„Begalinis paveikslas”: Leo Ray spalvos geluonis

KKKC Parodų rūmuose veikianti Leo Ray (Izraelis) tapybos paroda „Begalinis paveikslas” tapo tikra atgaiva niūraus bespalvio klaipėdietiško žiemos peizažo nuvargintoms akims. Pristatydamas parodą menotyrininkas Vidas Poškus Leo Ray drobių koloristiką pavadino spalvos geluonimi. Ir tai, ko gero, pats tiksliausias parodos esmės apibūdinimas.

maz_20161216-IMG_0103

Leo Ray. Nerijaus Jankausko nuotr.

Žiūrėti šią parodą rekomenduojama ne vieną kartą, ir palankiausia tai daryti, kai salėse nedaug lankytojų – tuomet sąlygos būna idealios, nes ekspozicija skirta betarpiškam žiūrovo ir tapybos kontaktui. Pasak Vido Poškaus, tuščioje erdvėje geriau atsiskleidžia parodos architektūra, jos struktūra. „Ir iš tikrųjų paroda sukelia begalinį įspūdį. Asmeniškai Leo Ray pažįstu tik nuo šios vasaros, kai sutikau jį Paliesiaus plenere, kur jis tapė labai ryškius darbus. Kita vertus, galėčiau pasakyti, kad Leo Ray kūrybą pažįstu nuo 1990 metų, kadangi Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose yra keletas jo darbų, ir jau to meto bendrame studentiškų darbų kontekste jo kūryba išsiskyrė būtent tuo, ką mes matome ir šioje parodoje, – labai ryškia spalva, – pasakojo menotyrininkas.

maz_20161216-IMG_0081

Leo Ray (kairėje) parodą “Begalinis paveikslas” pristatė menotyrininkas Vidas Poškus. Nerijaus Jankausko nuotr.

– Kita vertus, žvelgiant į Leo Ray darbus, atrodytų, tarsi ta pažintis yra dar senesnė, ji tęsiasi bent kelis šimtus metų, nes šiame darbų cikle citatų pavidalais dialogus su žiūrovu mezga tiek XX amžiaus įvaizdžiai ir mitologemos, tiek Renesanso dailė. Čia matome ir Simone Martini, ir Vittore Carpaccio, ir kitų Italijos ankstyvojo ir brandžiojo Renesanso darbų tam tikras užuominas, citatas, transformacijas, taigi pažinties su Leo Ray kūryba pradžia galima būtų laikyti netgi XIII amžių.”

maz_20161216-IMG_0124

Parodos pristatyme dalyvavo pianistas Viktoras Paukštelis. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kadangi Leo Ray šiuo metu gyvena Izraelyje, kaip menininkas jis atstovauja dviem šalims, dviem tradicijoms: viena yra lietuviškoji dailė, antroji – Izraelio tapybinės tendencijos. Pasak menotyrininko V. Poškaus, analizuojant Leo Ray santykį su lietuviškąja tapyba, pirmiausiai reikėtų kalbėti apie judėjiškąją, litvakiškąją tradiciją. Nors Lietuvoje paveldo paminklų išliko labai nedaug, Leo Ray drobėse cirkuliuojantis spalvinis, ornamentinis, kaligrafinis charakteris yra būtent iš ten – pirmiausiai iš litvakiškų sinagogų, pavyzdžiui, iš XVIII a. Valkininkų didžiosios medinės barokinės sinagogos.

Foto-2_1

Leo Ray parodos “Begalinis paveikslas” fragmentas. Donato Bielkausko nuotr.

Kalbėdamas apie Leo Ray santykį su lietuviškąja tapybos tradicija, menotyrininkas akcentavo šiai tradicijai būdingą kolorizmo svarbą: „Kolorizmas yra be galo sudėtinga ir netgi abstrakti sąvoka, drįsčiau prilyginti ją nuoširdumo kategorijai, nes mene labai sunku pasverti, kas yra nuoširdu, o kas nenuoširdu. Kolorizmas lietuviškoje tapyboje paprastai siejamas su tuo „sidabriniu krūmeliu”, kuris iki šiol mėgstamas ir propaguojamas Vilniaus dailės akademijos terpėje. Tuo tarpu Leo Ray yra išskirtinis ir be galo drąsus menininkas būtent dėl grynosios spalvos naudojimo. Viename interviu Leo Ray kalbėjo, kad jis itin mėgsta ir vertina gryną, ryškią, tik iš dažų tūbelės išspaustą spalvą ir nenori jos „uždusinti” spalviniais maišymais. Ta ryški spalva, atėjusi ant Leo Ray drobės tiesiai iš tūbelės, pasiekia pačią esmę, spalvos geluonį.”

Bendraujant su menininku Leo Ray susidaro įspūdis, kad tai mažai kalbantis, santūrus žmogus. Tačiau savo tapybos darbuose jis pasakoja praktiškai visą dailės istoriją – beveik nuo pačios pradžios iki mūsų dienų. „Ir tai ne tik dailės istorija, tai žmonijos istorija – begalinis gyvenimo ciklas. Kaip žmogus jis yra gana mažai kalbantis, bet pažvelgus į jo darbus tampa aišku: kam jam kalbėti kaip žmogui, kai kaip menininkas jis pasako labai daug. Sluoksniai, prasmės, reikšmės, bent kelios naratyvinės linijos sluoksniuoja viena kitą, ir jo pasakojama istorija iš tikrųjų yra begalinė, – sako V. Poškus. – Tokius gyvenimo frizus, kaip menininko drobėse, mėgo tapyti XIX a. prancūzų simbolistai, taigi galima atrasti tam tikrų Leo Ray kūrybos ir prancūziškojo simbolizmo sąsajų.

Menininkus sąlyginai galima suskirstyti į tokius, kurie mėgsta kalbėti atskirais darbais, ir serijinius menininkus – tuos, kurių vienas darbas gimdo kitą darbą, dar nepabaigus kurti vieno darbo, jau imamasi kito. Ir šiuo atveju labai aiškiai apčiuopiamu pavidalu Leo Ray yra būtent toks menininkas. Jis deklaruoja, kad tai ne baigtinis projektas ir jis dar tęsis. Turime galimybę ir didelį malonumą stebėti vieną iš Leo Ray kūrybinių etapų”, – teigia menotyrininkas Vidas Poškus.

Paroda veiks iki 2017 m. sausio 15 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

 

Parašykite komentarą