Sonata Žiži: nebijanti ieškoti

Į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kiemą užklydę smalsuoliai, pažvelgę pro vieną iš dirbtuvių langų, gali pamatyti prie stalų palinkusias moteris, kurios, akompanuojant siuvamosios mašinos tarškėjimui, pasitelkusios tekstilę, verpalus ar kitas medžiagas, atlieka ne visiems suprantamus ritualus. Antrus metus iš eilės klaipėdietes kūrybingai veiklai sukvietė menininkė Sonata Žižienė (arba Sonata Žiži – tokį pseudonimą kūrėja pasirinko savo meninei veiklai).

02_Sonata_Zizi_foto_Henrikas _Zizys_maz1

Sonata Žiži. Henriko Žižio nuotr.

Pernai Sonata Žiži į kūrybines dirbtuves „Jūra. Baltai” siekė įtraukti kūrybingus jaunus žmones, anot menininkės, norėdama pasidalinti savo patirtimi kuriant stilizuotus kostiumus. Kolekcijos pristatymas tuomet tapo tikra senamiesčio švente – su Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėjoms, klaipėdietės dainų autorės ir atlikėjos Ingajos muzika, išskirtiniu apšvietimu bei videoprojekcijomis ir, žinoma, jaunų klaipėdiečių demonstruojama fantastiška drabužių kolekcija.

Šiemet Sonatos Žiži tikslai kiek kitokie. Į kūrybines dirbtuves „Krašto raštai” ji pakvietė įvairaus amžiaus kūrybingas moteris, kad visos kartu, kiekviena su savo patirtimi ir gabumais, sukurtų stilizuoto tautinio kostiumo kolekciją ir ją užfiksuotų nuotraukose. Abejos kūrybinės dirbtuvės yra Klaipėdos miesto savivaldybės inicijuoto Kultūros kvartalo įveiklinimo projekto dalis. O gruodžio mėnesį KKKC Parodų rūmuose vyks Sonatos Žiži meninis projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas”, kurį menininkė, beje, priklausanti Lietuvos dailininkų sąjungai, dedikuoja Klaipėdos 765 metų jubiliejui.

Kai derinome su Sonata laiką, kuomet galėtume pasikalbėti apie visus šiuos projektus, menininkė pasiūlė į Meno kiemą užsukti popietę, mat moterys į kūrybines dirbtuves renkasi tik po darbų. Tačiau atėjusi radau ne tik Sonatą, bet ir dirbtuvių dalyvę Gražiną Mintautienę – atradusi laisvą minutę, moteris atskubėjo pasidarbuoti. „Man asmeniškai šios dirbtuvės davė labai labai daug, – dygsniuodama siuvinėtomis lauko gėlėmis nubarstytą marčiai skirtą tuniką kalbėjo Gražina. – Apie tai aš galvojau keletą metų, tačiau vis nesiryžau imtis. O čia tokia paskata pabandyti ir įgyvendinti savo sumanymą, kurį kažkada sau vizijose susikūrei, bet niekaip nesiryžai netgi pradėti! Tai puikus postūmis”, – džiaugėsi moteris, trumpam atsitraukusi nuo siuvamosios mašinos.

04_Jura_Baltai_foto_Henrikas_Zizys

Sonatos Žiži kolekcijos „Jūra. Baltai“ fragmentas. Henriko Žižio nuotr.

Panašumai ir skirtumai

Štai tokioje kūrybingoje aplinkoje, dekoruotoje ant sienų sukabintais jau baigtais kolekcijos kostiumais, dūzgiant siuvamajai mašinai, kalbėjomės su menininke Sonata Žiži apie buvusius, esamus ir būsimus kūrybos procesus.

Pernai buvo „Jūra. Baltai”. Šiemet – „Krašto raštai”. Pernai – modernumas, šiemet – praeitis. Kuo šie projektai panašūs, o kuo skiriasi?

Panašumo tikrai labai daug. „Krašto raštų” idėja man kilo po pernykščio projekto „Jūra. Baltai”. Visa tai, ką mes darom, yra lietuviškas kostiumas. Tiktai „Jūra. Baltai” buvo daugiau mano pačios kūrybinis darbas, o šiemet atsispiriame nuo aiškios informacijos apie tradicinį tautinį kostiumą. Bet, kita vertus, šiemet yra daugiau ieškojimų, daugiau noro sužinoti apie tautinius drabužius – kokie jie, kaip formavosi. Dar vienas skirtumas, kad šiemet labai išsiplėtė mūsų komanda. Ir tai mane labai džiugina! Į visą tą kūrybinių dirbtuvių vyksmą įsitraukė gana daug moterų, ir mes kiekviena į kolekcijos gamybos procesą įnešame savo dalelę: ne tik tai, kas iš senolių atėję, bet ir tai, kaip kiekviena matome, kaip interpretuojame, improvizuojame tautinio kostiumo tema. Kita vertus, kiekviena dalyvė kuria sau, kad galėtų vilkėti, todėl kiekvienas sprendimas yra labai savitas, labai skirtingas. Ir dėl to šiemet kyla žymiai daugiau uždavinių – visus tuos kostiumus sudėti į vieną kolekciją ir ją pristatyti taip, kad ji taptų vientisu kūriniu.

2_Jura_Baltai_foto_Tomas_Shimulis1

Sonatos Žiži kolekcijos „Jūra. Baltai“ fragmentas. Tomo Šimulio nuotr.

Kiek moterų sudaro šiemetinę komandą?

Į kūrybinį procesą įsitraukė dešimt moterų, šiemet mes turėsime gausesnę kolekciją negu pernai – apie trisdešimt kostiumų. Moterys labai skirtingo amžiaus – nuo 30 iki 60 metų, visos – skirtingų profesijų. Fotosesijose kolekciją pristatys ir vaikai, taigi tiesiogiai dalyvaus keturios kartos. Ir dar kartą pasitvirtino faktas, kad kuriančių moterų yra gana daug, tik kiekviena turi savo kūrybinį kelią ir daro tuos darbelius namuose. Reikia paskatos, kad jos ateitų, kad pasidalintų savo patirtimi. Ir jos mielai bendradarbiauja, dalijasi savo žiniomis. Manau, kad tie dalykai yra labai svarbūs.

O koks jūsų indėlis į šią kolekciją? Turbūt ne tik vadovaujate procesui, bet ir kuriate?

Vienas dalykas – kas man įdomu, kitas dalykas – kokios yra mūsų pajėgos ir galimybės. Šįkart yra daugiau ne mano pačios kūryba, o prisiderinimas prie bendro visos komandos matymo. Aš mačiau geometrinius raštus audiniuose, bet dabar jie atrodo visai kitaip – tie „Krašto raštai” pražydo… Darbai atliekami labai skirtingomis technikomis: kažkas siuvinėja rankomis, kažkas – mašina, kažkas mezga, kažkas siuva… Labai džiaugiuosi dėl to. Nesinorėjo, kad tai būtų „padauginta Sonata”, kad visos pildytų mano norus. Norėjosi ne apriboti, o tiesiog pasižiūrėti, ką moterys gali padaryti, ir visa tai sudėti į vieną kolekciją. Svarbiausia, kad moterys užsiimtų kūryba ir pademonstruotų savo gebėjimus. Štai kur didžiausias šio projekto pranašumas ir tikslas.

06_Krasto_rastai_foto_Sonatos_Zizi_maz

Projektas „Krašto raštai“. Sonatos Žiži nuotr.

Turi pasirinkti, ko nori

Iš kur jūsų pačios potraukis tekstilei? Gal paveldėjote iš mamos ar močiutės?

Žinoma, kad visa tai ateina iš šeimos! Mano močiutė buvo namudininkė. Ji į Klaipėdą iš Sedos rajono atvažiavo 1947 metais, po karo, mamai tuomet buvo dveji metai. Seneliui mirus, močiutė su keturiais vaikais atvažiavo gyventi į miestą. Reikėjo labai daug pastangų užauginti vaikus, ir ji užsiėmė mezgimu. Nuo vaikystės prisimenu dažomų siūlų, acto kvapą… Aš pati megzti virbalais pradėjau būdama šešerių metų, dar darželinukė. Ir mokykloje man patiko rankdarbiai, bet savo profesijos su tuo tarsi ir nesiejau. Buvau įvairiapusis vaikas: ir piešiau gerai, ir sportas man patiko, ir dramos studija, iš tiesų galvojau, kad būsiu režisierė. Bet po aštuonių klasių labai sudomino kostiumo dizainas ir išvažiavau mokytis į Kauną. Tačiau potraukis rankdarbiams, matyt, išlieka pasąmonėje.

Esu girdėjusi, kad siūdamos sakralinius drabužius, kiekvieną dygsnį moterys palydi malda. Su kokiomis mintimis jūs dygsniuojate?

Sunkiausia – kūrybinio proceso pradžia, pirmieji žingsniai – kol pradedi, kol įsisuki. Tuomet mąstai, svarstai… O po to, kai pradedi, tarsi įsijungia smagratis – vis greičiau greičiau, ir, ko gero, vienus dalykus darai mechaniškai, apie kitus galvoji… Aš kurdama dažniausiai galvoju apie muziką, režisūrą – kaip įdomiau, gražiau pristatyti, ką naujo sugalvoti. Toks mano ritualas. Kita vertus, vis tiek gyveni kasdieną, kiekviena diena turi savus etapus, ir negali sau leisti per daug atsiriboti nuo pasaulio (juokiasi).

krasto_rastai_maz

Projektas „Krašto raštai“. Henriko Žižio nuotr.

O ar užtenka laiko gyventi?

Žinote, manau, kad kiekvienas žmogus turi savo pasirinkimą. Gyvenimas yra toks, kad turi rinktis, ko nori. Jeigu tau įdomu tai, ką darai, – visada rasi laiko. Aišku, buitis dažnai nueina į antrą planą. Bet man labai gerai, kad šeima tokia kūrybiška, jie irgi įsitraukia į visą tą veiksmą. Priversti įsitraukti (juokiasi). Kažkaip niekad nekilo problemų dėl laiko kūrybai. Juolab kad ir mano vyras turi savo kūrybinės veiklos, ir mes vienas kitą papildome.

Kūrybos ritualai ir inspiracijos

Esate profesionali drabužių dizainerė, atrodytų, galėtumėte puošti damas ir vargo nematyti. O jūs renkatės kitą kelią – menus. Kodėl?

Matyt, lemia charakterio savybė. Jau sakiau, kad kai mokiausi mokykloje, man įdomus buvo ir teatras, buvau ir skaitovė, buvo įdomu ir dailė, ir rankdarbiai. Ko gero, man neleidžia nurimti noras ieškoti naujų dalykų – to, ko aš dar nežinau, nebandžiau… Turėjau rūbų dizaino studiją, daug drabužių pasiūta klientėms, ir viešbučiams uniformas kūrėme, ir grupėms sceninius kostiumus… Kadangi mane visada labai traukė režisūra, esu dariusi ir nemažai renginių. Bet dabar norisi naujų dalykų, kitokio kūrybiško sprendimo. Sričių yra labai daug, ir nesinori kartotis… Man įdomi tekstilė – jos medžiagiškumas, ne pasiūti rūbą, o atrasti kažkokią naują formą. Kita vertus, aš gi esu baigusi ne tik rūbų dizaino specialybę, baigiau ir vizualinį dizainą, kurį laiką dirbau su reklama, su vizualiniais dalykais. Pastaruoju metu mane pradėjo traukti fotografija ir videofilmai, jų montavimas. Manau, kad gyvenimas tam ir yra, kad galėtum išbandyti daugelį dalykų, naujų sričių.

08_Sonata_Zizi_Klaipedos_fakturos2_maz

Sonata Žiži. Projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“.

Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas? Ar rezultatas labai skiriasi nuo pradinės vizijos?

Visaip būna. Dažniausiai kūrinys proceso metu transformuojasi. Tuo kūryba ir skiriasi, sakykim, nuo siuvimo. Kai turėjau drabužių dizaino studiją, nupiešdavau konkretų modelį ir siuvėja jį pasiūdavo. Ir tai yra iš anksto numatytas aiškus rezultatas. Bet kai pati įgyvendini savo viziją, kūrybinio proceso metu ne visada tenkina tai, ką padarai… Tuomet negaila nei laiko, nei jėgų ardyti, keisti ir ieškoti tol, kol esi patenkintas galutiniu rezultatu. Kūryba tuo ir skiriasi nuo amato, kad tu nuolat ieškai.

O kas jus inspiruoja?

Pati aplinka labai veikia ir duoda peno. Aišku – gamta. Jūra. Ji išvis dieviška dovana, kai gali žiūrėti į horizontą ir kiekviena bangelė tampa idėjų šaltiniu. Dar viena sritis, daranti labai gerą poveikį, – muzika. Ji mane inspiruoja. Tačiau negaliu dirbti klausydama muzikos – mane tai trikdo. Kai klausau muzikos, man iš karto kyla idėjos, mintys, vaizdiniai – nuneša fantazija ir negaliu susikaupti darbui (juokiasi).

11_Sonata_Zizi_Klaipedos_fakturos_maz

Sonata Žiži. Projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“.

Poveikiui vaizdinių nepakanka

Jūsų kūrybą nuolat lydi jūros ir kranto motyvai. O štai gruodžio mėnesį vyksiančios personalinės parodos pavadinime atsirado dar ir miškas. Tai nauja jūsų gyvenime?

Miškas atėjo neseniai. Jūra, krantas mano kūryboje atsirado nuo pirmos kolekcijos, nuo „Auksinę adatėlę” (Baltijos šalių konkurso „Mada. Menas. Muzika” pagrindinis prizas. – Autor. past.) pelniusios „Gelmių būtybės”. Aš tuos tinklus neriu neriu kaip ta žuvis (juokiasi). O miškas – jis yra šalia jūros. Prieš kokį dešimtmetį esu dariusi tokius eksperimentus – nedidelio formato darbus, kurių niekam nerodžiau. Juose tarsi lapai – audiniai lapų principu vieni prie kitų dėliojami, tarsi miško lapijos fragmentai. Mintis, idėja, kai jos neįgyvendini iki galo, anksčiau ar vėliau vėl sugrįžta, persekioja – turi tai padaryti. Tai, matyt, ir yra kūrybinio variklio paslaptis: kai galva pilna idėjų ir minčių, ir jos lieka ne iki galo įgyvendintos – nuolat neduoda ramybės, vėl grįžti, vėl iš naujo darai – kitokiu kampu, kitaip transformuoji…

Šias transformacijas pamatysime parodoje?

Parodoje aš bandysiu perteikti savo emociją. Vien tik kostiumo man nebeužtenka, kad pristatyčiau tai, ką jaučiu, kaip matau. Kostiumas pereis į tekstilės objektus – paroda turėtų būti labai persipynusi. Joje bus daug video- ir fotodarbų, kurie projektuosis ant tekstilės objektų, ant kostiumo. Tačiau kad tavo kūryba pavyktų, kad sujaudintų, vien vaizdinių nepakanka – juk gamtoje yra ir garsų: jūros ošimas, miško šnaresys… Norisi ne rėmelyje pristatyti darbą, o kad žmogui pojūtis atsirastų. Ir, matyt, tos visos priemonės – video-, foto-, apšvietimas, garsas – gali padėti tai padaryti.

09_Sonata_Zizi_Klaipedos_fakturos2_maz

Sonata Žiži. Projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas“.

Galbūt tai galima būtų pavadinti tarpdisciplininiu menu?

Taip, aš manau, kad dabar kūryba neišvengiamai eina tuo keliu, viena sritis man yra per daug siaura. Man pavyzdys yra Šarūnas Sauka: jo darbai daro tokį poveikį, kad žiūrėdamas į juos tarsi panyri – kaip kine. Manau, kad kūryba jau atėjo į tokį etapą, kai turi daryti poveikį, vienaip ar kitaip veikti. Nežinau, kiek man pavyks, bet noriu, kad projektas „Klaipėdos faktūros. Jūra. Krantas. Miškas” būtų ne tik vizualiai, bet ir emocionaliai paveikus.

O ko bijote?

Ko bijau? Viena vertus, daug ko bijau, bet… kaip ir nieko nebijau (juokiasi). Kai ieškai naujų krypčių, norisi eiti – ir eini, vadinasi, nebijai ieškoti. Nebijai išeiti iš komforto zonos. Nebijai suklysti. Baimę kelia tik laiko stoka ir finansinės ribos. Kai turi sumanymų, neramu, kad dėl lėšų ar laiko stygiaus jų nepavyks įgyvendinti taip, kaip galėtum. Šitie dalykai baugina. Kartais galvoju: o gal reikėtų to ar ano atsisakyti, nes nepadarysiu taip, kaip noriu… Bet tuomet ateina kita mintis: gyvenimas yra vienas ir turi eiti ir daryti. Jei turi matymą ir norą – vis tiek padarai.

Parašykite komentarą