Performansas „Dior in Moscow”: šiuolaikinės moters tapatumo klausimas

1959 metų birželis. Maskva. Didinga universalinė parduotuvė „GUM”. Trys įspūdingo grožio prancūzės manekenės, apsirengusios dizainerio Yves Saint Laurent kurtais spalvotais drabužiais, sveikinasi ir mojuoja miestiečiams. Būtent šis vaizdinys, kupinas kontrastų – grakščios ir ryškios manekenės bei paprastos ir niūrios vietinės moterys – buvo įkvėpimas „Auksiniu scenos kryžiumi”, „Padėkos kauke” ir 2016 m. Boriso Dauguviečio auskaru apdovanotai šokio teatro „PADI DAPI Fish” choreografei Agnijai Šeiko bei žymiausiai Lietuvos šokio kritikei Ingridai Gerbutavičiūtei, performanse „Dior in Moscow” nagrinėjančioms šiuolaikinės moters identitetą.

„Dior in Moscow”. Vytauto Petriko nuotr.

Kaip apibūdintumėte performansą „Dior in Moscow”?

Ingrida Gerbutavičiūtė: Man „Dior in Moscow” pirmiausiai yra ilgai brandintas ir kurtas kūrinys, dėl to visada džiaugiuosi, kai mes turime galimybę jį parodyti. Šis performansas – gyvas organizmas, kurį vis pakoreguojame. Kai rodome viename ar kitame kontekste, jis atsiskleidžia vis naujomis spalvomis. Pasiruošimas kiekvienam pasirodymui ir jo atlikimas atima nemažai energijos, kadangi yra tam tikrų dalių, kurių neįmanoma surepetuoti, nes vyksta interakcija su žiūrovais. Būtent dėl to kiekvienas pasirodymas būna skirtingas.

Agnija Šeiko: „Dior in Moscow” yra gana neapibrėžto žanro, nes jame susijungia šokis, tekstas, videoinstaliacijos, muzika ir žiūrovai. Šio performanso pagrindas – moters tapatybė posovietiniu laikotarpiu. Į šią temą pasižiūrėjome gana asmeniškai, nes mus augino sovietinio laikotarpio moterys, tad kėlėme klausimą, kokį paveldą atsinešėme, kokie elgesio modeliai mus suformavo, kodėl mes pasąmoningai renkamės vienus ar kitus dalykus. Bandėme pažvelgti gana ironiškai į problemas, su kuriomis susiduria moterys pereinamuoju iš vienos sistemos į kitą laikotarpiu.

Kokie moterų įvaizdžiai išryškėjo kuriant šį performansą?

Agnija Šeiko: Mes labiau kvestionuojame moterų įvaizdžius ir žvelgiame į vertybines sistemas. Mes klausiame, kas įvyksta su žmogaus vertybėmis, ar jos susvyruoja, ar išlieka pamatiniai dalykai, kai keičiasi politinė ir ekonominė sistema, kaip keičiasi moters vertinimas ir tapatybė. Sovietiniu laikotarpiu moterys buvo darbininkės, nepriklausomybės pradžioje moterys staiga tapo namų šeimininkėmis, vėliau atėjo grožio konkursų periodas, kai staiga visos moterys turėjo būti gražios, vėliau prasidėjo viską galinčių ir sugebančių supermamų etapas. Šiuose pasikeitimuose mes ir bandome atrasti, kas yra pamatinės vertybės. Performanse jungiame dokumentiką, fikciją ir fantaziją.

„Dior in Moscow”. Mindaugo Riaukos nuotr.

Kaip žiūrovas reaguoja į „Dior in Moscow”?

Ingrida Gerbutavičiūtė: Žiūrovas yra labai svarbi performanso dalis. Kiekvieno reakcija būna skirtinga. Diuseldorfe žmonės į jį žvelgia vienaip, Klaipėdoje kitaip, kadangi žmonių patirtys labai skirtingos.

Agnija Šeiko: Šiuo darbu mes nesiekiame supriešinti lytiškumo. Mes tiesiog pasirinkome pažiūrėti į pereinamąjį laikotarpį, kurį visi išgyvenome, per moters prizmę. Mes nesistengiame sukurti ryškaus ir aiškaus pareiškimo, labiau norėjome užduoti klausimus ir paskatinti kalbėti gana sudėtingomis ir skaudžiomis temomis.

Performansas „Dior in Moscow” rugsėjo 19 ir 20 dienomis 19 val. bus rodomas Klaipėdoje, „Kultūros fabrike” (Bangų g. 5A). Po renginio vyks atvira diskusija su kūrėjomis A. Šeiko ir I. Gerbutavičiūte, moderuojama dr. Tomo Kiaukos.