Siekia spėti į tarptautinį šiuolaikinio meno traukinį

Penktadienį, sausio 19-ąją, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaroma Kauno galerijos „Meno parkas” paroda „Ne muziejus…”. Dvidešimtmetį mininčios galerijos vadovas Arvydas Žalpys įsitikinęs, kad kova dėl vietos meno pasaulyje vis stiprės. Tad vienintele menininko užuovėja, tvirtove gali tapti tik galerija. Ne muziejus.

Česlovas Lukenskas. „Kilnojamas skulptūrų laukelis“ / Galerijos „Meno parkas“ nuotrauka

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus galerija „Meno parkas” gerai žinoma mūsų šalyje. Jos vardas nuolat skamba ir užsienyje. Štai 2015 metais didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno svetainė „Artsy” paskelbė straipsnį apie aštuonias ne pagrindiniuose meno centruose (Londonas, Niujorkas, Berlynas) veikiančias galerijas. Tarp jų – ir „Meno parkas”.

Tai – ne atsitiktinumas. Nuo veiklos pradžios siekta veržtis į tarptautinius vandenis, lankytis šiuolaikinio meno mugėse, kituose renginiuose. Nieko nuostabaus, kad po dviejų dešimtmečių „Meno parkas” yra bene daugiausia ryšių užmezgusi Lietuvos galerija. Jos pažinčių tinklas aprėpia Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Didžiąją Britaniją, JAV, Singapūrą.

Lyg to būtų maža, praėjusiais metais „Meno parkas” įkėlė koją į Vokietijos žemę – atidaryta galerija Diuseldorfe. Ten ketinama rodyti tik mūsų šalies menininkus ir lietuvius, kurie gyvena užsienyje.

Savo sukaktį galerija mini keliaudama per Lietuvą. 2017-ųjų rugpjūtį lankėsi sostinėje, lapkritį surengta paroda Kaune, o šiemet atėjo laikas susitikti su uostamiesčio publika.

Parodoje „Ne muziejus” galerija pristato 22 jai atstovaujamus menininkus. Tarp šiuo metu kuriančiųjų rodomi ir jau išėjusių dailininkų Arūno Vaitkūno ir Alfonso Vilpišausko darbai.

„Ne muziejus”, pasak A. Žalpio, yra lyg nuotrupa ilgesnio teiginio, skelbiančio, esą svarbiausi kūrybos procesai vyksta galerijoje. Lyg kalvėje joje (ir jos nuopelnu) kalami nauji vardai ir vertė, kelio pabaigoje galiausiai patenkantys į muziejų.

Vokiečiai davė praktinių pamokų

– Kaip susidomėjote menu? Kokie buvo pirmieji jūsų, kuratoriaus, žingsniai meno pasaulyje? Regis, į jį atėjote ne tradiciniu keliu, t. y. ne kaip menininkas po meno studijų, o iš tiksliųjų mokslų srities? – „Lietuvos žinios” teiravosi galerijos vadovo, menininko, kuratoriaus Arvydo Žalpio.

– Didelį postūmį davė Šilalėje mums dailę dėsčiusi menininkė iš Rytų Vokietijos. Vis dėlto taip susiklostė, kad nuėjau į tiksliuosius mokslus (Kauno politechnikos institutą (KPI), dabar – Kauno technologijos universitetas, – aut.). Po dvejų metų pamačiau, kad jie ne man. Bet grėsė tarnyba sovietinėje kariuomenėje, studijuodamas galėjau jos išvengti.

Anksti užsimezgė pažintys su šviesaus atminimo dailininkais Antanu Martinaičiu, Mykolu Šalkausku, ką tik studijas baigusiu A. Vilpišausku. Mokytasi Kauno vakarinėje dailės mokykloje.

Vėliau gavau paskyrimą į KPI Pedagogikos ir estetikos katedrą. Bendravimas su studentija, įvairūs renginiai irgi buvo naudingi.

Po studijų KPI daug metų atidirbau „Gelžbetonio” susivienijime, turėjau ten studiją. Jau buvau visiškai pasinėręs į kūrybinį gyvenimą.

Per Atgimimą keitėsi Kauno menininkų namai. Karo muziejaus sodelyje atstatėme paminklą kariams „Žuvusiems už Lietuvos laisvę” – tai vienas pirmųjų didesnių projektų. Su dabartiniu kariuomenės vadu Vytautu Žuku, pamenu, rinkome akmenis iš mūšių laukų.

Be to, užsimezgė saitai su lietuvių išeiviais, ypač Vokietijos. Jie supažindino mane su Hamburgo muziejaus kuratoriais, kitomis institucijomis. Juk Vakarai tada Lietuva labai domėjosi. Taip prasidėjo meno projektų kuravimas, surengėme nemažai parodų Vokietijoje. Įvertinimai buvo labai geri.

Apie kuratorystę tais laikais dar nedaug težinojome. Tačiau dirbant su Hamburgo „Museum für Kunst und Gewerbe” pamažu atsiskleidė kuratoriaus svarba, įtaka: kaip tai vyksta, kaip sudaromos kolekcijos. Su jais išmaišėme ir Latviją, ir Estiją. Gavau praktinių pamokų.

– Kurios vizualiojo meno formos tada jums buvo artimiausios?

– Vis dėlto tapyba. Dar stovint Berlyno sienai per ją mus nelegaliai pervedė bičiuliai iš Rytų Vokietijos. Tada gyvai pamačiau Emilio Schumacherio tapybą. Sunku ir dabar apsakyti tą įspūdį! Tad, savaime suprantama, iš pradžių labiausiai patiko tapyba, grafika.

Kaunas buvo šiuolaikinio meno lyderis

– Alfonsas Andriuškevičius 1990 metais paskelbė tekstą „Kaunas – modernizmo supertvirtovė” apie grupės „Post Ars” parodą. Nuo tada galime kalbėti apie Kauno meno lauko formavimąsi: meno akcijos, tapybinis ekspresionizmas, pirmosios užsienio menininkų parodos. O ar galima kalbėti apie Kauno meną kaip reiškinį?

– Tarkime, „Post Ars” daromi žemės meno projektai, manau, buvo naujiena, nematytas dalykas net ir Vakarams (1993-iaisiais įgyvendintas kūrinys „Partitūra” laimėjo pagrindinį prizą Europos bienalėje Niederlausitz II, – aut.). Atrodė tikrai drąsu, gaivu ir nauja. Mūsų kontekste jų darbai liudijo nepaprastą proveržį.

Taip, Lietuvos šiuolaikinio meno virsmas iš tiesų įvyko Kaune. Tik apmaudu, kad lyderio pozicijos vėliau buvo prarastos. Matyt, lėmė ir miesto mentalitetas.

Esame labai stiprūs kultūros srityje ir gana silpni bendradarbiaudami. Tai mažo Lietuvos lauko bėda, net sakyčiau, nelaimė. Užuot mąstę apie didelius tikslus, paskęstame menkose ambicijose, prarandame daug energijos.

Šiapus ir anapus tvoros

– Koks „Meno parko” atstovavimo Kaunui ir Lietuvai santykis?

– Viena vertus, išvažiavus su projektu vietos aspektas tampa akivaizdus. Kita vertus, natūralu klausti, ar ne Lietuvoje tas Kaunas yra.

Nedeklaruoju šių dalykų. Kaip sakiau, tokiomis smulkmenomis tik prarandame savo kūrybinę energiją ir laiką. Man tai neaktualu. O nuo Kauno ir Lietuvos juk nepabėgsi.

Lygiai taip ir menininkų neskirstome į kauniečius ir kitus. Mūsų tikslas – meninio projekto kokybė, nesižvalgant, kas gyvena šiapus ar anapus tvoros.

– Kokia svarbiausia „Meno parko” kryptis?

– Ją iš dalies apibrėžia priklausomybė steigėjui – LDS Kauno skyriui. Džiaugiuosi, kad sąjunga ir galerija yra pasiekę protingą konsensusą. Dalį veiklos galerija skiria sąjungos programai įgyvendinti, o didesnės apimties programa savarankiškai generuojama mūsų pačių.

Trumpai tariant, mūsų pagrindinis prioritetas – šiuolaikinis menas. Stengiamės spėti į tarptautinį šiuolaikinio meno traukinį. O ar menas šiuolaikinis, lemia ne medija. Visada buvau tokios nuomonės. Svarbiausia – idėja.

Gilesniuose vandenyse

– Kuriuos Klaipėdos menininkus paminėtumėte kaip įdomius, perspektyvius, savo kūryba atskleidžiančius uostamiesčio meninio gyvenimo 20-metį?

– Glaudžiausias ryšys sieja su fotomenininku Remigijumi Treigiu. Stebime jo kūrybą. Esame kvietę jį į keletą projektų, rodę meno mugėje „ArtLondon”.

Jaunas tapytojas Rodionas Petrovas taip pat yra mūsų taikiklyje. Tad tikrai įdomu, kas kuriama Klaipėdoje.

– Jūsų prognozės ateinantiems 20 metų. Kokių meno reiškinių galime sulaukti pasaulyje?

– Ne tik mene, bet ir apskritai rinkoje, ekonomikoje vyksta globalėjimo procesas, stipresnės institucijos pasiglemžia silpnesnes, mažesnes. Viena vertus, gerai, kai perima stipresni, tada viskas plečiasi, užtikrinamas tam tikras progresas.

Kita vertus, taip atsiranda daugiau pakopų, kurias įveikti darosi sunkiau. Kova dėl vietos po saule stiprės.

O kur link vystysis menas, nedrįsčiau prognozuoti. Nors ir labai domiuosi, dar reikia gerokai paplaukioti tuose vandenyse, ypač gilesniuose.

Džiaugiuosi, kad nunyko riba tarp medijų. Tarkime, taip dažnai buvo konstatuojama tapybos mirtis. O dabar aukščiausiuose forumuose pabrėžiama visai kas kita. Kad ir kaip būtų, kūryboje prioritetas teikiamas minčiai, kontekstui, esmei, aktualumui. Man tai labai patinka.

Menas neturi būti tik gražus laiko leidimas dirbtuvėje. Ar puošmena. Aktualus kūrinys gali derėti ir interjere, svarbu pakeisti publikos mąstymą.