Erika Drungytė: „Jau pirmuoju numeriu išsiskyrėme kultūrinės žiniasklaidos lauke”

Šiais metais kultūros ir meno žurnalas „Nemunas” išėjo neatpažįstamai pasikeitęs. Ta proga kalbamės su vyriausiąja redaktore Erika Drungyte.

Vlado_Braziuno_foto

Vlado Braziūno nuotr.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdama naująjį „Nemuno” numerį?

Su visais įmanomais. Norėjau permainų, likau visai viena, nežinojau, ar bus pinigų, neįsivaizdavau, į ką kreiptis dėl dizaino sukūrimo, kas galėtų būti kūrybinė turinio komanda… Bet esu labai laiminga dabar, kai pradėjo judėti ledai, kai atsirado dizaineris Darius Petreikis, jo žmona Eglė, kurios patarimai ir pasiūlymai be galo svarbūs, kai prisijungė profesorius Saulius Keturakis, literatūrinį lauką matantis gerokai toliau, nei šiandieniniai jos žvalgytojai Lietuvoje, o paskui ir kiti redakcinės kolegijos bendražygiai. Tiesa, tai žmonės, kurie labiau rūpinasi jiems pažįstamomis sritimis, bet kitas darbas dar vis yra mano mėginama įveikti uola… Nes juk pinigų suformuoti redakcijos kolektyvui, deja, nėra.

Kokių reakcijų sulaukėte pasirodžius pirmajam numeriui? Ir ar jos pateisino Jūsų lūkesčius?

Nelabai buvo kada gilintis į reakcijas. Socialiniuose tinkluose, iš draugų girdime palaikymą, pagyrimus, net ovacijas. Kai kurie kolegos stoiškai tyli arba kritikuoja tyliai (šypsosi). Į visus kraštutinumus žiūrime ramiai, patys save labai spaudžiame ir neleidžiame manyti, kaip viskas puiku. Matau realistiškai ir žinau, kad pradėjusi dirbti kažkokių stebuklų neišbūriau. Bet net neabejoju, kad jau pirmuoju numeriu išsiskyrėme kultūrinės žiniasklaidos lauke. Pašiepti, pasityčioti dabar labai būdinga, o tokios aštrios reakcijos nesulaukėme, ir tai džiugina. Visa kita atsiras su laiku. Kita vertus – jei neturime stebuklingai rašančių, tai kaip galima sudėlioti stebuklingą turinio tekstą?

Žurnalas tarsi sugrįžo į savo ištakas – anuometinį kvadratinį, spalvotą ir gražų tarsi meno albumas „Nemuną”. Ar skiriasi ir kuo skiriasi anuometinė skaitytojų karta nuo šių laikų auditorijos, kuriai skiriamas žurnalas?

Net neabejokime – visos kartos skiriasi. Nes visada yra kitas laikas, kita to laiko kalba, ženklai, galimybės, aplinkybės etc. Bet visos kartos turi ir bendrų bruožų. Prieš 50 metų žurnalą kūrę žmonės buvo labai jauni, jaunesni už mane ir dabartinę komandą. Jie darė, ką daro visi jauni, – maištavo prieš vyresnius, prieš sistemą, prieš štampus, prieš ideologiją, prieš sąstingį. Mes jau neturime ką griauti ir ką išlaisvinti, bet vis viena norime būti šiuolaikiški ir jauni, kitokie ir išskirtiniai, provokuojantys ir stebinantys.

“Nemuno” kartas jungia tik vienas vardiklis – geras menas. O auditorija labai skiriasi. Anosios nereikėjo įkultūrinti, tada buvo labai svarbi savišvieta ir noras atsiplėšti nuo liumpeniškumo. Atrodė, kad poeziją skaito beveik kiekvienas. Ką jau kalbėti apie teatrą, muzikos išmanymą, pasitikėjimą intelektualais… Dar turėtume prisiminti, kad visų meno tekstų skaitymas būdavo apsunkintas Ezopo kalba, o ir ją greitai ir gerai gliaudė mūsų žmonės. Dabar reikia visai kitokios kalbos. Jaunimui dažnai kliūtimi mėgautis menu tampa negebėjimas suvokti tekstą kaip integruotą visumą. Tad šiais laikais tenka galvoti, kaip kalbėti, kad sudomintume, pritrauktume ir palengva išugdytume kultūros vartotoją.

Kartais mūsų visuomenėje nutinka fenomenalūs atvejai, kai žmonės srūva į galeriją žiūrėti ekscentriško dailininko darbų arba akimirksniu nušluoja visą istorinio romano tiražą. Kaip manote, ko reikėtų, kad tokių „fenomenų” būtų daugiau? Ir ar vien finansavimas kaltas dėl sumažėjusio meno ir kultūros prestižo visuomenėje?

Fenomenalūs dalykai visada atsitinka, kai vienu metu į vieną krepšį sukrenta įvairios aplinkybės, kurias vadiname lūkesčiais. Žmonės nuo kažko pavargsta, kažko tikisi, galvoja – na, kas pasakys taip, kaip aš galvoju. Atsiradus kritinei vienodo poreikio masei atsiranda ir tas, kuris kūrinio raiška, turiniu, idėja atliepia tam laukimui. Tada ir nutinka – bum! Ne, finansavimas nėra idėjos generavimo svarbiausias dėmuo, bet jos įgyvendinimui – būtinas. Jei meną būtų galima eksponuoti kokybiškoje aplinkoje, sukurtą kokybiškomis medžiagomis ir nušviestą kokybiškos žiniasklaidos, kuriai rašytų kokybiški kritikai, to prestižo tikrai padaugėtų. Taip yra. Nes savigarbos trūkumas menkina ir prestižą. Ubagai, durneliai, svaičiotojai, pamišėliai, nuo gyvenimo atitrūkę… Jei tik taip yra pristatomi meno kūrėjai, tai nieko negalime tikėtis. Būtinas esminis visuomenės perkrovimas. Bet matyti gerų ženklų. Vis labiau suprantama, kad „šmotkės”, „tačkės” ir „čiuvichos” nėra prestižinės padėties visuomenėje rodikliai. Kol kas atrodo utopija, kad susitikę vakarėliuose politikai, verslininkai, gydytojai, pedagogai (!) ir kitų sričių specialistai imtų diskutuoti apie spektaklio premjerą ir scenografijos detalių iškalbingumą, naujausios poezijos knygos vietą šiuolaikinės Europos literatūros kontekste, aptartų operoje pagrindinio vaidmens atlikėjo pavėluotą įstojimą trečiame takte.

Supratau, kad vienas iš „Nemuno” tikslų – supažindinti skaitytojus su užsienyje kuriančiais lietuvių menininkais, taip pat kaimyninių šalių kūrėjais. Pati esate glaudžiai susijusi su latvių literatūra. Kurie – mes ar jie, esame labiau kultūriškai pažįstami (vertimų prasme)?

Visos pažintys laikosi ant pažįstamų pečių. Man atrodo, kad lietuviai daugiau darbuojasi baltų pažinimo baruose. Kartais apmaudu, kad mes taip mažai mylime patys save, nes latviai tikrai nuosekliai ir puikiai visam pasauliui prisistato kaip puikūs literatūros kūrėjai. Bet tiek, kiek mes turime žmonių, kalbančių latviškai ir rašančių apie Latviją, verčiančių brolių literatūrą, jie tikrai neturi. Ypač tai pajuto poetai, kai Anapilin išėjo Pėteras Brūveris. Pas mus latviai kasmet atvyksta į kelis literatūros festivalius, mes turime šiuolaikinės jų poezijos antologiją, latvių kalba iki šiol buvo dėstoma VDU. Baltoskandija Panevėžyje, Alvydas Butkus ir aš Kaune, Vladas Braziūnas, Arvydas Valionis, Laimantas Jonušys, Laura Laurušaitė ir daug kitų Vilniuje – puiki komanda, kad galėtume kuo daugiau Latvijos pristatyti Lietuvai.

Esate minėjusi, kad Jus nervina kultūros lauke susiformavusios „chebros”, suteikiančios savo „chebrantams” protekcijas ir ignoruojančios kitus, už ratelio esančius kūrėjus. Kur dažniausiai pastebite tokias situacijas? Kuo jos ydingos?

Tai panašu į virtualią erdvę – kas jai priklauso, tuos pastebime ir pažįstame, visi kiti – užribyje. Deja, bet kultūros institucijų, sąjungų, leidinių, leidyklų, galerijų, televizijų, radijų ir t. t. sutelkimas sostinėje sudaro šią menamą virtualią erdvę. Einate gatve ir sveikinatės, susitinkate parodose, koncertuose, poezijos skaitymuose, baruose… Paskui juk nepatogu kažkaip kritiškai pasisakyti, atmesti. Apie pinigų, įstaigų, institucijų decentralizavimą tik pakalbama. Bet paskirstę įvairias vertinimo komisijas, fondus, kultūros centrus, parodų ir koncertų scenas ir pan. po visą šalį, turėtume ir kitaip įkultūrintą visuomenę, ir daugiau menininkų kituose miestuose bei miesteliuose, ir bendradarbiavimo atmosferą, o ne sostinės, atsiskyrusios nuo visos kitos Lietuvos, sindromą, kai jaunuoliai, kurie neplanuoja emigruoti, tiesiai šviesiai deklaruoja – tik į Vilnių, nes ten bus galimybių, kitur – mirtis.

Kaip manote, gyvenant mažoje literatų bendruomenėje, įmanoma išlikti objektyviam ir vertinti kūrinį, atsiribojant nuo asmeniškai nemalonios kūrėjo asmenybės ir jo pažiūrų?

Negaliu atsakyti už kitus. Visada žaviuosi žmonių darbais, norėčiau žavėtis ir juos sukūrusiais autoriais. Bet visais laikais nebuvo to idealaus varianto, kad asmenybė, jos gyvenimas, įpročiai, būdas, idėjos sutaptų su kūrinių genialumu. Tenka rinktis. Neobjektyvumo, deja, dabar matyti daugiau. Ir simpatijos asmenybei ima viršų. Tai akivaizdu.

Na, ir pabaigai, kokie pastarojo meto įvykiai kultūriniame lauke jus labiausiai nustebino (nudžiugino arba papiktino)?

Labiausiai džiaugiuosi bendruomenių aktyvumu ir atsakomybės prisiėmimu. Tikiu, kad jų visoje Lietuvoje randasi vis daugiau. Kaune tai labai ryšku – Žemieji Šančiai, Šilainiai, Senamiestis, art deco, modernizmo entuziastai, E. Ožeškienės g. 21-ojo namo kiemas… Žaviuosi gražėjančiu, jaukėjančiu, kultūringėjančiu miestu. Va šitaip kuriamas prestižas, pasididžiavimas savimi ir savo namais. Tai yra svarbiausia.

Parašykite komentarą