Kultūros griuvėsiai

Paradoksalu, bet šiuolaikinis repas užgimė dar pirmykštėje bendruomenėje – tai, kas nauja, iš tiesų yra seniausia. Gentinis mąstymas, apie kurį rašė prancūzų antropologas Claude’as Levi-Straussas, tik iš pirmojo žvilgsnio atrodo primityvus – sisteminis santykis su aplinka yra ne mažiau sudėtingas, nei konfliktiškas koliažinis postmodernus sąlytis su tikrove.

Ramūno Čičelio nuotrauka

Mūsų dienomis Afrikos broliai, pasklidę po visą pasaulį, sulieja senovę ir dabartį, kuri yra daugiakultūrės ateities sąlyga. Laukiniai šūksniai po palmės lapais beveik nesiskiria nuo Vakarų didmiesčio gatvės ritmo: religinės apeigos, kurių būgnai lydėjo ir tebelydi gentis, dabar megapoliuose yra pakeistos vartotojų religijos – važiuojančių automobilių gausmo. Technologijos tobulėjimas ataidi iš ekvatoriaus ilgumų.

Afrikiečių bendravimą su žyniais pakeitė reperių sesijos, kuriose publiką valdo frazės, darančios didžiulę giluminę emocinę įtaką esminiams gyvenimo pasirinkimams. Gebėjimas įtaigauti buria žmonių grupes, vienijamas bendro intereso – ištirpimo masėje. Tie patys tikslai, primenantys Tupac’ą ir Eminemą (juodosios ir baltosios rasės reperius), paryškina Vakarų visuomenės problemas: prievartinį socialinių normų pobūdį, naujų idėjų stoką ir pasidavimą autoritetui.

Repas yra siejamas su nusikaltėlių gaujomis, kurios pažeidžia taisykles. Kas valdo repo atlikėjus ir publiką? Vertybės, atsakomybė ar noras išsivaduoti iš minėtų dalykų? Reperių grupės formuoja nusikalstamą teisingumo atžvilgiu, tačiau legalų teisėtumo požiūriu, elgesio modelį. Socialinė kritika, išsakoma reperių, pati verta ne mažesnės kritikos.

Bendrumas, kuriamas gestu ir semantiškai stipriais žodžiais – visuma nuo archajinių tikėjimų iki šių dienų pseudoreliginių apeigų. Tikėjimo pakaitas, kuris reiškia ir laisvę, ir reperio užmačias valdyti klausytojus, žiūrovus. Teatras, kuriame beveik viskas yra agresyvu – pykčiu kuriamas dar didesnis pyktis. Reperių konkursuose nugali tie, kas išpildo publikos narkozę. Maksimalus įsitraukimas į girdėjimą ir judėjimą veda į visišką pasyvumą visuomenės gyvenime. Repo gerbėjai užsidaro savo požiūriuose, formuojančiuose vaizduotę, kuri yra gana ribota. Tai, kas išmokta vaikystėje, paauglystėje, nubraukiama frazėmis, vedančiomis į momentinį išgyvenimą, tačiau nenusitęsiantį į tikslą. Tai – labiau antitikslas. Griaunama tai, kas sukurta labai seniai. Pasaulio pabaiga, įvykstanti prirūkytame rūsyje. Tradicija užsidaro: iš horizontą siekiančių Afrikos džiunglių ateinama į sociumo akligatvį. Rankos, skirtos kurti, rodo kryptį į niekur: tamsi Afrikos naktis perkeliama į akinančio žibinto lydimą akistatą su anapusybe, kuri reperiams ir auditorijai yra tamsiausia. Genčių karai virsta homogeniškos bandos judesiais. Afrikos kultūra Vakarų pasaulyje nūdien įmanoma tik kaip subkultūra. Kas tikriau – visuomenė, prisidengusi socialiniais vaidmenimis (ypač reperių kritikuojami politikai), ar veidas be kaukės, kuriame matyti civilizacijos nepaliestas, žiaurus archajinis chaosas? Aristotelio „aukso vidurys”, suprantamas kaip išmintis, netenka prasmės – skambant repui, patiriamas tylos ilgesys triukšme.