Samuel Noah Kramer „Istorija prasideda Šumere”

Sunku tiksliai pasakyti, kada gimė pirmoji žmonių civilizacija. Bet žinome, kad tai – šumerai. Žemdirbiai, kariai, didžiulių miestų statytojai, Artimuosiuose Rytuose gyvenę, manoma, jau 5500 metų prieš mūsų erą. Įdomu, kad seniausios žmonijos civilizacijos įrodymai buvo aptikti palyginti neseniai, 19 amžiuje, kuomet archeologai, ieškoję asirų ir babiloniečių pėdsakų, ėmė kasinėti Mesopotamijos teritoriją.

Būdami pirmosios civilizacijos atstovai, šumerai daug kuo buvo pirmieji. Su jų vardu siejamas rato atradimas, pirmieji astronominių stebėjimų fiksavimai, laiko matavimo sistemos kūrimas ar alaus gamyba.

Ypač svarbu tai, kad skaičiuojant 5000 metų nuo šiandienos, šumerai ėmėsi kurti rašto sistemą. Per tūkstantmečius ji buvo tobulinama, kol galiausiai nuo paprastos piktografinės išvystyta iki sudėtingos fonetinės sistemos, kuria buvo galima užrašyti sudėtingus literatūros kūrinius. Beveik tūkstantmetis iki hebrajams užrašant Bibliją, o graikams „Iliadą” ir „Odisėją”, šumerai jau turėjo užrašę visą savitą literatūros lobyną – mitus, epinius pasakojimus, raudas, himnus, patarles ir t. t. Juokaujama, kad šumerai buvo raštininkų tauta – svarbiausias apčiuopiamas jų palikimas – glaudžiai, smulkiai prirašytos molinių lentelių bei jų fragmentų rietuvės muziejuose. Iki šiol ne visos jos perskaitytos ir išverstos.

Šumerologo pasakojimai

Besidomintiems civilizacijų istorija leidykla „Tyto alba” šiemet pasiūlė į lietuvių kalbą išverstą garsaus šumerologo Samuel Noah Kramer (1897–1990 m.) knygą „Istorija prasideda Šumere”. Pirmą kartą pasirodžiusi 1956 m., vėliau ne kartą perleista, versta į daugybę kalbų, ji pasiekė tūkstančius pasaulio skaitytojų. „Istorija prasideda Šumere” suskaidyta į 39 skyrius, kuriuose vardijami 39 dalykai, pirmą kartą paminėti rašytinėje istorijoje. Tai paminklas ir paties S. N. Kramerio gyvenimo darbui – jis buvo atsidavęs senųjų molio lentelių tyrinėtojas, juose užfiksuotų tekstų rekonstruktorius. „Didžioji dalis medžiagos, kurią rasite šioje knygoje, buvo surinkta per mano „kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą”, todėl kiekviename puslapyje skamba ir gana asmeniška gaida. Dauguma tekstų buvo pirmą kartą sudėti iš fragmentų ir išversti mano pastangomis, neretai pats identifikavau lenteles, ant kurių buvo užrašyti šie dokumentai, netgi savo rankomis dariau jų kopijas”, – pripažino mokslininkas pratarmėje pirmajam knygos leidimui (7 p.).

Apžvelgiant knygoje pateikiamus tekstus, galima pastebėti daugmaž universalų jų sandaros modelį. Pirmiausia tyrėjas nurodo technines rašytinio šaltinio radimo ir rekonstravimo detales, kartais asmenybes, susijusias su jo atradimu ar vertimu, pristato aprašomą temą, suteikia jai kontekstą, aiškina ir interpretuoja patį tekstą, remdamasis jo fragmentais, bei galiausiai pateikia pažodinį teksto dalies vertimą. Paprastai toks esė baigiamas nuoroda į toliau einantį tekstą, kažkiek jį susiejant su skaitomu. Pavyzdžiui, pristačius medicininį tekstą, pačioje esė pabaigoje rašoma, kad tyrėjai labai nustebo radę vaistų receptų aprašą, mat „logiškiau būtų tikėtis aptikti „vadovėlį”, skirtą žemės ūkiui, o ne medicinai. Juk žemės ūkis buvo pagrindinis šumerų ekonomikos ramstis, svarbiausias turto ir gerovės šaltinis” (88 p.). Tokia pastaba tampa pretekstu kviesti skaityti apie vienintelį šumerų žemės ūkio „vadovėlį”.

Išvardinti teksto segmentai nebūtinai būna išsidėstę ta pačia tvarka, be to, kartais jie papildomi ir vaizdine informacija – kaip kad dantiraščiu išmargintos lentelės iliustracija lydi aukščiau minėtą „žemdirbio kalendorių” (90 p.).

Tyrėjas stengėsi, kad esė rinkinys nebūtų padrikas, tiesa, kartais sunku tekstus susieti, bet didžiąja dalimi jie gana logiškai seka vienas kitą. Galima žvilgterėti į vieną turinio atkarpą, kur skaitant esė pavadinimus matyti tas nuoseklumas: „Filosofija”, „Etika”, „Kančios ir nuolankumas”, „Išmintis (patarlės ir priežodžiai)”, „Ezopo pirmtakai”, „Polemika (pirmieji literatūriniai debatai)”, „Rojus”, „Pragaras”, „Pergalė prieš drakoną”, „Pasakojimas apie Gilgamešą”, „Epinė literatūra” ir t. t.

Kai kas pasikeitė, o kai kas – ne

Sunku pažvelgti į praeitį, ypač tolimą, ir suvokti ją kaip realybę. Labai pasistengus prieš akis iškyla kažkas panašaus į „gyvuosius” paveikslus, sąlygotus laiko užmaršumą kažkaip pergyvenusių informacijų nuotrupų, bet tai ir yra tik „paveikslai”. O pačią gyvenimo realybę įsivaizduoti sunku – kaip bendrauta šeimoje, ką žmonės valgė, veikė laisvalaikiu ir t. t. Tai įmanoma, jei šie dalykai yra aprašomi, o geriausia, jei tas aprašymas yra liudijimas pirmu asmeniu. Literatūra kaip niekas kitas žadina įsijautimą, susitapatinimą. Jau patys pirmieji tekstai knygoje šumerus ištraukia iš istorijos tamsos, leidžia pajusti jų „žmogiškumą” per tai, kas atpažįstama mums patiems. Štai ištrauka iš tėvo laiško klystkeliais sukančiam sūnui: „Klausyk, būk vyras. Nestoviniuok aikštėse ir neklaidžiok gatvėmis. <…> Tu, slampinėjantis po aikštes, ar nori susilaukti sėkmės? Tuomet pagalvok apie gyvenusias prieš mus žmonių kartas. Eik į mokyklą – ji tau duos daug naudos” (36 p.) ir taip toliau. Pripažinkite šiuos žodžius, gal kiek kitaip sudėliotus, tikrai teko girdėti dažnam paaugliui. S. N. Krameris iš šumerų lentelių traukia ne vieną tokį žmones, nepaisant juos skiriančių istorijos tūkstantmečių, vienijantį pavyzdį.

Dar vienas kelias, kuriuo galima pasukti ieškant bendražmogiškų dalykų, veda tautosakos lobynų link. Tą pastebi ir garsusis šumerologas: „Bene reikšmingiausia patarlių ypatybė yra jų prasmės visuotinumas. Jei kada suabejosite žmonijos brolybe arba visų tautų ir rasių giminyste, paskaitykite patarles ir aforizmus, pamokymus ir posakius. Joks kitas literatūros žanras taip puikiai nepralaužia kultūros ir aplinkos kontrastų luobo ir neapnuogina po juo slypinčio bendro visiems žmonėms, kad ir kur ar kada jie gyventų, branduolio.” (144 p.). Tad ir šiuo atveju šumerų patarlėse be vargo atpažįstame savo paskatas ir elgseną, ydas, dvejones, nuostatas. „Draugystė tęsiasi dieną, giminystė tęsiasi amžinai” (149 p.) arba „Lyg pabėgęs asilas mano žodžiai neapsisuka ir negrįžta” (158 p.). Įdomu sužinoti, kad net jei be pėdsako išnyksta dievybės ir jų vardai, kai kurie stereotipai yra visiškai nepavaldūs laikui: „Jis manė, kad laimė – vedybose. Geriau pagalvojęs suprato – skyrybose” (148 p.).

Apibendrinant

„Istorija prasideda Šumere” pateikia puikų seniai išnykusios civilizacijos gyvenimo pjūvį. Mokslininkas pasakoja apie pačius įvairiausius šumerų gyvenimo aspektus, jo kalba aiški ir suprantama bet kokio išsilavinimo skaitytojui, nedaugiažodžiaujama, rašoma nevengiant asmeniškumo, bet ir nenuklystant į perdėtą intymumą. Ne tik pasakojama apie šumerus, bet ir dalijamasi tyrėjo darbo metodika, supažindinama su šaltinių analizės iššūkiais, tekstą praturtina taikliai parinkta vaizdinė informacija ir citatos.

„Istorija prasideda Šumere”, Samuel Noah Kramer, – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 408 p., iš anglų k. vertė Aidas Jurašius.