Meninė bičiulystė: Mendelssohnas sujungė jų gyvenimus

Dar būdami devynerių jie kartu klausydavo magiškos Felixo Mendelssohno muzikos, o daug metų praėjus rengia šiam kompozitoriui skirtą koncertą „Mendelssohnas ir mes”. Tai ilgamečiai bičiuliai ir mokslo draugai – smuikininkas Raimondas Butvila ir pianistas Zecharia Plavin (Izraelis). 2019 m. vasario 19 dieną, antradienį, 18.30 val. jie muzikuos Klaipėdos koncertų salės I aukšto fojė.

Butvila_Plavin

Smuikininkas Raimondas Butvila ir pianistas Zecharia Plavin. KKS archyvo nuotr.

R. Butvila dar jaunystėje sulaukė didelio dėmesio tarptautiniuose konkursuose. Sėkmė juose lankė ir studijuojant dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Po stažuotės Maskvoje smuikininkas pradėjo dėstyti toje pačioje Lietuvos muzikų kalvėje, dirbo Lietuvos kameriniame ir Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestruose, Lietuvos valstybiniame kvartete. R. Butvila aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos kompozitoriais, buvo daugelio naujų kūrinių įkvėpėjas ir pirmas atlikėjas.

1993 m. pagal Lietuvos – Venesuelos kūrybinio bendradarbiavimo sutartį jis išvyko į šią Pietų Amerikos šalį. Per 18 metų paruošė kelias profesionalių muzikų kartas, koncertavo kaip solistas su Venesuelos orkestrais. Dabar smuikininkas dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, aktyviai koncertuoja.

R. Butvila daug metų intensyviai bendradarbiauja su pianistu Z. Plavinu, su kuriuo didžiausiose Izraelio ir Lietuvos scenose pristatė įvairiapusį repertuarą.

Z. Plavinas užaugo ir muziko kelią pradėjo Lietuvoje – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau mokslus tęsė Tel Avivo ir Londono aukštosiose muzikos mokyklose. Nuo 1977 metų gyvena Izraelyje. Koncertinės kelionės jį yra nukėlusios į JAV, Lenkiją, Lietuvą, Suomiją, Prancūziją, Jungtinę Karalystę, Čekiją. Didelę Z. Plavino karjeros dalį užima pedagoginė veikla, kultūros tyrinėjimai, muzikinė ir literatūrinė kūryba.

Z. Plavinas pasakoja: „Labai seniai, kai Raimondui ir man buvo devyneri metai, tamsiomis ir šlapiomis tuometinio sovietinio Vilniaus gatvėmis atėjau pas jį į svečius. Raimondas uždėjo man J. Heifetzo įgrotą Mendelssohno koncerto smuikui ir orkestrui įrašą. Raimondas jau buvo ištyrinėjęs šį įrašą, o man tai buvo netikėto skrydžio į padangę staigmena. Raimondas pamatė mano būseną ir pasakė: „Taip, jie skrenda aukštai, tai gražu.” Mes, devynmečiai, išklausėme visą pirmąją dalį. Nuo tų akimirkų iki dabar Mendelssohnas pasilieka artimu mūsų sieloms genijumi. Jo tyrumas, jo pasakiškas svajos skrydis aukštai aukštai visam gyvenimui pasiliko lyg palaimos mieloji ranka, rodžiusi mums kelią, o kartu ir raminanti, jeigu įkliūdavom į aklavietes, arba į skausmingus nusivylimus.

Šį kartą norime pagroti dvi Mendelssohno sonatas smuikui ir fortepijonui – genialųjį paaugliškąjį kūrinį f-moll, op. 4, ir fenomenaliai švytinčią brandžiąją 1838 metų sonatą F-dur. Neperdėsiu sakydamas, kad Mendelssohnas sujungė mūsų su Raimondu gyvenimus ir leido mūsų meninei draugystei plėtoti tolimesnes idėjas. Mane ši draugystė pastūmėjo parašyti nemažai kūrinių, o Raimondas kilniai sutiko su manim juos atlikti. Pirmojoje koncerto dalyje grosime trumpą ditirambinį Rono Weidbergo preliudą ir sonatiną. Tai yra mūsų abiejų brangaus draugo, kompozitoriaus ir drąsaus liberalo draugiški portretai. Antrojoje dalyje grosime mano nedidelį kūrinį „Barbora Radvilaitė”. Tai yra šios tragiškai trumpai gyvenusios aistringos ir išprususios moters asmenybės eskizas.”

Klaipėdos koncertų salės informacija

Parašykite komentarą