Dedikacija Nelei Savičenko

Teatro aikštė

Kūryboje paprastai siekiu permąstyti architektūros ir meno procesų galimybių ribas. Ieškodamas naujų ir praplėsdamas esamų procesų erdves dažnai naudoju nebūties idėją. Nematomumo, tuštumos, redukcijos, minimumo ir nyksmo sąvokų pagalba tyrinėjamų objektų savybės kūriniuose tampa nulinės formos, mastelio, laiko ir funkcijos.

Naujos kūrinių nematomumo būsenos neretai atskleidžia kritines vizualinių galimybių pažinimo ribas. Kūriniai dažniausiai balansuoja tarp būties ir nebūties pasirinkimo būsenos.

Devyniose skaitmeniniuose vaizdiniuose atkurta Klaipėdos senamiesčio aikštės ir užrakinto senojo teatro nebūties situacija. Naujas senamiesčio egzistavimo klausimas įvairiuose laiko kontekstuose išlieka labai svarbus ir esamam, ir nesamam tos vietos lankytojui.

Nelės Savičenko atsiminimuose apie Klaipėdą ši vieta gyva kaip magiškas baltas teatras ir senamiestis aplink Teatro aikštę. Įdomiausias jos prisiminimų momentas su neištrinama dabarties ir praeities distancija –- persekiojančiu nuolatiniu laukimo jausmu, kad tuoj tuoj įvyks kažkas svarbaus…