotai spoksoti, nereflektuoti to, kas matoma ir girdima, bet kartu dar ir nemiegoti. Šiuolaikiniam išbalansuotam žmogui retai tenka visą dieną nugyventi be įtampos ir streso. Džiazas – toks muzikos žanras, kuris nei pernelyg aktyvina ar stimuliuoja žmogaus psichiką, nei ją slopina.

Džiazo kilmė ir šiandienis egzistavimas muzikos, kultūros ir socialinėje tikrovėje siejasi ir su istorija, ir su dabartinio postmoderniojo žmogaus poreikiais. Neretas džiazo muzikantas šiais laikais nesėdi vienoje pasaulio vietoje, neužsibūna viename mieste, valstybėje ar regione. Džiazmenai jau kelis dešimtmečius yra vieni daugiausiai keliaujančių muzikantų. Toks nomadiškas būvis, kuris niekaip nesusijęs su jam priešingomis pilietiškumo formomis, leidžia pernelyg neprisirišti prie konkrečių vietovių ir žmonių ir kartu garantuoja nuolatinį jautrumą aplinkai. Tik dažnai gyvenamąsias vietas keičiantys žmonės yra patyrę nuolatinio poreikio įsigyventi, prisitaikyti prie aplinkos ir ją perprasti permanentiškumą. Jei daugybę metų vienoje vietovėje išgyvenęs žmogus pakliūva į kitą miestą ar valstybę, pirma, ką jis pajunta ir pagalvoja, yra savasis uždarumas, baimė ir senųjų prisirišimų ilgesys.

Džiazo muzikantai, kurie nuolat keliauja, žino, kad nauja vieta jiems pirmiausia yra iššūkis, smalsumo katalizatorius ir muzikinio originalumo sąlyga. Taigi „LRT Kultūros” žiūrovams laida, skirta džiazui, – tai, skirtingai nei dokumentinės laidos apie tolimus kraštus, yra būdas keliauti, paliekant pakankamai valios vaizduotei. Kai žiūrime dokumentiką, vaizdai yra jau nufilmuoti ir techniškai pagaminti. Kai klausome džiazo muzikos, kurią atlieka iš įvairiausių pasaulio kraštų kilę ir suvažiavę atlikėjai, vaizduotė gali visiškai laisvai kurti vaizdinius, kurie labiau siejasi su mūsų konkrečiąja dienos patirtimi. Ši laida transliuojama ne tik tuo laiku, kai beveik miegame, bet ir tada, kai mūsų vaizduotė yra aktyviausia. Sociologai, filosofai ir neurologai žino, kad vaizduotę formuoja konkrečioji žmogaus gyvenimo patirtis. Džiazo muzika yra fonas, kuriame dažno iš mūsų sąmonėje randasi nauji vaizdiniai, be kurių neįmanoma jokia tikslinga veikla.

Dar viena džiazo ypatybė yra ta, kad nuolat kitose pasaulio vietovėse atsiduriantys muzikantai žvilgsnį ir klausą labiausiai kreipia į vietinį folklorą, kuris yra akivaizdi ir šiandien mums prieinama kolektyvinės atminties talpykla. Interpretuodami liaudies dainų melodijas, intonacijas, ritmiką, džiazo muzikantai žiūrovus ir klausytojus nubloškia į tokias būsenas, kuriose veiksminga tampa labai giliai kiekvieno iš mūsų psichikoje slypinti kolektyvinė atmintis. Jos pažinimas verčia žiūrovus sąmoningesniais ir labiau estetiškai patyrusiais žmonėmis. „Džiazo muzikos vakaras” prieš miegą yra galimybė susilieti su pasaulio tūkstantmete patirtimi, kurios įsisąmoninimas žmonėms yra naudingas todėl, kad labai prisideda prie sambūvio, bendravimo ir socialumo ugdymosi ir plėtojimo. Džiazas, interpretuojantis folklorą, siekia tuos laikus, kai individualaus žmogaus tiesiog nebuvo – gyventa gentyse ir tik kolektyviai. Laidos muzikinių koncertų transliacijos yra žmogaus perėjimo iš socialumo į individualumą fonas, leidžiantis patirti senąsias kultūros formas, tačiau išvengti analitinio darbo. Tai – lyg kasdienis „labanakt”, ištartas visai žmonijai nuo pat jos muzikinės istorijos pradžios.

Džiazo vakarų metu kartais rodomos ne tik iš anksto surepetuotos muzikinės kompozicijos, bet ir atlikėjų improvizacijos. Jų klausymasis ugdo žmogaus gebėjimą beveik kiekvienoje situacijoje, kai esama tarp žmonių, neprarasti galimybės palaikyti pokalbį viena ar kita tema, gyvai reaguoti ir vėliau reflektuoti patirtį. Improvizacija ir jos galios kyla iš to, ką prieš daugiau nei penkiolika metų yra aprašęs poetas, eseistas Gintaras Grajauskas – vadinamojo „draivo”. Trumpoje esė rašytojas įrodė, kad beveik visas vertingas menas kyla ne iš intelektinių aukštumų, ne iš formų subtilumo, manierizmo ar niuansavimo, o būtent iš „draivo” būsenos, kurią būtų galima apibūdinti kaip gebėjimą vienu metu būti ir socialinėje tikrovėje (džiazo muzikantai nėra bepročiai, nesuvokiantys, kur yra tuo metu, kai groja ar dainuoja), ir tam tikroje paralelinėje tikrovėje, kuri yra būtent tas tarpinis būvis tarp būdravimo ir miego. Džiazistai ypatingi tuo, kad daugelio klausytojų dienos rutinoje tas pereinamasis būvis trunka kelias akimirkas ar minutes, o menininkai sugeba šią būseną išplėsti iki kelių valandų ar net parų.

Ugdyti žiūrovą, kad jis kuo ilgiau vienu metu galėtų aprėpti visą save – tai esminis ir giluminis džiazui skirtos laidos tikslas. Lietuvių kultūroje pirmieji „draivo” praktikai buvo sutartinių ir kitų folkloro kūrinių atlikėjai, o moderniojoje Lietuvoje šią būseną bene tiksliausiai ir estetiškiausiai aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas eilėraštyje „Somnambulas”. Šio kūrinio subjektas naktį eina su lengvu šypsniu lūpose, nes ieško laimės, kurios neranda kasdieniame pasaulyje. Jei televizijos žiūrovai prieš miegą paklauso džiazo, galima tikėtis, kad ši turbūt negausi auditorija yra jautresnė, sąmoningesnė ir giliau išgyvenanti socialumą ir asmenines patirtis, nei tie, kas užmiega su laida „Nuoga tiesa”, rodoma per „Lietuvos ryto” televiziją.