Tado Vosyliaus „T.V. Vol.2: paminklai”: juslių dirginimas ir dialogas su žiūrovu

Tado Vosyliaus parodos „T.V. Vol.2: paminklai” skulptūros į KKKC Parodų rūmus atkeliavo dar šiltos ir skleidžiančios aštroką dervos kvapą. Paklaustas, ar šie objektai jau buvo kur nors eksponuoti, menininkas nuoširdžiai patikino: ne, visi jie sukurti specialiai šiai parodai ir kai kurie dar net nespėję sustingti.

Foto_6_1

Tado Vosyliaus parodos „T.V. Vol.2: paminklai” fragmentas. Donato Bielkausko nuotr.

Pamanėte, kad menininkui tai buvo paskutinės minutės darbas? Nieko panašaus. Pasak menotyrininkės Neringos Krikščiūnaitės, parodos idėja gimė labai seniai, ir kiekvienoje skulptūroje yra dalis paties menininko: jis ilgai ieškojo, kaip perteikti tuos dervoje užfiksuotus charakterio bruožus – per kokius kūno judesius, pozą, stovėseną.

Pristatydama parodą N. Krikščiūnaitė svarstė, kaip reikėtų įvardinti autorių: „Nesakyčiau, kad jis skulptorius, nesakyčiau, kad menininkas, sakyčiau, kad jis – ir skulptorius, ir objektų menininkas, ir lankytojas, ir tyrinėtojas, ir netgi tarsi savotiškas meninis mokslininkas. Tado Vosyliaus parodoje „Paminklai” labai daug ir mąstymo, ir tyrimo. Reikėtų paaiškinti, ką žodis „paminklai” šiuo atveju reiškia: menininkas nusistovėjusias žmogaus elgesio normas, charakterio savybes įkalina dervoje, ir tai tampa praeities fosilijomis, arba praeities paminklais.”

maz_20161216-IMG_0152

Tadas Vosylius ir jo parodos objektai. Nerijaus Jankausko nuotr.

Viename interviu T. Vosylius apie savo skulptūras yra sakęs: „Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jau yra toks, koks tapo. Tokios yra ir mano skulptūros, sukurtos su viduje esančia didžiule energija. Fiksuoju ydas, bet ne tiesmukai. Parodau emocijas, slypinčias giliausiose žmogaus mintyse – arogantiški puošeivos, neutralūs ir nepastebimi žmonės, kuriems viskas yra bene vienodai.”

Tado Vosyliaus parodoje „T.V. Vol.2: paminklai” nėra skulptūrų pavadinimų, nėra aprašymų, ką kiekviena reiškia. Pasak N. Krikščiūnaitės, toks sprendimas pasirinktas neatsitiktinai: „Parodos objektai patys mezga kontaktus, dialogus ir tarpusavyje, ir su žiūrovu, ir glaudžiausią dialogą užmegs tos skulptūros, su kuriomis jūs ar jūsų aplinka turi daugiausiai panašumų. Ir galų gale visos skulptūros pradės su jumis kalbėtis. Kadangi vyksta dialogas, to aprašymo ir nereikia. Tadas Vosylius sakė, kad kūrybinis procesas buvo jo monologas, todėl paroda jam tampa dialogu su žiūrovu, su tuo, ką jūs įžiūrite šioje parodoje. Čia eksponuojamos ne tik skulptūros iš dervos – yra viena skulptūra, kurios jūs nepamatysite, nes ši skulptūra – iš kūno ir kraujo. Menininkas skulptūra paverčia kiekvieną lankytoją – su jo elgesio normomis, bruožais, ir jūs patys tampate skulptūra šalia tų skulptūrų iš dervos”, – pasakojo menotyrininkė. Ir rekomendavo: „Būtinai apeikite kiekvieną skulptūrą iš visų pusių, apžiūrėkite, kaip ta prabangi medžiaga traukia jūsų akis ir tuo pat metu atstumia savo kvapu. Ir iš tikrųjų toks kontrastas: ir norisi prieiti, pamatyti iš arčiau, paliesti, tačiau negali ilgai išbūti dėl to kvapo, tai irgi savotiškai žavus paradoksas.”

Menotyrininko Vido Poškaus komentaras

Į Tado Vosyliaus skulptūras iš dervos žiūriu iš savo vaikystės pozicijų: esu augęs penkių aukštų daugiabutyje, kur sovietiniais laikais kas kelerius metus atvažiuodavo komandos su dideliais katilais, primenančiais pragaro mašinas, kuriuose kaitindavo dervą ir liedavo ją ant stogo. Kai darbininkai nedirbdavo, mes, vaikėzai, krapštydavom tą smalą ir kažką iš jos darydavom: lipdydavom ir netgi kramtydavom – buvo populiarus mitas, kad jei kramtai smalą, dantys bus sveiki, gražūs ir balti (juokiasi). Tado Vosyliaus skulptūros man kažkiek susijusios su tais vaikystės prisiminimais.

Sutinku su Neringos Krikščiūnaitės teiginiu, kad sunku pasakyti, kas tai yra – ar tai skulptūra, ar objektas, ar tiesiog menas. Aš manau, kad labai svarbūs visi šios skulptūros etapai: jos atsiradimas, formavimasis ir galutinis etapas yra susiję, nes porą valandų prieš parodos atidarymą mačiau, kaip tos skulptūros dar buvo glaistomos, kažkas formuojama. Derva yra labai lanksti, labili medžiaga, tapusi menininko konceptualia pozicija, kadangi iš jos kuria savo skulptūras. Bet kartu derva yra šiek tiek ir nepriklausoma, ji yra laisva nuo paties menininko ir turbūt paleista į laisvę, į parodinį gyvenimą, netgi pačioj dirbtuvėj ji pradeda gyventi pati sau.

T. Vosylius kvestionuoja pačią tradicinės skulptūros sampratą, nes nuo Egipto ar Romos imperijos laikų skulptūra būdavo dedikuojama amžinybei, ji būdavo kalama iš granito, marmuro, liejama iš bronzos, tuo tarpu derva yra visiškai vienadienė medžiaga. Ji yra lyg ir netauri medžiaga, bet pats menininkas jai suteikė taurumo. Ši medžiaga veikia visus pojūčius: tiek regėjimą, nes jinai žvilga, kuria vos ne gotikines formas, primenančias prie jūros statomas smėlio pilis, kartu dirginama ir uoslė, kadangi įėjus į parodų salę jaučiamas labai stiprus kvapas. Man jis malonus, nes atėjęs iš vaikystės, taigi uoslė ir rega čia yra veikiamos, manau, netgi vienodai. Kalbant apie regą, reikia pastebėti, kad itin svarbi ir spalva, tiksliau – nespalva, nes juoda spalva paprastai yra nelaikoma spalva, ir tas žvilgesio efektas, tos aptakios ar aptekėjusios formos. Taigi iš tikrųjų Tadas Vosylius yra ir skulptorius, ir menininkas, ir objektų kūrėjas vienu metu.

Kita vertus, žvelgiant į abi šiuo metu KKKC Parodų rūmuose veikiančias parodas kontekstualiai ir norom nenorom lyginant Tadą Vosylių ir Leo Ray, vienas menininkas yra absoliučiai spalvingas, jis nebijo žaisti, kalbėti grynomis, ryškiomis spalvomis, o Tado Vosyliaus darbai yra achromatiški, jis naudoja tik juodą spalvą. Kontrasto principas, manau, kuria dvigubą intrigą. Šiuo atveju apsilankius Klaipėdos parodų rūmuose yra dirginamos visos žiūrovo juslės, visi išgyvenimai, ir tai yra svarbiausia.

Paroda veiks iki 2017 m. sausio 15 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

Parašykite komentarą