Justina Vaikšnoraitė: “Didžiausias laimėjimas – sutikti žmonės”

Jaunųjų kūrėjų rubrika šįkart – itin žaisminga, kaip ir mūsų viešnia – vokalistė, dainų autorė, teatralė Justina Vaikšnoraitė. Pašnekovė pakeri nuoširdumu, užburia svajokliškumu ir žavi ypatingu kūrybiškumo proveržiu. Muzika ir teatras kasdienį Justinos gyvenimą nudažo margiausiomis spalvomis ir jai teikia laimės. O kūrėją atrakinti savo talentų vis stipriau įkvepia sutikti žmonės. Apie kūrybą, muziką ir kasdienius džiaugsmus – pokalbis su Justina.

Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Kuo daugiau bendrauju su įvairiais žmonėmis, tuo daugiau savyje spalvų atrandu. Apie save galiu pasakyti tik tiek, kad esu emocionali ir jautri. Ir visada stengiuosi būti sąžininga. Manau, tai svarbu. Bet iš tikrųjų turbūt geriausiai mane apibūdintų mano artimiausi žmonės.

Credo galiu vardyti ir vardyti. Daug inspiruojančių minčių randu knygose ar bendraudama su žmonėmis. Dabar man labiausiai patinka: „Kam bijoti to, kas neišvengiama.”

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Apie tai galiu visą knygą prirašyti. Vieni gražiausių atsiminimų. Turbūt turiu būti dėkinga mamai, nes kai ji manęs laukėsi, kiek galėjo, tiek dainavo, nors pati nepasižymi idealia klausa, stengėsi, „kad tik mano vaikas dainuotų”. Taip ir prasidėjo… Įjungusi seną kasetinę magnetolą, garsiai dainuodavau, žinoma, su visa choreografija, o mamai neleisdavau nuleisti akių. Liepdavau žiūrėti, ir viskas. Siaubas, kaip kankinau ją su savo pasirodymais.

Gyvenome daugiabutyje, tad vaikų buvo labai daug. Visi susitikdavome kieme, laiptinėje prisigalvodavome žaidimų… Jokių kompiuterių, telefonų. Ir tada visi žaidimai virto tikra vaikiška kūryba. Pradėjau su draugais režisuoti muzikinius pasirodymus, spektaklius. Juos rodėme savo sukurtoje salėje – mūsų namo penkto aukšto laiptinėje. Nuo scenarijaus rašymo, tiksliu laiku paskirtų repeticijų, iki pasirodymo su užpildyta „sale”. Nebuvo nieko neįmanomo. Net vietinė televizija filmavo. Paskui mama nuvedė į šokių ir vokalo būrelius, visur nespėjau, tad pasirinkau dainavimą. Kai jau paaugau, įstojau į teatro mokyklą. Ten sutikau nuostabių mokytojų, kolegų. Taip persipynė muzika ir teatras.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo?

Neseniai radau seną vaizdajuostę. Ten su vokalo studija dainuojame kalėdiniame koncerte. Visi atsistoję ant scenos eilute, vienodai apsirengę, vienodi judesiukai. Labai juokinga, labai.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Studijavau miuziklo teatrą Vilniuje. Tuomet buvo kitas pavadinimas – pramoginis scenos menas. Vėl – muzika ir teatras. Ten sutikau įdomių žmonių. Daug išmokau. Vėliau stojau į vaidybą akademijoje, neįstojau. Galvojau – viskas. Gyvenimo nėra. Bet turbūt taip ir turėjo būti.

Teatralizuotas koncertas „Niekados nesakyk niekados nesakyk niekados”, rež.Vytautas Kairys. Angelinos Furmaniuk-Savickienės nuotr.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Kai mokiausi vokalo, daug koncertuodavome: visokie festivaliai, konkursai. Vėliau dainavau grupėje. Tai jau buvo savarankiška grupės kūryba, visiška laisvė. Patys kūrėm muziką, tekstus. Smagus etapas buvo.

Daug asmeninių laimėjimų yra. Nuo studijų laikų svajojau sukurti duetą. Sutikau Vytautą. Daug metų norėjau susipažinti su Valentinu Masalskiu – susipažinau. Patekau į teatrinės instaliacijos „Meile don’t stop” kūrybinę komandą. Šis spektaklis laimėjo „Auksinį scenos kryžių” už geriausią lėlių ir objektų spektaklį. Ačiū režisierei Karolinai Jurkštaitei ir visai komandai.

Iš esmės man didžiausias laimėjimas – sutikti žmonės, su kuriais galiu kartu kurti, susikalbėti.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabartinis mano gyvenimo laikotarpis – tam tikras išbandymas, naujovė man pačiai. Dirbame su vienu projektu, kuriam kuriu dainų tekstus, prisidedu prie muzikinės dalies. Dažniausiai kuri dainas ir pats atlieki, o dabar viskas kitaip. Man patinka. Aktorius, atlikdamas dainą, ją „perleidžia per save”, daina įgauna naujų spalvų. Smagus procesas.

Kokia Tavo kasdienybė? Kiek laiko užima repeticijos?

Kiekvieną dieną, kad ir kaip būčiau užsiėmusi, vis tiek randu laiko muzikos klausymui. Peržiūriu muzikos naujienas, mėgstu žiūrėti gyvo atlikimo pasirodymus, senų, gerai žinomų kūrinių interpretacijas.

Repeticijos turi apibrėžtą laiką, man labai patinka planuoti, bet dažniausiai to kūrybinio srauto nesukontroliuosi, dažniausiai perkopiame laiko rėmus – kartais „neina”, ir viskas. Dar dirbu su vaikais, jaunimu. Man patinka, nes vaikai tokie tikri, įdomu su jais bendrauti.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Neįsivaizduoju, kaip be to išgyvenčiau.

Kokius kūrinus atlieki? Galbūt ir pati kuri dainas? Jei taip, kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Kuriu. Dažniausiai daina gimsta labai greitai, tik spėk rašyti. Klausau daug muzikos. Atlieku acoustic pop, pop-, dainuojamąją poeziją, bliuzą, hiphopą.

Duetas Justina & Vytautas. Donato Bielkausko nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Žmonės, muzika, gamta, meilė.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Viskas tobulėja. Stiliai maišosi. Tik eksperimentuok ir daryk. Dar yra planų išmokti groti keliais instrumentais. Suburti grupę. Ambicijų yra. Judam į priekį.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su dainavimu, kokia ji būtų? Kodėl?

Dalyvaučiau ralyje. Juk reiktų kažkur nukreipti savo energiją.

Kas Tavo autoritetas: muzikoje? Gyvenime? Kodėl?

Žmonės, kurie svajoja ir tikėdami įgyvendina savo svajones. Vieno tikrai neįvardinsiu.

Koks Tavo mėgstamiausias kūrinys?

Kalbant apie dainas, galėčiau surašyti atskirą sąrašą. Tarp jų tikrai būtų Ray Charles „George On My Mind”.