Dainius Dirgėla apie įvairias būsenas ir poeziją garinėje pirtyje

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla gegužės viduryje išleido naują dvinarę Dainiaus Dirgėlos poezijos knygą „Re: plikos / Stebėto jo užrašai”. Ta proga – pokalbis su poetu.

Urtės Dirgėlaitės nuotrauka

Šiais metais išleidote dvipusį poezijos rinkinį. „Re: plikos” – sudarytos iš dar nepublikuotų eilėraščių, o antroji knygos pusė „Stebėto jo užrašai” – 2013 metais buvo išleista elektroninės knygos pavidalu. Jūsų pavyzdys (tais metais poezijos rinkinys įtrauktas į LLTI renkamą kūrybingiausių knygų dvyliktuką) parodė, kad geri tekstai, nesvarbu, kur publikuojami, bent jau iš gildijos narių, vis tiek susilauks pastebėjimo ir įvertinimo. Kodėl nusprendėte įdėti rinkinį į popierinę knygą? Ir koks apskritai jūsų santykis su elektroninėmis knygomis?

Kai tekstą parašai ir jį kokiu nors formatu publikuoji, tekstas ima gyventi savo gyvenimą, ir čia jau jo sėkmės ar likimo dalykai, bus jis perskaitytas, pastebėtas, aptartas privačiai ar viešai. Yra tekstų, kurie, paskelbti internete, susilaukia visokios reakcijos, yra knygų, kurios, išleistos ir surikiuotos knygynų lentynose, nesusilaukia jokios reakcijos… Smagu, kad vadinamosios poetų gildijos nariai pastebi vieną ar kitą tekstą, o prieš trejus metus internete pasigavo ir mano elektroninę poezijos knygelę „Stebėto jo užrašai”. Popierinė šios knygos versija, o kartu ir visas dvigubos / dvipusės / dvinarės knygos „Re: plikos” / „Stebėto jo užrašai” sumanymas irgi atsirado po pokalbio su tuometiniu rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi Arnu Ališausku. Juokaujant galima būtų sakyti, kad popierinė „Stebėto jo užrašų” versija atsirado tikrų poezijos skaitytojų pageidavimu. O „Re: plikos” – kaip tęsinys, antroji / išvirkščioji / kitoji tos knygos pusė.

Nors išleidau elektroninę poezijos knygą ir ji (ne)tikėtai susilaukė dėmesio, nors dalyvauju elektroninių knygų leidyklos „Naujas vardas” veikloje, nors visada esu pasiruošęs leisti savo poezijos elektronines knygas, jei su popierinių knygų leidyba bus sunkumų, visgi mano asmeniniai santykiai su elektroninėmis knygomis yra labiau vienkartiniai ir atsitiktiniai. Jos man kol kas kaip interneto informacinio srauto, kurio kasdien suvartoju begalę megabaitų ar gigabaitų, dalis. Knyga kaip atskiras daiktas savyje, ypač poezijos knyga, suteikia daugiau skaitymo malonumo. Bet geras poezijos tekstas šiaip puikiai veikia tiek nutupdytas ant popieriaus, tiek pakabintas virtualioje erdvėje. Tiesiog „prisilinkinimas” (prisijungimas) prie jo šiek tiek skiriasi.

Kokių aplinkybių reikia, kad galėtumėte parašyti eilėraštį? Ar daug taisote?

Kuo toliau, tuo labiau nereikia kažkokių specialių aplinkybių, visos kasdienybės aplinkybės yra tinkamos atsirasti eilėraščiui. Visas gyvenimas yra viena nuolatinė, nenutrūkstanti ir vis kintanti aplinkybė. Vienintelis klausimas, kaip visose tose aplinkybėse pavyksta pereiti į vadinamąją poetinę būseną, prisijungti prie visų tų energinių srautų, kurie ištraukia reikiamus vaizdus ir žodžius bei viską surikiuoja į tekstus. Kai tai pavyksta, tiesiog viską užsirašai. Paskui atsitolinęs paskaitai. Kartais nieko netaisai. Kartais taisai. O betaisydamas vėl pereini į tą poetinę būseną, iš kurios grįžęs matai, kad turi nebe tai, ką taisei… Vadinasi, taip turėjo nutikti. O tokios būsenos ir iš jų atsiradę tekstai ištinka ir dirbant, ir bendraujant, ir stebint, ir važiuojant automobiliu, ir skaitant ar žiūrint filmą… O ypač mėgstama vieta sąmoningai eiti į tą būseną man yra garinė pirtis: būnant ten mane aplankė daugelis trieilių ir ilgesniųjų tekstų. Galima sakyti, kad tai puikus Pavlovo reflekso pavyzdys. Dar yra toks posakis „jis skrajoja padebesiais”… Tai jis apie tai. O įdomiausia man, kai tas „skrajojimas” vyksta vienu metu darant ir kažką kita – tas kažkas kita kartais ir tampa tekstu.

Internete rašoma, kad, be poezijos ir fotografijos, užsiimate ir kitu kūrybiniu darbu – reklama. Kaip manote, ar gera reklama gali prilygti geram eilėraščiui?

Eilėraštis – mano asmeninis santykis su šiuo pasauliu. Reklama – kolektyvinis produktas, kurio galutiniam rezultatui įtaką daro daugelis žmonių. Su gera kūrybine komanda ir kūrybiškais klientais galima sukurti gerą daugiasluoksnę reklamą… Iki tos vietos, kur reikia įvardinti prekę ar paslaugą ir paraginti pirkti. Ties šia vieta paprastai baigiasi reklamos poezija ir prasideda kiti reklamai privalomi dalykai…

Bet jei sutartume, kad yra toks poetinės reklamos žanras – tai pasaulyje yra sukurta daug gerų tokio žanro pavyzdžių, kurie kartais turi tokį pat stiprų poveikį kaip geras eilėraštis…

Man kartais atrodo, kad noras rašyti yra tiesiog malonus prakeiksmas, trukdantis įsijausti į „normalaus” žmogaus buitį. Kaip jums atrodo, ar būti rašytoju lengva? Ir ar įmanoma vienu metu būti ir rašytoju, ir kitos srities atstovu?

Gyvenimas neapsiriboja vienu vaidmeniu – visi neišvengiamai nuolat esame daugelyje vaidmenų: pavyzdžiui, reklamininkas, sūnus, anūkas, tėvas, vyras, draugas, meilužis, poetas, fotografas, skaitytojas, vairuotojas, pirkėjas, šiukšlių išnešėjas ar vinies įkalėjas… Būti vien poetu – ir prakeiksmas, ir malonumas, ir prabanga, kurios išgrynintos labai norėtųsi, bet visi kiti vaidmenys natūraliai maitina tas poetines būsenas, į kurias kartais pavyksta panirti. O būti nuolatinėje poetinėje būsenoje ir iš ten nuolat rinkti aukščiausios prabos poeziją – čia jau dieviški reikalai, tokia nuolatinė įtampa žmogui turbūt nepakeliama, perdega saugikliai, išsilydo šerdis… O „normalaus” žmogaus buitis visada yra šalia, čia ir dabar. Ji kaip savaime suprantama duotybė… Bet ne svarbiausioji ir įdomiausioji buvimo čia dalis…

Dešimtajame dešimtmetyje Jūsų poezijos grupė „Svetimi” buvo, ko gero, ryškiausias kolektyvinio debiuto pavyzdys po tarpukario avangardistų. Ar pamenate, koks tuo metu jaunajam Dainiui Dirgėlai atrodė pasaulis ir ko jis tikėjosi iš lietuvių literatūros?

Ir pamenu, ir nepamenu. Arba dabar viskas atrodo šiek tiek kitaip. Tada labai norėjome sudrumsti nusistovėjusius lietuvių literatūros proceso vandenis, išsklaidyti poeto – tėvynės gynybos šauklio – mitus ir, žinoma, išleisti savo pirmąsias knygas. Kontekstų tuomet turbūt sukūrėme daugiau nei tekstų, išleidome pirmąją mūsų grupės antologiją „Svetimi”, vėliau kai kurie savo pirmąsias knygas ir t. t. Visi vienaip ar kitaip tapome lietuvių literatūros dalyviais, pusdalyviais, padalyviais, aplinkybėmis, papildiniais, pažyminiais, ištiktukais, kai kurie gal veiksniais ar tariniais… Tas pats Dainius Dirgėla tiek tada, tiek dabar tebesiilgi tiesiog gerų tekstų ir tebėra svetimas visokiam tekstiniam šlamštui, kurio visada buvo, yra ir bus. Nes jo reikia kaip komposto, kaip trąšos tiems geriesiems…

Kaip suvokiate žodžio „maištas” reikšmę dabar?

Maištas – tai toks tikėtai ar netikėtai praplyšęs maišas, iš kurio išsiveržia tam tikra griaunanti / kurianti energija… Bet kokio maišto akivaizdoje vis labiau matau senąją išmintį „Maištininkas žlugo, šlovė drakonui”… Todėl dabar man vis labiau patinka subtilus kultūrinis chuliganizmas, kuris turi mažiau tiesioginio griovimo, o daugiau akupunktūrinio tam tikrų taškų sudirginimo.

Ar sekate kitų rašytojų debiutus? Ir jei taip, kokie jaunieji rašytojai Jums atrodo turintys kūrybinį užtaisą?

Kiek pasiseka, tiek seku. Geri tekstai anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip patys patenka į akiratį, o tada jau ir jų autorystė tampa kažkiek įdomi. Iš paskutiniųjų debiutantų, kurių poezijos skleidžiamas dažnis pagaunamas ir fiksuojamas mano poetinės antenos, yra Manto Balakausko „Roma”.

Kaip visai kitokie kuriami poetiniai pasauliai, kurių turbūt niekada nesukurčiau pats dėl tiesiog man neįmanomų patirčių, ar kad ir kokia subtili būtų mano vidinė moteris, bet man įdomūs pasauliai – Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės pirmoji knyga „Kvėpuoju”, Rimos Juškūnės „Irisai”.

Smagiai šypsantis perskaityta Mykolo Saukos pirmoji knyga „Grubiai”, įdomu, kaip jam pavyks suvaldyti rašomo romano formatą. Kada nors įdomu bus perskaityti Dovydo Grajausko poezijos knygą. Yra ir daugiau užsitaisiusių ir iššovusių arba dar beužsitaisančių savo kūrybines apkabas jaunųjų. Šaudykite, sprogdinkite – net ir pavienis geras tekstas gali sujudinti kasdienę ramybę ir tapti įvykiu…

Kaip atrodo Jūsų skaitymo įpročiai? Ką šiuo metu skaitote?

Tokių skaitymo įpročių, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip sistemą, nėra. Yra bendras gaudžiantis informacijos srautas, kasdien atakuojantis iš visokių ekranų. Yra vis didėjantis norimų perskaityti knygų sąrašas. Yra ir vis didėjančios knygų krūvelės prie lovos, ant stalo ir kitur. Iš paskutinių neseniai perskaitytų knygų, su kuriomis norisi diskutuoti ir jau padiskutuota eilėraščiais – Donaldo Kajoko poezijos knyga „Apie vandenis, medžius ir vėjus”, Sigito Parulskio eilėraščių rinktinė „Be teisės sugrįžti” ir romanas „Nutylėtų lelijų miestas”.

Kadangi esate ne tik rašytojas, bet ir fotografas, smalsu paklausti, kaip šioje atvaizdų kultūroje apibrėžiate fotografijos meninę vertę?

Fotografija yra sustabdyta akimirka: čia ir dabar ištikęs sustabdytas vaizdas – kaip čia ir dabar ištikusi tam tikra poetinė būsena. Kaip ir poezijoje, fotografijoje yra begalė stilių ir išraiškos formų. Menines vertes sudėlioja laikas ir kiti dėliotojai. Man labiau įdomios poetinės ir fotografinės būsenos, kuriose būnu, kai užsirašinėju tekstą, fiksuoju vaizdą, o paskui visa tai pavirsta galutiniu tekstu ar nuotrauka.

Ko reikia, kad buitis ir pilka kasdienybė taptų įkvėpimo šaltiniu, atsirastų eilėraščiuose?

Tarkime, pilkos kasdienybės sienoje nusipiešti nematomą langą, per kurį galima būtų iš jos išlįsti ir į visa tai pažvelgti kiek kitokiu kampu. Tada eilėraštyje gali atsirasti ir verdami barščiai.

Skanaus!