Sukūrė lankytojų kelią per Š. Saukos kūrybą

Daugybės dėmesio sostinėje sulaukusi Šarūno Saukos tapybos paroda „Žmogus su Saukos veidu” atkeliavo į uostamiestį. Nuo balandžio 3-iosios ją galima aplankyti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Justinas Dūdėnas: “Šarūno Saukos paveikslai žavi galimybe ilgai stebėti, skaityti, paskęsti svetimų santykių pasaulyje, lyg žiūrėtum serialą.” Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaskart išėjęs iš parodos ir pažvelgęs į apsnigtą Vilniaus panoramą, saulėtą Neries slėnį, turėdavau sau pripažinti jaučiąs šiokį tokį (gėdingą, be abejo) palengvėjimą. Tarsi būtų pavykę nukakti į šešėlių karalystę ir laimingai grįžti iš jos, iš mūsų akims užginto, nejaukaus pasaulio. Žinoma, tai ne tik Š. Saukos „motyvų” kaltė, bet ir jauno, pelnytai garsėjančio architekto, semiotiko Justino Dūdėno nuopelnas.

Reikėjo kitokių sumanymų

Retrospektyvinę Š. Saukos parodą Vilniuje apžiūrėjo daugiau kaip 47 tūkst. lankytojų. Fenomenalu. Susidomėjimo priežastys, kaip sakoma, vertos atskiro tyrimo. Vis dėlto niekas neužginčys prielaidos, kad į ją žmones viliojo ne tik gandas apie autorių ir jo darbus, bet ir magiška, sakrali parodos atmosfera. Solidumo, prabangos, sielą kilstelinčios estetikos pojūtis. Ekspozicijos įrengimu rūpintasi kolektyviai, visa komanda. Tačiau svarbiausiu idėjų raiškos centru visgi tapo J. Dūdėnas. Su kolegomis jis kūrė Valstybės pažinimo centro vidines erdves. Sumanė keltą „Uperis”, kuris netrukus gabens žmones per Nerį Valakampiuose. Ir štai – nuoširdžios pagarbos, atidos ženklai nepaprastam vizionieriui Š. Saukai…

Dabar „Žmogus su Saukos veidu” keliasi į Klaipėdą. Žiūrovai galės pamatyti daugiau kaip 60 tapytojo darbų, tarp jų ir keletą paveikslų, kurie nebuvo rodyti Vilniuje. Parodos kelias ves klaipėdiškius pro ryškiausius menininko kūrybos motyvus, teminius ratus: „Žmogus su Saukos veidu”, „Ritualas”, „Aukojimas”, „Išjudintas laikas”, „Eisena”, „Sąmyšis”, „Būsenos”, „Užutėkis”. Parodos kuratorė Monika Saukaitė siekė savo tėvo tapybą parodyti kaip vientisą pasaulį, grindžiamą savita logika ir savitomis taisyklėmis. KKKC Parodų rūmų interjerams, be abejo, reikėjo kitokių sumanymų. Ir J. Dūdėnas gavo dar vieną progą save išmėginti.

Visu ūgiu

– Kaip Š. Saukos kūryba veikė architektūrinį parodos sumanymą? – „Lietuvos žinios” teiravosi Justino Dūdėno.

– Tiesiogiai. Jį lėmė kelios Š. Saukos darbų savybės. Visų pirma, kūrinių intensyvumas ir dydis. Prie kiekvieno paveikslo norisi stabtelėti ilgėliau, įsižiūrėti, perskaityti jo mintis, emocijas. Š. Saukos pasakojimai įtraukia. Tad atrodė svarbu tarp darbų išlaikyti deramą atstumą, lankytojui skirti daugiau vietos. Kad įsijaustų, nieko neblaškomas, neverčiamas skubėti. Prireikus galėtų žengtelėti atgal.

Ir autorius, ir kuratorė pageidavo rodyti kuo daugiau darbų. Dėl to salėje atsirado tanki, tiršta labirinto konfigūracija.

Kadangi dailininko paveikslų koloritas gana tamsus, ryžomės keisti salės atmosferą. Užteko ir laiko, ir lėšų. Išdrįsome perdažyti sienas įvairiomis tamsiomis spalvomis, kad darbai ir aplinka kuo mažiau kontrastuotų.

– Na, ir apšvietimas suteikė tam tikrą aurą.

– Siekėme, kad drobės tarsi išnirtų iš tamsos. Laikėmės sumanymo kurti izoliuotą, uždarą paveikslo aplinką. Man patinka urvo metafora: lyg keliautum tamsia ertme, pasišvieti vieną piešinį, kitą… Kai bendros šviesos mažiau, atsiranda daugiau intymumo, kuris labai dera Š. Saukai.

Saukos_paroda_Vilniuje_2

Vilniškė dailininko paroda skendo tamsoje. Alinos Ožič (LŽ) nuotr.

– Kita vertus, nepaliko sustingusio laiko įspūdis. Atrodė, lankomės ne laikinoje parodoje, o Š. Saukos muziejuje, kuris čia veiks nuolat.

– Daugelis pabrėžė, kad paroda muziejiška. Kaip sakė kuratorė, kiekviena Š. Saukos paroda turi ambicijų tapti retrospektyva. Ir jokių čia kompromisų, koncepcijų. Rodau viską, ką esu sukūręs. Toks…

– Totalinis futbolas…

– Nežinau, kaip įvardyti. Saukos maksima. Autoriaus noras imti ir pasirodyti visu ūgiu.

Lyg serialas

– Ar pačiam patinka Š. Saukos kūryba, įdomi?

– Patinka, nepatinka – gana netikslu sakyti. Vieni darbai žadina smalsumą, galiu į juos ilgai žiūrėti. Kiti estetiškai, kompozicijos atžvilgiu labai malonūs. O kai kurie – ne. Žodis „įdomu” labiau tinka mano santykiui su Š. Saukos paveikslais. Nes jie žavi galimybe ilgai stebėti, skaityti, paskęsti svetimų santykių pasaulyje, lyg žiūrėtum serialą. Tapyba retai siūlo tokį smagų užsiėmimą.

O kiti santykiai – profesionalūs. Tiesiog išskiri bendrus kūrybos bruožus, svarbius architektūrai, eksponavimui, ir mėgini į juos atsižvelgti.

– O jei autorius tau būtų neįdomus? Neprarastum entuziazmo?

– Tai nesusiję dalykai. Suprantama, kai menininkas žadina smalsumą, dirbti – tikras malonumas. Vis dėlto ne tiek autorius kelia azartą, kiek pati kuratorinė parodos koncepcija. Monika turėjo aiškią, išgrynintą viziją. Linijinis, bet ne chronologinis pasakojimas, lankytojų nuotaikų kaita, siužetinės temos. Iš čia atsirado atskiros salės. Ta nuotaikų seka ir veda lankytoją per parodą. Užduotis man pasirodė labai įdomi. Net jei visai nepatiktų paveikslai, kurti lankytojų kelio siužetą nepaprastai smagu.

Š. Saukos paveikslai – ir čia man buvo lengva pritarti Monikai – dėl energingos natūros yra šviesūs ir optimistiški. Jis rodo skaudulius, problemas ir tuo pačiu metu juos suvaldo. Autorius neeksponuoja savo skausmo, o pakyla virš jo. Tai šviesus pergalės ženklas. Todėl žiūrovų kelias baigiamas skyriumi „Užutėkis”, kur dominuoja vandens, mėlynų erdvių, šviesių tolių motyvai. Toks savotiškas finalinis lankytojo „apiprausimas”.

Noriu pabrėžti, kad daugelį parodos architektūrinių sprendinių sumanėme kolektyviai. Esu dėkingas Monikai už pasiūlymus, tikslius pastebėjimus. Dėl to darbas buvo dar įdomesnis.

Saukos_paroda_Klaipedoje

Šarūno Saukos parodoje Klaipėdoje vyrauja šviesus fonas. Eimanto Chachlovo nuotr.

Taip net moderniau

– Kaip „Š. Saukos problemą” sprendžiate Klaipėdoje?

– KKKC Parodų rūmuose aplinkybės kitokios: atskiros salės, du pastato aukštai. Vis dėlto stengiamės išlaikyti tą pačią koncepciją – temų seką ir nuoseklų žiūrovų kelią.

– Rūmų sienų neperdažėte, jos liko baltos, tad atsiranda kontrastas. Ne bėda?

– Viliuosi, kad toks spalvinis sprendimas turės savito gaivumo. Viena vertus, darbai atsiskleidžia kitoje atmosferoje. Mačiusieji abi parodas galės palyginti. Antra, šviesus fonas yra šiek tiek modernesnis, ne toks muziejiškas. Tad parodą rodyti moderniau, sakyčiau, yra net kontekstualu. Žodžiu, dėl tokios permainos įžvelgiu daug pranašumų.

– Ar Š. Saukos paveikslų struktūra architektui įdomi, suteikia idėjų?

– Norisi pasiimti kurį nors darbą ir jį vieną skaityti. Tiek jame visko yra!.. Beje, Š. Saukos kūrybai tinka žodis „skaitymas”. Būtų mano valia, eksponuočiau ne daugiau kaip tris jo paveikslus. Specialiai sukurčiau juodą erdvę, netrikdomą atmosferą, kur būtų galima tiesiog sėdėti ir mėgautis – dešimt minučių, pusvalandį, kiek reikia. Ir „sugerti” visą kūrinį. Mano galva, tai būtų pats tinkamiausias lankytojų patirties sumodeliavimas. Deja, tai nedera su autoriaus ir kuratorės noru rodyti daug. Tad ieškome būdų, kompromisų, kad priartėtume prie vieno ir prie kito tikslo.

Lzinios_logo2013pavasaris

Parašykite komentarą