Rima Tamo: „Muzikoje svarbiausia tyrumas!”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrika – brandi, itin nuoširdi ir atvira. Mūsų viešnia – smuikininkė Rima Tamo (Tamošaitė). Atlikėja keri gyvenimo pilnatve, tyrumu, tikėjimu ir profesionalumu. Kalbant su ja nekyla nė menkiausių dvejonių, kad ji tiesiog gimusi būti smuikininke. Pašnekovė pulsuote pulsuoja troškimu paliesti žmonių širdis, perleisti per save nežemiškus jausmus. Anot jos, muzika – tai kalba. Natos – raidės, iš kurių susideda muzikiniai sakiniai ir kūriniai, o atlikėjas perteikia muziką ta kalba, kurią supranta visas pasaulis.

Rima

Karolinos Šližytės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Tokia, kokia esu, nebūčiau be tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Esu tikinti. Vieniems esu nuostabioji, kitiems nepakenčiamoji smuikininkė Rima Tamo. Kažkam atrodau džiaugsminga, energinga, kai kam – lėta ir liūdna. Pati sau esu romantikė. Nuolat banguojanti, gyva kaip jūra. Būna dienų, kai bangos didelės ir audringos. O po jų – ramybė, sielos jūra tampa lygi lyg veidrodis.

Gyvenimo credo galėčiau nusakyti vienu žodžiu – Viešpats. Juk Jame telpa viskas. Aplink mus daug visko – ir gėrio, ir blogio. Kasdienybėje susiduri su įvairiausiomis mintimis. Nardydama mene, randu nuostabių minčių ir džiūgauju, vadovaujuosi jomis. Todėl niekaip negaliu apsistoti ties vienu sakiniu. Kiekviena diena man atneša lobį. Juk pasaulis kupinas charizmatiškų ir talentingų žmonių. Stengiuosi būti kaip bažnyčios vitražas, imti į save po skiltelę spalvoto stiklo, po gabalėlį gėrio iš kitų nuostabių žmonių.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Gimiau muzikalioje šeimoje. Buvo laikas, kai mano tėtis, kuris už mamą vyresnis vienuolika metų, mokė ją muzikos – ruošė „Dainų dainelei”. Būdama maža savo kambaryje turėjau pianiną. Visada prašydavau mamos, kad pagrotų lopšinę prieš miegą. Už lopšines nieko nuostabiau nebūdavo: nei plaukų šukavimas, nei pasakų sekimas. Muzika, pianino garsai, mamos balsas, melodijos mane ramindavo. Įsivaizduodavau, kad taip atrodo Angelo sparnai, kurie apglėbia.

Pirmas instrumentas, kuriuo pradėjau groti, buvo pianinas. Tas, kuris mane ir užaugino. Žvelgdavo į mane savo baltais klavišais, ir tarsi juodomis blakstienomis mirksėdavo… Viliodavo dar visai mažytę (šypsosi). Pasistiebusi ant pirštų galiukų, kaip balerina, spaudydavau jį. Kutendavau (juokiasi). Tėvai su pasididžiavimu man vis primena, kad vos aštuonių mėnesių kuo puikiausiai atkartodavau ir dainuodavau melodijas! Kai mano mamai buvo 15 metų, jos mama jai nupirko smuiką. Dabartinį mano smuiką! Bobutės nupirktam instrumentui aš iš pradžių neįtikau. Turėjo užaugti rankytės. Bet visada žinojau, kad namuose kažkur paslėptas laukia manęs. 11 metų pradėjau juo groti ir iki dabar nepaleidžiu.

Kodėl pasirinkai būtent smuiką?

8-erių metų pradėjau lankyti Pasvalio vaikų muzikos mokyklą. Į stojamuosius nuvedė tėtis. Tuo metu jis ten dirbo fortepijono mokytoju. Buvau įsitikinusi, kad būsiu pianistė. Tačiau netikėtai tėvelis perrašė į smuiko klasę. Labai įsižeidžiau! (šypteli). Tuomet tėtis man gražiai paaiškino, kad grosiu ne tik smuiku, bet ir pianinu. Sutikau. Vėliau džiaugiausi. Smuikelis man buvo kaip mažas žmogeliukas. Jausdavausi lyg mama su vaikučiu. Smuikas turi galvytę, kakliuką, kūnelį, širdutę, balso stygas… Visos mergaitės nori būti mamos (šypsosi).

Rima_Tamo_smuiko_ir_arfos_duo

Smuikininkės Rima Tamo ir arfininkė Viktorija Smailytė ukrainietiškos muzikos koncerte Palangos kurhauze. Olesios Kasabovos nuotr.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Nuo mažų dienų teko dalyvauti smuikininkų konkursuose, festivaliuose. Žymiausias konkursas – B. Dvariono. Paskutinysis – Editos Piaf konkursas 2009-aisiais Krokuvoje. Dalyvavome su buvusia prancūziškos muzikos grupe „Rocher”, ją sudarė: vokalistė Kristina, akordeonistė, pianistė. Ir aš – smuikininkė. Tapome konkurso laureatėmis.

Mane labai domina grojimas kartu, įvairių instrumentų kameriniai ansambliai. Sulaukusi 17 metų įstojau į Panevėžio J. Švedo konservatoriją. Besimokydama stengiausi groti kameriniuose ansambliuose. Tai man buvo labai svarbu. 12 klasėje susibūrėme į trio: akordeonas, fortepijonas, smuikas. Vykome į Klaipėdą, į tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą. Grojome ispanišką muziką, tapome laureatais. Supratau, kad Klaipėdoje galėsiu būti tuo, kuo noriu – kamerinės muzikos smuikininkė. Romantiško miesto romantikė. Čia smuiko garsai jūra alsuoja…

Kaip apskritai apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Muzikos atlikimas. Arba amžinasis tobulėjimas. Galima sujungti: atlikimo menas ir amžinasis tobulėjimas. Kalbu ne tik apie grojimo techniką, bet ir savo asmenybę. Neužtenka kasdien groti pratimus, etiudus, gamas. Technika neatsiejama nuo dvasios. Juk smuiko garsu turiu perduoti žmonėms kažką ypatingo. Be abejonės, kasdien repetuoju. Kaip sportininkai kasdien sportuoja, palaiko formą, taip ir atlikėjai kasdien dirba. Kai po koncertų sulaukiu komplimentų, jie man – tarsi malonė mainais už darbą, už troškimą paliesti žmonių širdis, perleisti per save nežemiškus jausmus. Tai tik dar labiau skatina eiti smuikininkės keliu.

Kaip atsidūrei Muzikiniame teatre? Kokias patirtis čia turėjai?

Įstojusi į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą (dabar Menų akademija), jau žinojau, kuo būsiu, kai baigsiu. Smuikininkė. Atlikėja. Troškau groti orkestruose, kameriniuose ansambliuose, solo. Savo meistriškumą nuolat tikrinausi pas profesorių Jurgį Dvarioną. Pusmetį mokiausi Slovakijoje, Banska Bystrica menų akademijoje, pas profesorių Bohumil Smejkal. Į Muzikinį teatrą pakvietė gerbiama dėstytoja, Klaipėdos muzikinio teatro orkestro smuikininkė, koncertmeisterė Audra Jurkonytė. Turėjau laimės groti Donizzeti „Tarnaitė ponia”, Štrauso „Vienos kraujas”. Grodavau ir rusiškus romansus.

Tiesa, baigusi magistro studijas ne iš karto ėjau dirbti į teatro orkestrą. Mat darbavausi Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, ten įgijau nepaprastos patirties lietuvių liaudies muzikos srityje. Grodavau su Jonu Kavaliausku, kolegijos folkloro teatro „Aitvaras” vadovu, organizuodavau renginius. Kolegijoje dirbau trejus metus. Bet per juos supratau, kad man nėra nieko malonesnio už grojimą smuiku. Todėl paskambinau dirigentui Dainiui Pavilioniui ir pasakiau – noriu groti! Tada pagrojau perklausoje W. A. Mozarto koncerto Nr. 5 pirmąją dalį, ir grįžau į orkestrą. Muzikiniame teatre jaučiausi savame kelyje.

Rima_Tamo_smuiko_ir_vargonu_duo

Vargonininkė Laura Gedgaudaitė ir smuikininkė Rima Tamo po koncerto, skirto Klaipėdos universiteto Menų akademijos vargonų 40 metų jubiliejui. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Tai yra tai, be ko žmogus būtų tiesiog tik žmogus. Jam tereikėtų tik pavalgyti, pamiegoti… Manau, kad Dievas – ne tik Meilė, bet ir muzika, kūryba. Kitaip ir būti negali.

Kas Tau yra kūrybos / muzikos esmė?

Kuriant ir muzikuojant svarbiausia – tyrumas. Kitaip menas ir per jį perteikiama energija būtų neskaidri. Kuriantis žmogus turi būti tyros širdies.

Kokius kūrinius atlieki? Galbūt ir pati kuri muziką? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Kaip profesionali smuikininkė privalau groti tai, kas užrašyta natose. Padeda orkestre natas, ir groji. Bet individualiai koncertuodama be galo mėgstu groti miniatiūras arba miniatiūrų ciklus. Tokią muziką, kaip Debussy „Mergaitė linų spalvos plaukais” arba Akimenko „Saldus sapnas”, „Kaimiškas šokis”, „Valsas”. Jų kūryboje atsispindi prancūziškasis romantinis impresionizmas. Pati kuriu, bet dar nedemonstruoju viešai. Nes yra tiek daug parašytų kūrinių, turiu ką groti ir be savos kūrybos. Manau, esu stipresnė atlikėja nei kūrėja. Aišku, atlikdama kūrinį jį savaip interpretuoju – tai irgi kūryba. Juk kiekvienas muzikantas skirtingai atlieka tą patį kūrinį.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Tikėjimas. Malda. Žmonės. Meilė. Gamta.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Atskleisti savo tikslų ir ambicijų dabar tikrai negaliu. Maloniau kalbėti apie jau pasiektus tikslus. Tiesiog žinau, kur dar turiu tobulėti, ko siekti. Bet šiuos dalykus pasiliksiu paslaptyje. Žinau vieną – daug grosiu. Ir tikrai dar grosime su kolege vargonininke Laura Gedgaudaite.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Būčiau aktorė. Komediantė (šypsosi). Pamenu, kai atėjau į mokyklą, pirma pamoka prasidėjo nuo to, kad mokytoja liepė mums visiems nupiešti, kuo norime būti, kai baigsime mokyklą. Nupiešiau gydytoją. Dabar galvoju, visgi išsipildė mano noras. Gydau – smuiku. Grodama. Paliesdama širdis. O kai buvau šešiolikos, svarsčiau, kuo noriu būti. Smuikininkė ar aktorė? Pasirinkau smuikininko kelią. Todėl, jeigu negročiau, tikrai būčiau aktorė, komediantė. Gydyčiau žmones nuo liūdesio. Kad jų gyvenime būtų labai daug šypsenų.

Rima_Tamo_Verona

Rima Tamo su populiariosios klasikos grupe „Verona”. Valdo Viesniausko nuotr.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Oi… Čia tai klausimas (šypteli). Turbūt mano gyvenimo dienų neužtektų! Pirmiausia rinkčiaus pagyventi taip, kaip parašyta Biblijoje. Nusikelčiau į tą laikmetį… Po to rinkčiausi muzikantus. Pirmiausiai J. S. Bachą. Nes jis toks talentingas, tokie nuostabūs jo „Brandenburgo koncertai” bei kūriniai smuikui solo. Turbūt norėčiau pabūti su visais tik iš smalsumo. Kad įsitikinčiau, jog tai tikrai buvo žmonės. Nes jų parašyti kūriniai tokie nuostabūs! Dar norėčiau pasimatyti su W. A. Mozartu, F. Handeliu. Paklausčiau jų, iš kur kūrybos sėmėsi. Taip pat negaliu nepaminėti K. Debussy. Labai norėčiau pamatyti savo akimis, kaip virtuozas smuikininkas N. Paganinis atlieka visus savo 24 kaprisus smuikui solo. Dar norėčiau susitikti su poetu V. Mačerniu, rašytoju E. M. Remarku. Su vienuoliu Th. Mertonu.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Kai laikaisi dešimties Dievo įsakymų, pirmasis ir pasako, kas yra autoritetas… Jų ir laikausi. Nedvejodama. Kaip smuikininkei šiuo metu man didžiulį poveikį daro smuikininkai Itzhak Perlman ir Stephan Grappelli. Pasaulyje galybė talentų, kasdien vis kažką randu. Mėgaujuosi tuo. Lankausi koncertuose, teatruose. Einu į parodas. Skaitau knygas.

Parašykite komentarą