Akvilė Petrauskaitė: „Su muzika prasideda ir baigiasi mano diena”

Charizma ir entuziazmu spinduliuojanti Akvilė Petrauskaitė tiesiog įsimylėjusi muziką. Klaipėdos muzikinio teatro orkestro muzikantės rankose prabyla iš pažiūros ne itin moteriškas, bet galimybių gausa žavintis kontrabosas. Apie muziką, gyvenimą bei ateities planus – pokalbis su Akvile.

Airos Brazdienės nuotraukos

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Esu kūrybinga, atvira ir visada laukianti kito gyvenimo nuotykio asmenybė. Mano credo: „Nėra situacijos be išeities, yra tik blogas požiūris į ją.”

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Augau menininkų šeimoje. Mano mama yra pianistė, ji dėsto Eduardo Balsio menų gimnazijoje, tėtis ilgą laiką dirbo dailės srityje, dėdė – teatro ir kino aktorius, režisierius. Nuo kūdikystės mane supo muzika, teatras, dailė ir įdomios menininkų asmenybės. Taigi muzika tiesiog pati pasirinko mane.

Kodėl pasirinkai būtent kontrabosą? Kuo patraukė šis instrumentas?

Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokiausi fortepijono specialybės. Nesėkmingai pargriuvusi, kurį laiką negalėjau groti, tačiau muzikos alkis manęs neapleido. Žinojau, kad noriu groti. Taigi situacija, kuri kitam muzikantui būtų buvusi muzikinės kelionės pabaiga, man buvo inspiracija nenuleisti rankų ir judėti pirmyn.

Pradėjau domėtis visais muzikos instrumentais, jų galimybėmis. Patraukliausi pasirodė tūba, arfa ir kontrabosas, kaip retai pasirenkami instrumentai. Kadangi buvau padūkusi mergiotė, man arfa pasirodė per daug lyrinis ir romantinis instrumentas, tūba sunkiai išpučiama, o kontrabosas – tiesiog sukurtas man.

Buvau pasiryžusi iššūkiams. Tuo metu Lietuvoje kontrabosu grojo išskirtinai tik vyrai. Taigi, mano pasirinkimui įtakos turėjo kontraboso kaip solinio, orkestrinio, džiazinio instrumento galimybės ir galbūt net savotiška egzotika.

Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Dar mokantis Eduardo Balsio menų gimnazijoje grojau solo jaunųjų atlikėjų festivalyje „Skambanti banga”, taip pat grojau solo su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru jaunųjų talentų koncerte. Studijų metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dalyvavau įvairiuose tarptautiniuose projektuose.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo?

Prisimenu taip, tarsi tai buvo vakar – pirmasis mano pasirodymas įvyko Eduardo Balsio menų gimnazijoje pirmokų koncerte, grojau D. Kabalevskio „Klounus”. Pamenu didelį jaudulį, tėvelių dovanotą lėlę, kuri viso koncerto metu sėdėjo ant fortepijono ir, kaip tada pasirodė, daug aplodismentų.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Pagrindinė mano veikla susijusi su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru, kuriame groju kontrabosu. Taip pat aktyviai muzikuoju su Mažosios Lietuvos nonetu. Kaip tik šiuo metu ruošiame džiazinės ir barokinės muzikos programą bei įvairius solinius kūrinius.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika?

Be muzikos sunkiai save įsivaizduoju. Su ja prasideda ir pasibaigia mano diena.

Kas Tau yra kūrybos, muzikos esmė?

Saviraiška. Kontrabosas man nėra vien tik didelis, nerangus instrumentas, stovintis ten toli – paskutinėje eilėje. Manau, kad aksominis kontraboso garsas yra visų pasaulio orkestrų pagrindas, jis yra orkestro širdis, kuri nepaliaujamai pulsuoja.

Kokius kūrinius atlieki?

Solo partijos kontrabosams retai rašomos, tačiau įvairovė vis dėlto egzistuoja. Dažnai kontrabosui pritaikomas violončelės repertuaras. Šiuo metu mano programą sudaro įvairaus žanro kontraboso kūriniai – nuo Hans Fryba iki Serge Koussevitsky.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Mane įkvepia įvairi muzika, pradedant džiazu ir baigiant klasikine muzika.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Kad ir kaip ten būtų, turbūt vis tiek dirbčiau kūrybos ir meno srityse. Galėčiau sugrįžti prie kino industrijos, taip pat apsvarstyčiau ir karjeros galimybes kūrybinėje reklamos agentūroje – tai nebūtų man nauja, tačiau šiuo metu išties nenorėčiau nieko keisti. Esu ten, kur man gera ir kur mane supa nuostabūs kolegos – idėjos žmonės. Nuoširdžiai tikiu Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bei jo ateitimi ir vizija.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Artimiausius kelerius metus ketinu plėtoti noneto veiklą bei aktyviai dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, toliau ruošti solinę programą bei dalyvauti įvairiuose muzikiniuose projektuose.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Sakyčiau, kad Salvadoras Dali (juokiasi), tačiau galbūt tikėčiausi ne tokio susitikimo, kaip jo su A. Chačaturianu.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Natūralu, kad menininkui augant kaip asmenybei, jo autoritetai su laiku keičiasi. Mano kūrybinėje srityje jų yra daug, ir kartu, galėčiau pasakyti, nė vieno. Kiekvienas mokytojas man tampa autoritetu, su kuriuo galiu konsultuotis bei sekti jo pavyzdžiu. Gyvenime? Man didžiausias autoritetas yra mama.

Koks ir kodėl Tavo mėgstamiausias kūrinys?

J. S. Bacho siuitos violončelei. Kodėl? Nes suteikia ramybės oazę gyvenimo chaose.