Goda Giedraitytė: „Klaipėdoje trūksta jaunų kūrėjų, kurie provokuotų”

Nors Klaipėdos šviesų festivalis jau praūžė, iš galvos neišgaruoja (ir, tikėtina, dar ilgai neišgaruos) įspūdis, kurį paliko „Šimtmečių vartai” ir milžiniškas žmonių srautas senamiestyje. Regis, uostamiestis turi antrąją Jūros šventę. „Šimtmečių vartų” idėjos sumanytoja VšĮ „Klaipėdos šventės” projektų vadovė Goda Giedraitytė teigė nė nesapnavusi, kad šis projektas virs tokiu ažiotažu.

Goda_Giedraityte_Egidijaus_Jankausko_foto

OPTIMISTĖ. „Aš labai myliu Klaipėdą, ir nors kiti žmonės galvoja, kad čia nėra ką veikti, aš turiu milijoną ryšių ir gyvenu pasauliniame tinkle. Bendradarbiauju su daugybe menininkų ir tikrai nejaučiu uždarumo. Kai yra internetas, gali gyventi kad ir miške, o sykiu būti pačiame pasaulio centre“, – sako G. Giedraitytė. Egidijaus Jankausko nuotr.

Tačiau pokalbis nukrypo ir apie kuriančio jaunimo trūkumą Klaipėdoje, kultūrinę situaciją ir žmones, kurie, pasak pašnekovės, niekur neišvažiuoja.

Po langais – dainuojantys italai

Ilgąjį savaitgalį Klaipėdą turbūt aplankė pusė Lietuvos. Klaipėdiečių ruožtu netgi būta komentarų, kad, minint valstybės atkūrimo šimtmetį, „perspjovėme visus”. Kokios jūsų mintys, praūžus festivaliui?

Vis dar esame euforijoje. Reikia išsivalyti „failus” ir pradėti mąstyti, kaipgi kitais metais reikės nustebinti miestiečius. Tikrai tikėjomės, kad pagrindinis festivalio projektas padarys įspūdį, bet apie tokį ažiotažą mes net nesvajojome.

Žinoma, kažkam renginiai mieste sukėlė nepatogumų – buvo automobilių spūsčių, vėlavo viešasis transportas. Labiausiai nerimavome dėl Turgaus gatvėje gyvenančių žmonių: ar šviesos ir garsas nesukels jų pasipiktinimo. Tačiau nieko panašaus – jie mums dėkojo ir jau laukia kitų metų Šviesų festivalio. O kaip pasakojo viena gyventoja, nuostabu, kai atsikeli ryte ir girdi, kaip po langais dainuoja italai (juokiasi. – Aut. past.).

Džiaugiamės, kad apie ketvirtąjį Šviesų festivalį pagaliau sužinojo visa Lietuva. Mirgėjo žiniasklaida, socialiniai tinklai, gavome ir reportažą iš italų televizijos, kuriame parodytas mūsų projektas, paminėta Klaipėda, Lietuva ir valstybės atkūrimo šimtmetis.

Pranešimuose spaudai rašėte, kad pro šviečiančius vartus žengė tūkstančiai žmonių. Ar iš tiesų bandėte skaičiuoti?

Bandėme, pastatėme net specialią įrangą, bet ji nepajėgė suskaičiuoti tiesiog plaukte plaukiančių žmonių srauto. Juokavome, kad festivalį aplankė visa Lietuva (juokiasi. – Aut. past.).

Vis dėlto būta ir kritikos: kam trumpalaikiam projektui leisti tokius didelius pinigus (150 tūkst. eurų skyrė Savivaldybė)? Gal geriau už juos sutvarkyti gatvę ar pasodinti medžių…

Šio festivalio sąnaudos nėra mažos: vyrauja milžiniški elektros, apsaugos, kabelių prijungimo kaštai. Kita vertus, žmonės neturėtų galvoti, kad, duodant kultūrai, atimama iš švietimo, sporto ar socialinės apsaugos.

Neabejotinai tokius pinigus galima skirti kitiems tikslams, tik klausimas: ar nenorime gyvo, aukštą kokybinę įvaizdžio kartelę turinčio miesto? Tokie projektai žmonėms dovanoja stebuklą. Juk ne kiekvienas gali nuvažiuoti į Italiją pamatyti tokių vaizdų.

Kiti džiaugiasi jau vien tuo, kad miestas pilnas žmonių. Pridėtinė vertė miestui – akivaizdi. Kultūra sutelkia žmones, ji geba atverti juos, skatina reikšti savo emocijas. Manau, dažnai liūdniems ir „nusiskriaudusiems” lietuviams reikia žadinti buvimo drauge malonumą.

Galbūt tam, kad miestiečiai išlįstų iš savo namų, reikėtų juos kiekvieną savaitgalį kviesti į šventes?

Nemanau, kad klaipėdiečiai tokie uždari. Tiesiog mūsų miesto geografinė padėtis nėra palanki. Jis yra ilgas ir dėl to žmonės po jį išsibarsto. Nemažai juk gyvena už miesto.

Kitas dalykas – žmonės turi begalę įvairių interesų. Nors senamiestis tuščias, pajūriu vaikštinėja minios, arena lūžta, kai ten vyksta sporto renginiai, kiti dargi dalyvauja protmūšiuose. Laisvalaikio renginių pasiūla Klaipėdoje yra milžiniška ir žmonės juos tiesiog pasidalina. Taigi tik dideli renginiai, sutelkta kultūrinė programa konkrečioje vietoje į miesto centrą pritraukia daugiau žmonių.

sviesu_festivalis_Andriaus_Pelakausko_foto

Pasak G. Giedraitytės, kultūra sutelkia žmones, ji geba atverti juos, skatina juos reikšti savo emocijas. „Manau, dažnai liūdniems ir „nusiskriaudusiems“ lietuviams reikia žadinti buvimo drauge malonumą“, – įsitikinusi ji. Andriaus Pelakausko / VšĮ „Klaipėdos šventės“ nuotr.

Reikia emocinio sukrėtimo

Ar tiesa, kad klaipėdiečiams trūksta skonio, jie nesupranta subtilaus, konceptualaus, šiuolaikinio meno?

Žinia, daug žmonių gyventi į Klaipėdą darbo ar mokslo sumetimais atvyksta iš regiono. Natūralu, kad žmonės, kilę iš mažesnių miestukų, neturi įgūdžio lankytis ar leisti laiką mieste, lankytis subtilesniuose kultūriniuose renginiuose. Tačiau, mano manymu, tai – įpročio reikalas. Aš juokauju, kad neturiu įgūdžio eiti į krepšinio varžybas. Galėčiau nueiti, bet niekada apie tai net nepagalvoju. Vis dėlto vieši renginiai, plačiau skleidžiama informacija leidžia žmonėms dažniau susidurti su kultūriniu gyvenimu, pažinti jį, ir taip auga auditorija.

Auditorijos plėtros klausimas yra opus ne tik mums, bet ir daugeliui pasaulio miestų. Įvairiose Europos kultūros programose prioritetinis klausimas – kaip pritraukti žmogų, kuris daug ką gali rasti internete, klausytis fantastiškų operų namuose, o gal netgi nuskristi į Milaną, kur gali gyvai išgirsti norimą kūrinį? Mes patys turime pasiūlyti gyventojams kažką, kad šie liktų sužavėti, emociškai sukrėsti ir tuomet norėtų realiai dalyvauti kultūriniame gyvenime.

Kokių dar grandiozinių projektų planuojate?

Galvojame apie vieną gražų projektą Jūros šventės metu, bet išduoti kol kas negaliu (juokiasi. – Aut. past.). Apskritai nuolat sekame naujienas, stebime, stengiamės dalyvauti įvairiuose festivaliuose, žvalgomės po Europą, ieškome naujų idėjų, kurias galėtume pristatyti ir klaipėdiečiams. Štai ketvirtadienį išskrendu į Prahą, kurioje vyks teatro ir šokio festivalis.

Artimiausi mūsų planai, susiję su Šviesų festivaliu, yra įstoti į Tarptautinę šviesų festivalių organizaciją. Tai paskatintų tarptautinį žinomumą, leistų lengviau surasti ir šviesų meno kūrėjų.

Vizija – kūrėjų miestelis

Klaipėdos kultūroje tarsi viskas gerai. Ką tik sėkmingai praūžė Lietuvos kultūros sostinės metai, tačiau neatrodo, kad Klaipėdos menininkų pajėgos stiprėja. Dauguma vis tiek žvalgosi į didesnius miestus. Kada miestas taps toks, kad čia gyventi norėtų menininkai iš visos Lietuvos?

Kai rengėme paraišką Europos kultūros sostinės vardui gauti, gvildenome šį klausimą. Manau, kad vienas iš traukos taškų yra akademinė bendruomenė. Jei mieste veikia aukštoji mokykla, jauni žmonės ten važiuoja ir iš jų natūraliai formuojasi bendruomenė. Šiuo atžvilgiu stipriausia bendruomenė – teatralų. Čia veikia ir Vilniaus dailės akademijos fakultetas, tačiau šios įstaigos studentai pernelyg nesireiškia.

Tam, kad menininkai norėtų čia atvažiuoti gyventi ir kurti, jiems reikia suteikti palankias sąlygas. Taigi paraiškoje mes kėlėme tikslą – kurti rezidencijų programą. Buvome numatę už irklavimo bazės iš jūrinių konteinerių sukurti menininkų miestelį, kuriame jie galėtų įsikurti, reziduoti, įrengti galerijas, organizuoti pasirodymus.

Mūsų regionas neabejotinai yra patrauklus menininkams. Kolegos netgi vartoja terminą „workation”, kuris reiškia ir darbą, ir poilsį vienu sykiu.

Mums tikrai trūksta jaunų kūrėjų, kurie drąsiai reikštųsi ir provokuotų.

Deja, konkurso Klaipėda nelaimėjo. Ar šis tikslas vis dar egzistuoja?

Taip, jis patvirtintas miesto kultūros strategijoje. Šiemet, kai buvo paskelbtas kultūros projektų konkursas, rezidencijos buvo viena iš sričių, dėl kurios buvo galima teikti paraiškas.

Kaip vertinate iniciatyvą senąjį policijos pastatą paversti menininkų Meka? Skeptikai mano, kad rezultatas bus panašus į „Kultūros fabriką”…

Manau, svarbu turėti labai aiškią vieną koncepciją, kurios negalima pamesti. „Kultūros fabriko” galimybių studija, kalbant apie menininkus, buvo labai aiški, tačiau vėliau nukrypo į kūrybinio verslo segmentą…

Kita vertus, policijos pastatas yra milžiniška erdvė, kurioje galėtų būti ir menininkai, ir verslininkai, ir muziejus, ir diskobaras. Žmonės jau įprato vienoje vietoje gauti daug paslaugų. Taip gali būti ir kultūriniuose objektuose. Jei atėjęs į parodą žmogus dar gali išgerti kavos, o jo atžala – padūkti žaidimų kambaryje, tai puiku.

Na, menininkai jau tarsi nurašo „Kultūros fabriką”…

Nemanau, kad jį reikėtų nurašyti. Kino erdvė – puikiai pasiteisinęs objektas, teatro scena – taip pat. Nebent patiems menininkams ten sudėtinga įsikurti dėl erdvių specifikos. Jos palankesnės kūrybinėms industrijoms.

Tačiau visi klausimai yra susiję su vadyba ir iškeltais tikslais. Galbūt kitas vadovas kitaip pamatytų tas erdves ir kitaip spręstų jų problemą.

sviesu_festivalis_Domas_Rimeika

Klaipėdos šviesų festivalis. Domo Rimeikos / VšĮ „Klaipėdos šventės” nuotr.

„Esu darboholikė”

Kartais atrodo, kad Klaipėdos kultūra tarsi laikosi ant saujos pačių aktyviausių menininkų, kultūrininkų, meno srities autoritetų pečių: Valentino Masalskio, Agnijos Šeiko, Mindaugo Bačkaus, Dariaus Meškausko, Godos Giedraitytės…

Ne vien mene, bet visose srityje visada buvo ir bus autoritetų, vedlių. Tarkime, kalbėdami apie dailę, mes vardijame tik keletą pavardžių, nors jų yra tūkstančiai.

Kita vertus, tokia situacija susiklostė ir dėl to, kad Klaipėdoje jaunimui tarsi pritrūksta drąsos kažką keisti. Kai Vilniuje jaunimas tiesiog veikia, čia jie kažko laukia, galbūt pagalbos, o gal jiems tiesiog trūksta žinių bagažo.

Pati dėstau kultūros vadybą ir kai pradedu pasakoti, kokie yra fondai, kaip galima pradėti kurti, kad užtenka tik individualios veiklos, jaunimui tai – kažkas nerealaus. Gal mokykla neparuošia jaunų žmonių išeiti į gyvenimą?

Žinoma, teatralams Klaipėdoje „užaugti” lengviau, nes čia yra būrys teatrų. Pažiūrėkit, kaip užaugo „Apeirono” teatras, lėlininkai, Jaunimo teatras. Vizualistams, matyt, kur kas sunkiau, nes jų Klaipėda neruošia. Dėl to čia aktyvūs vieni ir tie patys dailininkai, fotomenininkai.

Esate labai aktyvi Klaipėdos kultūrinio gyvenimo narė: pirmininkaujate miesto kultūros tarybai, organizuojate „Plartformą”, dirbate VšĮ „Klaipėdos šventės”. Kaip spėjate ne tik suktis veiklose, bet ir dalyvauti renginiuose? Ar nuo kultūros kartais nepasidaro koktu?

Pats sunkiausias klausimas (juokiasi. – Aut. past.). Ne, koktu nepasidaro. Tiesiog planuoju savo laiką ir kažkaip susidėlioju. Aš visą gyvenimą buvau darboholikė, džiaugiuosi, kad galiu atsiduoti kultūros sričiai.

Visuomet turėjau racionalų mąstymą, tad man nesunku laikytis plano. Žinoma, kartais laiko pritrūksta, tikrai baru save, kodėl nepasakiau kažkam „Ne” – juk verčiau skirčiau daugiau laiko savo vaikui ar tiesiog skaityčiau knygą.

Kai jau esi įsisukęs į veiklas, žinai žingsnius, kuriuos reikia atlikti, yra lengviau. Pirmieji festivaliai buvo sunkūs, bet dabar jau žinau, kada kviesti menininkus, kada paruošti sutartis, kada skleisti reklamą.

Kodėl pasirinkote kultūrą?

Aš sekiau paskui savo brolį. Lankiau dailės mokyklą, stojau į Vilniaus dailės akademiją. Tik visuomet maniau, kad dirbsiu meno galerijoje, organizuosiu parodas, tačiau mane pakvietė darbuotis į Kultūros skyrių ir taip pradėjau gilintis į kultūros vadybą.

Dailės istorija, švelniai tariant, nėra pati perspektyviausia specialybė. Kodėl ją pasirinkote?

Tiesa, tais laikais visi stojo į teisę ir vadybą. Dėkoju savo tėvams, kurie leido man mokytis tai, ką norėjau. Ir dabar savo studentams sakau, kad nesvarbu, ką studijuosit, svarbu mokytis tai, kas patinka, o gyvenimas sudėlios viską taip, kaip reikia. Žiū, kartais nutinka ir taip, kad studijuoji dailę, o atsiduri vadyboje, mokaisi teisę, tačiau pradedi domėtis amatais. Na, o tie žmonės, kurie buvo verčiami kažką studijuoti, dažniausiai tampa nelaimingi.

Nors mano specialybė, regis, buvo visai neperspektyvi, Klaipėdoje buvo sočiai darbų. Menininkai juk čia rengė parodas, o jiems reikėjo leisti albumus. Taip ir gaudavau rašto darbų.

Kokie tolesni jūsų tikslai?

Tai – klausimas, prie kurio pati vis grįžtu. Šiuo metu džiaugiuosi, kas padaryta, puiku, kad vis pasiseka darbuotis su puikiais žmonėmis, o ateityje… Net nežinau. Aš mėgstu vaikščioti ant bedugnės krašto, kai „dega”. Man patinka adrenalinas – turbūt dėl to ir įdomu organizuoti festivalius. Minčių, darbų, projektų – pilna galva.

sviesu_festivalis

Klaipėdos šviesų festivalis. VšĮ „Klaipėdos šventės” nuotr.

Reikia laiku padėkoti

Daug keliaujate po Europą, tačiau tenka važinėti ir po mažesnius Lietuvos miestus, miestelius. Kokios mintys po tokių kelionių? Kaip vertinate nuolatinius skundus, kad Lietuvoje gyventi taip blogai, o šalis tik tuštėja?

Esu didelė optimistė ir Lietuvos patriotė, už ką kartais esu barama – nes čia juk taip bloga gyventi. Aš labai tikiu jaunąja karta. Manau, kad žmonės užsisuka vakarinių žinių sraute, kur rodo tik politikus ir jiems, matyt, pasidaro taip nyku, kad nebemato, kas vyksta aplinkui.

Kai matau kuriančius žmones, atrandančius mokslininkus, kaip gerėja žmonių buitis mažuose miesteliuose, mano širdis džiaugiasi. Prieš dvidešimt metų šalia namų tikrai nebūdavo tiek gražių gėlynų ir nykštukų. Buitis gerėja, komforto gyvenime vis daugiau, atsiranda daug įvairių iniciatyvų ir lietuviai lyderiauja tam tikrose srityse. Tik mes nemokame tuo pasidžiaugti ir pasigirti.

Būna, diskutuojame universitete, kad visi iš čia išvažiuoja, niekas nestoja į universitetus. Aš sakau, kad niekas niekur neišvažiuoja. Jauni žmonės tiesiog gyvena Europoje. Jie nebejaučia tų geografinių sienų, kokios mums buvo nubrėžtos anksčiau. Jie važiuoja atostogauti pas savo draugus Anglijoje, pas savo gimines – Ispanijoje. Panika, kad Lietuvoje nebeliks žmonių, yra iš piršto laužta. Verčiau išmokime labiau vertinti čia gyvenančius, dirbančius žmones ir laiku jiems padėkokime.

ve_logo_1

Parašykite komentarą