Angelou „Vision A”: drugio efektas, arba Kiek trūksta iki partnerystės su Timbalandu?

Sėdžiu sukritusi krėsle, pūškuoju, braukiu prakaitą nuo kaktos – tik tik baigiau klausyti Angelou albumą „Vision A”, jeigu tai galima pavadinti klausymu. Sakau jums, ten kažkokie raganų pramanai, neįmanoma nejudėt. Juokai juokais, bet pradėkime nuo pradžių apie lietuviškąją RnB princesę Angelou ir jos pirmąjį albumą.

Angelou_APPVT_nuotr

APPVT nuotr.

Ir vikšras tampa drugeliu

Pamenu, kai pirmą kartą išvydau šią merginą, tuo metu dar besimokiusią mokykloje, ech, žiūrėjau skeptiškai, na gražu klausyti, tačiau pripažinkim – mokykloje atrasti talentai dažnai pasuka ne kūrybos keliu, ypač Lietuvoje, kur švietimo sistema tik pradeda atrasti savo tikruosius kelius, o ir meninė sistemos pakraipa vis dar labai uždara naujiems žanrams. Ir dar tėvai dažnai vaikams bado į pašonę stoti į „teisę” arba „administravimą”, o Andželika dainuoja angliškai, žodžiu, rinkau argumentus nepatikėti šia mergina. Tačiau aš klydau.

2014 metais Lietuvos muzikos scenoje Andželikos žvaigždė užsidega pseudonimu Angelou šalia Innomine ir Curly music. Išleistas bendras kūrinys gražus, klubinio stiliaus, visi džiaugiasi, šoka, klauso, tačiau didžiajai miniai padukų vis dar nekutena, klausytojas laukia daugiau. Ir štai, po kurio laiko į eterį išleidžiama autorinė daina „Lovetrack”, kuri iškart skynė Youtube peržiūras kaip grybus po lietaus. Daina sužavi savo socialiniu turiniu, giliu vokalu ir paprastumu, juodai baltu vaizdu ir minimalistiniais žmogaus siluetais, įvairiomis žmogaus odos tekstūromis perteikiamas gilus požiūris į žmogų. Plojam atsistoję ir tai tik dar labiau paskatina Angelou dirbti muzikos srityje.

Po kelių mėnesių bandydama išsilaikyti ant tos pačios susidomėjimo bangos Angelou mesteli dar vieną naujieną – dainą „Bow” su vaizdo klipu. Šįkart viskas šiek tiek kitaip ir ovacijos ne tokios didelės. Kūrybinio turinio stoka, bandymas pasinaudoti pačios atlikėjos išvaizda ir charizma, neatrastos sąsajos tarp dainos ir jos vaizdo neleido patikėti šia daina. „Prispaustas vokalas”, jaunystė, kūnas, seksualus šokis ir gilesnių minčių stoka – tai labiau priminė Britney Spears tradicijų tąsą nei gimstančią naują RnB žvaigždę. Nevertingas dainos įrėminimas videoformatu, menki aktoriniai gebėjimai, o galbūt labiau režisūriniai sprendimai, stipriai sumenkino tiek pačią dainą, tiek Angelou vokalo galimybes ir tembrą.

Po šio vaizdo klipo Angelou prityla vos ne metams. Kol galų gale sulaukiame žinių, kad atlikėja dirba prie savo pirmojo albumo (EP). Paskelbiama data, tačiau sutrukdo nesklandumai, paskelbtu laiku niekas neįvyksta, tada lyg ir nukeliama vasaros pabaigai, tačiau vasara ateina ir praeina, o Angelou užmestas kabliukas jau pradeda tįsti ir minios nebelaikyti, visi pradeda skirstytis kaip po kokio Vudstoko festivalio… Staiga 2016 metų rudenį paleidžiamas titulinės albumo dainos „GRIP” vaizdo klipas ir skelbiama, kad jau greitai sulauksime ir paties albumo. Štai čia norėčiau stabtelėti ir pereiti prie šio albumo.

„Vision A” – garsiakalbius visu garsu!

Ne, ne, albumo nesulaukėm 2016 metų rudenį, jis pasirodė tik prieš kelias savaites, tačiau Angelou darbas nė kiek nenuvylė ir buvo tikrai verta dar šiek tiek palaukti. Sudėtinga apie jį rašyti lietuviškai, nes galvoj sukasi angliški įvertinimai, kurie neturi lietuviškų atitikmenų (visgi RnB yra stiprios vakarietiškos dvasios žanras), tad vertinti šio žanro darbus reikėtų taip pat ne lietuviškam kontekste. Tačiau turim, ką turim, tad nesimuistom ir žygiuojam toliau.

Ši mergiotė visad kėlė sau aukštus reikalavimus, tai buvo galima justi net esant už tūkstančių kilometrų nuo jos (tobulos nuotraukos, kuriose ji visu ūgiu, kas leidžia suprasti, kad ji dirba ne viena, skoninga Instagram paskyra, puikūs videoįrašai, „ne lietuviškos” vokalo technikos, etc.), tikriausiai dėl to ir visi stebintys jai iškėlė kartelę ganėtinai aukštai. Oi, bet kad ir kaip aukštai būčiau kėlus tą kartį, Angelou laisvai ją peršoka su “Vision A”. Truputį jus pamasinsiu dainomis.

GRIP – visiškas žaidimas, daina verčianti judėti ir klausyti jos tik per didelius garsiakalbius, vienas iš tų variantų, kai norisi gerai išsikratyti kokioj šokių aikštelėj ar pasileidus visu garsu atsidaryti automobilio langus ir lėtai judėti pagrindine miesto gatve. Akivaizdi Beyonce įtaka Angelou kūrybiniam skoniui. HUSH – daina sukurta su dviem bendraautoriais (JR Castro ir Tre Capital), baladė su gerai įstringančiu priedainiu ir melancholiško pianino skambesiu, dialogas, labiau primenantis sekso sceną, nei paprastą pokalbį, skambanti be galo viliojančiai ir seksualiai, tačiau nė perpus tiek, kiek AFTERGLOW – intriguojanti nuo pirmų akordų.

Angelou_Stefan_Korju_foto

Albumo “Vision A” viršelis. Stefan Korju nuotr.

Iš tiesų labai keista, kad GRIP buvo paskelbta tituliniu albumo singlu ir jai netgi sukurtas videoklipas, kai tuo tarpu AFTERGLOW yra, drįsčiau pasakyti, stipriausia albumo daina. Čia atsiskleidžia plačios vokalo galimybės, instrumentinė dainos dalis įdomi savo emocine seka ir kartu su vokalu kuriama įtampos bei seksualumo vizija, nuolat sukama sintezatoriaus partija ir išlaikoma emocija – tai, kas pavergia šioje dainoje nuo pirmų iki paskutinių sekundžių. Visas dainos charakteris ir dramaturgija be galo stipriai asocijuojasi su Timbalando kūryba. WHAT’S ON – daina, užbaigianti albumą. Mistiško charakterio, vedina įtampos ir griežtumo, daina visgi labiau primena albumo epilogą, dar vadinamą “outro”, nei atskirą pilnos apimties kūrinį, bet ir tai nesumenkina albumo grožio ir reikšmės.

Albumo garsas nepriekaištingas, puikios instrumentuotės, partijos neužgožiančios viena kitos, tampriai susirišančios tarpusavyje, kas išties šiandieniniame RnB jau tampa retenybe, dažnai dainos pradžia visiškai nesiriša su dainos pabaiga, tačiau Angelou puikiai išlaviruoja tarp visų žanro reikalavimų ir išpildo juos su kaupu, paprasti ir gerai suprantami tekstai, sunkus ir klampus bosas, šokdinanti ritmika, tamsios net ir šviesių emocijų spalvos – Angelou puikiai išpildė savo tikslą vystyti tamsiąją šio žanro pusę. Taigi, o kur ta silpnoji vieta? Nagi, mergyt, kurgi tave pakutenti?

Achilo kulnas – bendra visumos dermė

Visi turime silpnų vietų, ne išimtis ir Angelou. Tobulas Instagram profilis, tvarkinga ir įdomi atlikėjos vardinė svetainė, puikios kokybės albumas, įdomi kūryba, turinti didelių ateities ambicijų. Tačiau čia reikėtų iškelti baudos kortelę už vizualinės kūrybos pasirinkimus. Nors atlikėja orientuojasi į alternatyvaus / progresyvaus RnB žanro vystymą, tačiau videokūrybai pasirinko šviesiausias ir labiausiai emociškai susiniveliuojančias su daugybe jau esančių sukurtų RnB dainų. Kadangi pirmiausiai teko išvysti video-, nes albumo dar nebuvo, tad teko šiek tiek suabejoti gimstančio albumo kokybe. Videoklipai visiškai neatskleidžia pačios kūrėjos vidinio pasaulio, neatskleidžia dainų turinio. Sakot, o ką ten skleisti, RnB nėra tas žanras, kur atsiskleistų gilioji kūrybinė pusė? Po paraliais, jūs klystat. Gilioji kūryba skleidžiasi visais žanrais ir pastarasis ne išimtis, po teisybei, tai vienas sudėtingiausių žanrų atskleisti giluminius minties klodus, jis turi išlikti lengvai suprantamas, jame privalu išlaikyti nerūpestingumo aurą, tačiau aukščiausiai stovi tie kūrėjai, kurie į tą nerūpestingumą sugeba įpinti ir skaudžius, sudėtingus, gal kartais sunkiai suprantamus, bet gyvenimiškus ir netgi istorinius momentus.

Įdomiausia, kad albumas žavi iki kaulų smegenų, tačiau peržiūrėjus video-, šie tuoj pat nuleidžia Angelou keliomis pakopomis žemiau nei mes norėtume ją laikyti. Seksualumas seksualumu, maža emocinės raiškos, veido ekspresijos (o jis rodomas dažnai), minčių susirišimo, istorinės linijos, vaizdo sąsajų su einančia garso mintimi. Albumo kokybė ir video- kokybė skiriasi kaip diena nuo nakties, didžiulis dviejų šių elementų dermės trūkumas. Kol kas Angelou vizualinė kūryba apsiriboja tik pačios savęs afišavimu, kas nėra blogai, tačiau šiek tiek gaila, nes ši mergelė turi šiek tiek daugiau parako nei matome dabar.

Angelou_Silver_Mikiver_foto

Silver Mikiver nuotr.

Epilogas

Nežinau, kodėl, bet ši mergina mane visad vertė ja didžiuotis, kiekvienas jos viešas žingsnis būdavo kruopščiai apsvarstytas, paruoštas, išdirbtas iki mažiausių smulkmenų, ir visa tai glaudžiai susirišdavo su vakarietiškų industrijų kokybe, vis kartojau sau, kad ji „iššaus” į viršūnes šviesos greičiu, tad pagaliau sulaukusi albumo „Vision A” atsidusau su palengvėjimu, džiaugiausi galėsianti klausyti tikrai gero RnB, nes Lietuvoje mes tokio žanro atlikėjų neturime. Ir man taip džiugu, kad ji klaipėdietė, kad ji lietuvaitė, ir kad daro tai, ką norėtų daryti daugelis, bet neišdrįsta. Angelou kloja pamatus gražiems naujiems dalykams Lietuvoje. Aš labai tikiu, kad ji įkvėps daugelį jaunų mergaičių nebijoti būti kitokiomis, nebijoti žvelgti į tolį ir siekti kažko neatrasto.

Angelou nėra tas momentinis variantas, kai „žvaigždutę” kažkur kažkas atranda, iškelia ir mes matome gryną produktą, tai labiau kruopštaus darbo, individualios ir komandinės disciplinos bei nuolatinio judėjimo, nuolatinio mokymosi rezultatas. Atlikėja supranta šiandienines globalios muzikos taisykles ir mes galime stebėti fantastišką procesą. Mums belieka tikėti, kad drugio efektas – tai tik laikina pradžia, ir princesė laikui bėgant išaugs į moterį, kuriančią sava patirtimi. Angelou albumą galite rasti beveik visose muzikos platformose, tad linkiu jį gerai pasukti ir išgirsti paprastos lietuvaitės istoriją tokiame ekstravagantiškame amplua.

Parašykite komentarą