Nuo Mėmelio iki Klaipėdos

Prieš rašant apie miesto tapatybę reikėtų paklausti: o per kokią perspektyvą norime tapatybę suprasti? Taip pat svarbu klausti, ar toji perspektyva nepateikia tapatybės skirtingai, nei tai padarytų kita perspektyva? Juk Klaipėdos atveju būtina suprasti, kaip šis miestas suaugęs su jūra ir kaip jūrinė tematika daro įtaką miesto suvokimui. Bet egzistuoja ir kitokia miesto perspektyva – Mažosios Lietuvos ir germaniškojo paveldo.

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Viskas tampa dar kebliau, kuomet suprantame, kad ne visi faktai tarpusavyje dera – kai kas prieštarauja vienas kitam. Juk su miestu yra panašiai kaip su žmogumi – jei žmogus yra itin sudėtinga asmenybė, kartais elgiasi kitaip nei kalba, aprangos kodas kitoks, nei jo deklaruojamos vertybės, politinės pažiūros prieštarauja religiniams įsitikinimams, tuomet, be abejo, iškyla tokio žmogaus tapatybės sudėtingumas. Į vienus rėmus neįsprausi.

Prisimenant Zygmunto Baumano žodžius jo knygoje „Identity” („Tapatybė”), žmogaus tapatybė nėra kaip dėlionė, mat parduotuvėje įsigiję dėlionę, ant jos viršelio matome iš anksto pateiktą paveikslėlį, o dėžutėje randame iškarpytas formas, kurias tereikia atitaikyti, teisingai sudėti. Žmogaus gyvenime nėra iš anksto iškarpytų dėlionės detalių, o jei jis ar ji jas ir parengė pagal savo planą, netikėti gyvenimo vingiai visuomet tą dėlionę ištaršys ar bent jau kitaip perdėlios.

Maža to, žmogus pats save gali interpretuoti kitaip, nei kad jis yra interpretuojamas aplinkinių. Savo asmeninės savasties savivoka gali ne tik nesutapti su asmens draugų ar artimųjų supratimu, bet netgi pats žmogus bėgant metams gali skirtingai save reinterpretuoti. Didžiųjų menininkų, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio, biografijos skirtingų kūrėjų taip pat traktuojamos skirtingai. Antai vienas kino režisierius, Čiurlionį vaidinant V. Masalskiui, mato prasmę pabrėžti vienus biografijos faktus, o kitas, vaidinant proanūkiui R. Zubovui filme „Laiškai Sofijai”, – kitus. Vienam galbūt daug svarbiau Čiurlionio ir jo Sofijos meilės istorija, Čiurlionio pasakos pasaulis, o kitam svarbiau genijaus vienatvė, negailestingas likimas, pasišventimas tapybai ir muzikai.

Štai tokio teorinio svarstymo, kaip nustatyti tapatybę, kontekste iškyla dilema, kaip vertinti Klaipėdos miesto ir jos regiono tapatybę. Juk miesto biografija – kaip ir žmogaus, juolab kad miestas – tai visų pirma jo paties žmonės, kurie dalijasi savo miesto pajauta, susijusia su jūrine kultūra ir Mažosios Lietuvos paveldu.

***

Patys klaipėdiškiai suskumba konstatuoti, kad jie kažkokie laisvesni, mat jie gyvena prie jūros. Jūros dvelksmas, vandens erdvės suteikia gyventojams laisvės pojūtį. Kirų klyksmas šiems praskriejant virš paplūdimių, laivų naktiniai švyturiai ir galų gale pats uosto the Švyturys, yra tapę neatsiejamais santykio su jūra simboliais.

Klaipėdoje kaip uostamiestyje ypatinga tai, kad priėjimas prie laivų prasideda pačiame senamiestyje. Keltas į Smiltynę keleivius kviečia pačioje miesto centrinėje dalyje. Jachtos ir raketos į Nidą ar jūrą gali išplaukti nuo pagrindinės miesto upės Dangės. Per tai atsiveria laivininkystės kultūra. 2017 metų Jūros šventės dalyvius pakerėjo iš viso pasaulio suplaukę burlaiviai, atkurti pagal XVIII ar XIX amžių originalus. Vienas iš tokių – 44 metrų aukščio laivas „Cisne Branco”, atplaukęs iš Brazilijos, užbūrė savo burėmis ir laivo interjero estetika bei detalėmis. Niekuo nenusileido iš Omano atplaukęs burlaivis, lankytojus pasitikęs su persiškos ornamentikos kilimėliais ir juos patiesusiais ibadis šakos musulmonais jūreiviais bei jūreivėmis. Globalus jūreivystės pasaulis Klaipėdoje atsiskleidė per kosmopolitinę burlaivių įvairovę, o kur dar laivai iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų kaimyninių jūrinių šalių.

Bet jūra sykiu yra ir politinė, daugiau nei vien tik gamtos estetinis ar ekonominis laivybos objektas. Sovietmečiu Baltijos jūra reiškė erdvę į Vakarus, į paslaptingąjį ten su demokratija, laisve. Baltijos jūra atvėrė horizontą į tabu buvusią Skandinaviją. Ne vienas svajojo pabėgti į ten, kad ir valtele…

Nors šiandien emigracijos skaičiai liudija, kad toji samprata nedaug pasikeitė, vis dėlto sovietmečiu, arba tais „gūdžiais tarybiniais laikais”, kuomet į „užsienį” nebuvo galima keliauti, o taip pat nebuvo galima žiūrėti tų šalių televizijos, būtent ilgesingas žvilgsnis į saulėlydį ten, Vakaruose, politizavo jūrą. Ji buvo vandens erdvė, kurios įveikti nevalia. Jūrą saugojo Tarybų Sąjungos laivynas. Saugojo nuo supuvusių Vakarų įtakos, – taip mokė mus anuomet. Šiam tikslui ir paplūdimio smėlis nakčiai buvo sugrėbstomas, kad bėglių pėdsakus pasieniečiai rastų. Paplūdimys buvo Tarybų Sąjungos pasienio zona, kuri ribojosi, anuometine samprata, su kapitalistinių šalių ideologija.

Tomo Kavaliausko nuotr.

Šiandien, Lietuvai esant ES ir NATO nare, dėl Rusijos veiksmų Baltijos jūroje bei Kaliningrado srityje ir vėl juntama „pasienio” ar politinio „paribio” teritorija. Ir vis dėlto Rusijos karinės pratybos Baltijoje nesunaikina politinės laisvės jausmo Klaipėdoje. Vos tik senojoje prieplaukoje išvysti kruizinius laivus, iš kurių išsilaipina skandinaviškai ir vokiškai kalbantys turistai, išsyk pajunti esąs bendros Europos dalimi. Turistų srautai iš Skandinavijos kraštų atskleidžia Klaipėdą ne tik kaip jūrinį miestą, bet ir kaip Baltijos jūros regiono neatsiejamą dalį. O juk tai prieš 25-erius metus nebuvo savaime suprantama.

Prieš dešimtį metų Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, klaipėdiečio Leonido Donskio ir jo meilės Baltijos jūrai bei jos miestams dėka atsirado ne tik jo knyga „99 Baltijos istorijos”, bet ir kursas magistrantams apie turintį savo tapatybę Baltijos jūros regioną. Bet šiam regionui, patinka tai ar ne, geografiniu bei geopolitiniu požiūriu taip pat priklauso Rusija dėl Kaliningrado srities ir dėl Sankt Peterburgo. Toji įtampa, kuri tvyro virš Baltijos jūros dėl NATO ir Rusijos Federacijos oro pajėgų manevrų, nuolat primena, kokia trapi toji Baltijos jūros tapatybė, o sykiu ir pačios Klaipėdos – kaip vieno iš jos uostų ir kaip vienos iš tų 99-ių Baltijos istorijų. O istorija nuolat kinta… Kai kinta miesto istorija, kinta ir jo tapatybė. Lietuviškas žodis Klaipėda neturi tokio germaniškos Prūsijos svorio kaip žodis Memel, kuriam klaipėdiečiai anaiptol nerodo jokios alergijos.

Tad konstruojant Klaipėdos tapatybę per jos gyventojų santykį su Baltijos jūra ir ją supančia gamta tenka rinktis, kur dėti akcentą – ar ties jūros politizacija, ar romantizacija, ar ekonomine komercializacija? Greta to pakanka prisiminti atplukdytą strategiškai svarbų suskystintųjų gamtinių dujų laivą-saugyklą „Independence”. 2014 m. spalio 27 d. laivas-saugykla, lydimas karinių laivų, prisišvartavo prie Kiaulės Nugaros saloje įrengtų krantinių. Toks ekonominis veiksmas buvo politiškai nušviestas kaip energetinis saugumas. Portalas 15 min. 2014 m. spalio 27 d. skaitytojus pasitiko antrašte: „Dalia Grybauskaitė: viena valstybė labai norėjo sustabdyti SGD terminalo statybas”. Pačiame tekste ši Prezidentės mintis pateikiama taip: „Dėkodama norvegų kompanijai „Hoegh LNG, kuri statė SGD terminalą Lietuvai, sakė: „Dėkoju jums už drąsą. Viena kaimynė labai norėjo sustabdyti projektą.” Latvijos premjerė Laimdota Straujuma taip pat išreiškė entuziazmą: „Šiandien Latvija sveikina jus pasitikus SGD laivą-saugyklą. Laivo pavadinimas yra jo reikšmės Lietuvai ir kaimynėms simbolis. Terminalas leidžia diversifikuoti dujų tiekimo šaltinius. […] Ačiū už „Independence”, Lietuva.” Ir vis viena mes bijome naujo šildymo sezono. Kur toji ekonominė pergalė, taip ir nesuprasi, bet šis įvykis aktualus Klaipėdai kaip uostamiesčiui.

Tą spalio 27-ąją klaipėdiečiai stebėjo atplaukiantį laivą-saugyklą tiek uoste, tiek prigludę prie biurų langų. Santykis su jūra akivaizdžiai buvo ekonominis-politinis. Juk kas gi toji „kaimynė”, kuri norėjo sustabdyti šį projektą, jei ne Rusija? Akivaizdu, kad suskystintųjų dujų laivas-saugykla daro įtaką, kaip suprasime Klaipėdos tapatybę, ypač kai šiame mieste tiek daug rusakalbių bendrapiliečių.

Ekonominiai ir politiniai (kartais akivaizdžiai geopolitiniai) tapatybės atspalviai miestą verčia suprasti kitaip nei jį išvysta šimtai tūkstančių Jūros šventės dalyvių. Ši šventė jūrą pateikia romantinėmis ir šventinėmis spalvomis: orkestrai, popmuzikos renginiai, regatų ir burinių laivų fiesta, eisenos. Kultūrinių renginių gausa šia proga liudija netgi jūros kultą. Kita vertus, kuomet ši šventė redukuojama iki ekonominio skaičiavimo, kiek išgerta „Švyturio” alaus ir koks tai pelnas miestui, tuomet vėlgi iškyla įtampa tarp romantiškosios-kultūrinės ir ekonomiškosios miesto tapatybės sampratos – mat jei Jūros šventė lygu „išgertas alus” (verta prisiminti klaipėdiečių būgštavimus dėl „valstiečių” mėginimo uždrausti net lauko kavinėse vartoti alkoholį), tuomet apie kokią „jūrą” iš tiesų kalbame – alaus ar Baltijos?

Tomo Kavaliausko nuotr.

Klaipėdos atveju kažin ar verta sureikšminti posakį „jūra iki kelių” dėl tų alaus kiekių Jūros šventės metu. Juk jūra urbanistiškai išsupo uostą, išprovokavo pomėgį stebėti tolstančių laivų naktinius žiburius. Kaip negali neišgirsti klykiančių alkanų kirų, taip negali neišgirsti išplaukiančio laivo sirenos, primenančios gilų atodūsį. Net jei nusisuksi nuo Dangės upės jachtų, nuo laivelių, keliančių į delfinariumą, net jei sugebėsi atsukti nugarą „Meridiano” laivui su jo restoranu, tai vis viena laivus, inkarus ir undines išvysi dekoracijose. Uostamiesčio leitmotyvas persismelkęs kavinių ir biurų interjeruose. Vienas iš daugelio pavyzdžių – „Tiltų” baras, kur per visą sieną puikuojasi laivo freska. Laikrodis – inkaro formos. O štai Klaipėdos universiteto rektoriaus kabinete – burlaivis-konstruktorius. Ir ne vienas. Senamiesčio centre po pakeliamu tiltu atsirado Undinėlės skulptūra. Jau pamilta.

O štai Pirmosios Melnragės paplūdimys savo dvasia skiriasi nuo Palangos paplūdimio. Melnragės paplūdimyje negali matyti vien tik audringai ošiančios jūros spektaklio, nes atkreipia dėmesį atplaukiantys ir nuplaukiantys laivai; tuo tarpu Palangoje laivai matyti tik tolumoje (išskyrus tą laivelį, prisišvartuojantį prie tilto vaikus pavėžinti). Rimtas laivas Palangoje vos įžiūrimas horizonte, o Klaipėdoje jis prasliuogia pro ant molo sutūpusius žvejus. Taip jungiasi žvejyba ir jūreivystė su pliažo kultūra, tuo tarpu Palangoje paplūdimys daug kam reiškia vien tik „pliažą”. Tiesa, Antrosios Melnragės paplūdimyje, kaip ir Palangoje, vyrauja taip pat vien tik „pliažo” jausmas.

O štai pažvelgus į Klaipėdą kaip į Mažosios Lietuvos regiono miestą, jos tapatybė vėl kitaip nušvinta ar pritemsta. Mažosios Lietuvos rakursas, taip stipriai išryškintas paminklu, skirtu Tilžės akto 85-osioms metinėms, su Ievos Simonaitytės žodžiais apie vieną lietuvių tautą, domina ne visus intelektualus, net ir itin garsius klaipėdiečius. Pavyzdžiui, L. Donskis, įpynęs Klaipėdą į 99-ias Baltijos istorijas, nesiėmė aukštinti Mažosios Lietuvos lietuvininkų vaidmens kuriant Lietuvos tapatybę dėl savo politinės meilės Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir ten persiklojančioms lietuvių-lenkų tapatybėms. Tokiame kontekste lengviau suprasti, kodėl jis, akcentuodamas Klaipėdos džiazą ir tokius kultūros žmones kaip Rastauskas, taip pat akcentavo Klaipėdos tapatybės turinio tuštumą. Savo straipsnyje „Klaipėda XXI a. pradžioje: tapatybės paieškos” L. Donskis rašė: „Klaipėda yra miestas-klausimas. Šiame mieste nėra ženklų, kurie nurodytų tapatybės turinį, – savąją tapatybę Klaipėdoje reikia atrasti, sukurti ir intensyviai išgyventi.” (cituota iš www.delfi.lt).

Pritariant, kad savąją tapatybę galima atrasti ir sukurti bei intensyviai išgyventi, vis dėlto kyla klausimas: o kokios tos tapatybės atrandamos, sukuriamos ir išgyvenamos? Kodėl manoma, kad šiame mieste nėra ženklų, kurie nurodytų tapatybės turinį? Ar Klaipėdos Didžiojoje Vandens gatvėje esantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus nėra tas ženklas, kuris kaip tik nurodo tapatybės turinį?

Herkaus Manto gatvė, Ievos Simonaitytės biblioteka, Atgimimo ir Lietuvininkų aikščių ir autobusų stotelių pavadinimai rėžia ir ausį, ir akį būtent kaip lietuviško turinio simboliai, nurodantys, kaip aukštai ir garbingai Klaipėda iškelia Mažosios Lietuvos indėlį į visos Lietuvos tapatybę. Be lenkiško paveldo! Šie simboliai (o ne šiaip ženklai) turi žavėti kultūriškai ir ideologiškai, antraip apie juos nebus rašoma ir Klaipėda liks be tapatybės turinio.

Tad joks ne atsitiktinumas, kad L. Donskis, kaip ir kitas garsus klaipėdietis Tomas Venclova, savo idėjines jėgas nukreipė į Česlovą Milošą kaip paskutinį LDK pilietį, tyrinėjo Vilnių kaip prarastą poloniškojo ir žydiškojo kultūrinio paveldo miestą, ragino susivokti dėl bendros praeities su Lenkija, o savo intelektualo širdį ir sielą įdėjo į poloniškojo kultūrinio paveldo Lietuvos regionus – Kėdainių ir Vilniaus kraštus. Ar tik ne todėl, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkų dvasia kur kas labiau susišaukia su 1918-ųjų vasario 16-ąja ir Jono Basanavičiaus antilenkiška nuostata kuriant tautinę, nacionalinę Lietuvos valstybę, nei kad susišauktų sulenkėję Kėdainių ir Vilniaus XX a. pradžios kraštai?

Tomo Kavaliausko nuotr.

Šiandien Klaipėdos lietuvininkų turinio simboliai (o ne tik ženklai) alsuoja taip, tarsi jie būtų užgimę dar vakar. I. Simonaitytės biblioteka išsyk primena romaną „Aukštujų Šimonių likimas”, kuriame klausiama dėl lietuvybės likimo, o ir pats romanas, anot pačios autorės, – apie lietuvininko likimą. Jau minėtas autobusų stotelės pavadinimas „Lietuvininkų” kasdien primena keleiviams apie buvusį tautinį sąmoningumą; o štai paminklas prie tilto su užrašu „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva” primena, iš kokio molio konstruota Lietuvos tapatybė.

Žinoma, šiandien toks užrašas – „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva” – nebeatitinka globalios ir multikultūrinės Europos standartų. O ir pačioje Lietuvoje įvairiatautiškumas visuomet egzistavo.

Šiandien etninė įvairovė yra dar labiau išaugusi. Sovietmečiu Klaipėda tapo ženkliai rusakalbė. Tad XXI a. šis užrašas apie vieną tautą ir vieną žemę jau skamba kaip nacionalistinis aidas iš XX a. Šiandien grynasis nacionalizmas jau ne tik dvelkia provincialumu, atgyvena, bet neretai pasireiškia nepraustaburniška homofobija, neapykanta Kitam jo nepažinus. Šiandien šis užrašas jau prašyte prašosi update. Labiau tiktų: „Esame viena tauta iš įvairių etninių mažumų, viena daugiakalbė žemė su lietuvių valstybine kalba priešakyje, viena Lietuva daugiakultūrinėje Europos Sąjungoje.”

Ar tik ne tokio užrašo update L. Donskis ilgėjosi? Kaip kosmopolitui, pačiam esant mažiausiai dviejų etninių tapatybių žmogui, o kur dar kultūrinė meilė Olandijai, Mažosios Lietuvos lietuvininkų dvasia jam taip ir liko svetima, netgi išprovokavusi manyti, kad Klaipėdoje stinga tapatybės. Bet būtent jis parašė ir kitas įkvepiančias, taiklias mintis apie gimtąjį miestą, aišku, apeidamas šių dienų Lietuvos politiniam žemėlapiui lemtingą Mažosios Lietuvos vaidmenį:

„Be Lembergo nesuprasi Lvovo. Be Breslau nesuprasi Vroclavo. Be Dancigo nesuprasi Gdansko – bent jau taip man sakė lenkų rašytojas Krzysztofas Czyzewskis, kuris Gdanską suprato tik perskaitęs Günterio Grasso romaną Skardinis būgnelis ir visą jo Dancigo trilogiją. O be Mėmelio nesuprasi Klaipėdos.

Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.

Be Vilniaus Lietuva nebūtų Vidurio Europoje. O be Klaipėdos Lietuva nebūtų Baltijos valstybė. Be Vilniaus ir Klaipėdos Lietuva glūdėtų giliai Rytų Europoje. Ateities Lietuva bus tiek Šiaurės vakarų Europos valstybė, kiek joje bus Klaipėdos, kiek joje skleisis Klaipėda. Jei ateinančios kartos norės susivokti didelėje nedidelės šalies istorijoje, joms teks pamėginti įminti Baltijos regiono paslaptį – atpainioti šį tapatybių mazgą, kuriame persipina Šiaurės, Vakarų, Rytų ir Vidurio Europos trajektorijos.

Nes per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas.” (cituota iš www.bernardinai.lt).

O kai per Klaipėdą veriasi pasaulis, kai per ją reikia įminti Baltijos regiono paslaptį, neišvengiamai reikės atsakyti į klausimą, kaip taip nutiko, kad germaniškas paveldas ir saitai su Vokietija yra draugiški? Ar tik ne todėl, kad vokiškoji miesto istorinė dalis yra kultūriškai ir politiškai artima? Kuo kitu paaiškinsi vokiškų žodžių ir kalbos judėjimą miesto centre? Žodis „Mėmelis”, kaip ir žodžių dariniai „Mėmelio kavinė”, „Mėmelio taksi”, klaipėdiečiams nesukelia tokios alerginės reakcijos, kaip kad sukeltų Vilniaus lietuviams analogiški deriniai su žodžiu „Wilno”: „Wilno kavinė”, „Wilno taksi”.

Ar nebus taip, kad klaipėdiečiai, integravę germaniškąjį paveldą į savojo miesto tapatybę, ir yra kosmopolitiški de facto, lietuviškai germaniški. Apsuptoje fachverkinių namų paveldo Bažnyčių gatvėje kasdien girdi gidę vokiškai aiškinant miesto istoriją. Vokiečiai iš kruizinių laivų ir turistinių autobusų sveikina senamiestį: Guten Morgen! Suprasti pažodžiui: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro meno rezidentai, įsikūrę fachverkiniame name Bažnyčių gatvėje, kiekvieną rytą pro langus klausosi vokiečių kalbos, nes ten dalijamasi Mėmelio istorija.

Tikrai taip – kaip be Lembergo nesuprasi Lvovo, kaip be Breslau nesuprasi Vroclavo, kaip be Dancigo nesuprasi Gdansko, taip ir be Mėmelio nesuprasi Klaipėdos, kaip kad ir be Tilžės akto nesuprasi šiandieninės Lietuvos.