Monika Mikalauskaitė: „Kurti yra didelė laimė!”

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrika itin žaisminga. Mūsų viešnia – Klaipėdos lėlių teatro aktorė Monika Mikalauskaitė. Nuoširdumu, atsidavimu ir tiesiog mėgavimusi gyvenimu žavinti mergina žengia į teatro pasaulį ir tikrai neketina sustoti. Apie teatrą, kūrybą ir gyvenimą – pokalbis su jaunąja kūrėja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Manau, kad esu įvairiapusė asmenybė. O tas įvairiapusiškumas priklauso nuo emocijos. Kai kinta emocija, keičiuosi ir aš. Tačiau visada stengiuosi išlikti pozityvi ir nepasiduoti gyvenimą slegiantiems sunkumams. Na, o gyvenimo credo labai paprastas – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Paprastai nepaprasta (šypsosi).

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Tikra aktorystė prasidėjo tik įstojus į universitetą, iki tol neteko vaidinti. Nors iš tiesų, kai stojau į lėlių teatro režisūrą, jau nuo pat pirmo kurso jaučiau, kad aktorystė man artimesnė, nors neatmetu ir polinkio į režisūrą. Pirmąjį spektaklį lėlių teatre suvaidinau jau antrame kurse. Tai buvo objektų spektaklis „Tamsus debesėlis”. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Taip spektaklis po spektaklio ir atsidūriau Klaipėdos lėlių teatre.

Kodėl pasirinkai būtent lėlių teatrą?

Iš tiesų tai aš jo nesirinkau. Galbūt tai labiau atsitiktinumas. Norėjau tiesiog teatro. O kai sužinojau, kad renkamas lėlininkų kursas, labai išsigandau, nes net nenutuokiau, kas jis. Tačiau nuostabios režisierės, dėstytojos Jūratės Januškevičiūtės dėka pamilau lėlių teatrą. Ir jau dabar neįsivaizduoju savęs niekur kitur.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu baigiu lėlių teatro režisūros studijas Klaipėdos universitete. Gegužės gale kaip tik su trupe „459″ pristatome savo režisūrinius darbus. Tai ir yra didžiausią laiko dalį apimanti veikla. Taip pat dirbu Klaipėdos lėlių teatre.

Spektaklis „Sapnų pasakėlė – Žemė”. Angelinos Furmaniuk-Savickienės nuotr.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Kasdienybė labai paprasta – repeticijos. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro ar nakties (šypsosi). Kadangi baigiame universitetą, laisvo laiko šiuo metu visiškai neturiu. Statau ne tik savo spektaklį, bet dar vaidinu ir trijuose kurso draugų spektakliuose. Tačiau nesiskundžiu, kurti yra didelė laimė (šypsosi).

Galbūt prisimeni savo pirmąjį spektaklį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kėlė?

Pirmasis spektaklis buvo pirmame kurse, jį sukūrėme kartu su dėstytojomis. Tai „Rimti žaidimėliai”. Jis nebuvo lėlių spektaklis, labiau – objektų, klounados. Visas veiksmas vyko per kamuoliuką. Emocijų buvo visokiausių. Tačiau labiau iškyla šilti prisiminimai. Ten viskas taip žaisminga ir paprasta. Žaismė ir lengvumas.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra teatras ir kūryba?

Kūryba ir teatras – visa tai, kuo kvėpuoju. Jeigu nekvėpuočiau, neegzistuočiau. Tai nėra vien tik darbas, kai ryte išeini, vakare grįžti ir viską pamiršti. Tai yra gyvenimo dalis. Tu tam atsiduodi. Tai yra tavyje. Nuolat auga ir veržiasi išeiti.

Kas Tau yra aktorystės esmė?

Aktorystės esmė – perduoti žinutę žiūrovui. Paveikti jį. Priversti susimąstyti ar susijaudinti. Sukelti jausmą, prisiminimą. Įkvėpti. Priversti patikėti neįmanomais dalykais.

Spektaklis kūdikiams „Sapnų pasakėlė – Diena / Naktis”. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kokius personažus mėgsti įkūnyti? Kokie spektakliai tave pačią žavi labiausiai?

Dar nesu sukūrusi tiek personažų, kad galėčiau pasakyti, kokius įkūnyti mėgstu labiausiai. Galbūt šiuo momentu man labai įdomu yra ieškoti kuo skirtingesnių personažų, skirtingų balsinių išraiškų, Kadangi esu lėlių teatro aktorė, man įdomu paimti vis kitokią lėlę ir suprasti, kokia ji. Ieškoti jos balso, judesio, charakterio. Žavi tokie spektakliai, kurie sugeba nustebinti. Kai pamatai tai, ko nesitikėjai.

Galbūt pati kuri ir spektaklių scenarijus? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Scenarijų – ne, tačiau režisuoti tenka studijų metu. Kadangi gegužės mėnesį bus tik pirmasis mano spektaklis, būtų sunku nusakyti savo kūrybos braižą.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Įkvėpimą gali suteikti bet kas. Išgirsta mintis, pamatytas filmas ar spektaklis, muzika, fotografijos, savo idėja degantis žmogus, tiesiog laimingas žmogus ar močiutė, einanti gatve. Kiekviena išraiška, judesys ar garsas gali įkvėpti.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus teatro pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Sunku nusakyti, kas bus po kelerių metų, mano profesinėje srityje viskas labai dažnai keičiasi. Tačiau manau, kad stengsiuosi visapusiškai tobulėti kaip aktorė, ieškoti dar neatrastų lėlinių formų. Labai viliuosi suvaidinti kuo daugiau skirtingų spektaklių. Kiekviena nauja patirtis yra labai didelis žingsnis į priekį.

Lėlių spektaklis “Coliukė”. Eimanto Chachlovo nuotr.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su teatru, kas tai būtų? Kodėl?

Manau, kad kažkas susiję su videomenais. Galbūt animacija ar net kinas.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Turbūt tai mano močiutė, kuri mirė mėnesį prieš man gimstant. Norėčiau bent kartą ją pamatyti.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Toks žmogus, kuris nebijo siekti savo svajonių ir tikslų.