Lūšnynų architektūra. II DALIS

Tviskančius fasadus užsienio svečiams demonstruojantys Rio de Žaneiras, Pekinas, San Paulas, Kairas, Mumbajus ir kiti didmiesčiai mielai pamirštų milžiniškus plotus užimančias tamsiąsias savo puses. Tačiau chaotiškų lūšnynų kvartalų, kuriuose susispaudę tebegyvena milijonai, ignoruoti neįmanoma.

Lūšnynus vadinti architektūra, ko gero, yra per drąsu, tačiau šį kartą būtent jie atsidurs dėmesio centre. Lūšnynų kvartalai – tai architektūra be architekto, daugelio trečiojo pasaulio didmiesčių urbanistinės struktūros dalis.

Pekino hutongai – neparadinis Kinijos sostinės veidas

Hutongai – tai siauros Pekino gatvelės, kuriose stovi tradicinės kinų architektūros vienaaukščiai nameliai su sihejuaniais (vidiniais kiemeliais). XX a. pradžioje žlugus paskutinei Kinijos imperatorių dinastijai Čing, gyvenimo sąlygos hutonguose labai suprastėjo. Plečiant miestą ir vykstant chaotiškoms statyboms, buvo pažeista taisyklinga sihejuanių, formuojančių hutongus, struktūra. Arčiausiai Uždraustojo miesto (imperatoriaus rezidencijos) išsidėstę hutongai, kuriuose  dar nuo Džou dinastijos laikų gyveno aristokratai, aukšto rango pareigūnai ir turtingi pirkliai, išliko tvarkingi, tačiau esantieji atokiau nuo centro virto lūšnynais.

1949 m. įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką, hutongai pradėti sparčiai naikinti, neatsižvelgiant į jų kaip architektūros ir kultūros paveldo vertingumą. Hutongų vietose iškilo dangoraižiai ir platūs prospektai, o senieji gyventojai persikraustė į naujus daugiabučius. Ši hutongų naikinimo tendencija ypač suaktyvėjo Pekinui rengiantis 2008-ųjų olimpinėms žaidynėms. Vis dėlto nemažai jų išliko, pavyzdžiui, rajonuose prie Varpų bokšto Zhonglou bei Šičahai (Shichahai) ežero, o kai kurie iš jų, kaip turistų lankomas Nan luo gu xiang hutongas, net paskelbti saugomomis kultūros paveldo teritorijomis.

Kiekvienas hutongas ir net jo unikalus pavadinimas pasakoja įspūdingą miesto istoriją. Šių siauručių gatvelių koridoriai yra tarsi senojo Pekino metraštis. Čia galima pamatyti ne tik tradicinę vargingųjų sluoksnių architektūrą, bet ir autentiškus būsto dekoro elementus: durų dievus, akmenines stelas prie vartelių, vedančių į mažučius sihejuanius, kiniškus žibintus ir kitus senovinius kinų namų talismanus.

Kaip ir anksčiau, šių dienų hutonguose nėra kanalizacijos, o aplinkui tvyranti atliekų smarvė maišosi su čia pat gatvėje gaminamo maisto aromatais. Daugybėje mažučių amatininkų parduotuvėlių ir skurdžių tradicinių restoranėlių galima stebėti paprastų kinų gyvenimą. Nepaisant prastų sanitarinių sąlygų, savitą gyvenimo būdą branginantys senieji hutongų gyventojai nuolat kovoja su istorinius lūšnynus išgriauti siekiančia miesto valdžia.

O štai šiuolaikiniai architektai hutongus regi kitaip. Kone garsiausi pasaulyje Pekino architektai – studija MAD – senuosiuose Pekino hutonguose įgyvendino nedidelį, bet išties įspūdingai atrodantį architektūrinį projektą „Hutong Bubble 32″. Tai futuristinis metalo ir stiklo burbulas, įsiterpęs tarp tradicinės kinų architektūros pastatų. Bandydami įsivaizduoti, kaip Pekinas atrodys 2050-aisiais ir ruošdamiesi savo vizijas pristatyti Venecijos bienalėje, architektai  sukūrė visą seriją tokių hutongų „burbulų”. Įgyvendinus šiuos projektus, „burbulai” taptų savarankiškais traukos objektais, senojo ir naujojo Pekino simboliais.

Mumbajus: didžiojo lūšnynų miesto stebuklai

Kitaip nei ant architektūros paminklų stogų gyvenantys kairiečiai, vaizdingose vietovėse įsikūrę braziliškų favelų gyventojai ar istoriniais hutongų lūšnynais besididžiuojantys pekiniečiai, skurdžiausius pasaulyje lūšnynus turinčio miesto – Mumbajaus – neturtingieji gyvena nepaprastai blogomis socialinėmis sąlygomis, žemiau skurdo ribos. Vidurio Azijos finansų ir bolivudinio kino centre net 55 proc. miestiečių katastrofiškai susispaudę gyvena iš statybinių atliekų suręstose lūšnose, kurių kvartalai apie 6 proc. viso miesto ploto.

Didžiausias Indijoje ir vienas iš didžiausių lūšnynų rajonų pasaulyje – Dharavis, prieš keletą metų netikėtai išgarsėjo tarptautiniame kine, pasirodžius režisieriaus Danny’io Boyle’o kino juostai „Lūšnynų milijonierius”. Aštuonias „Oskaro” statulėles susišlavęs filmas buvo nufilmuotas antisanitarinėmis sąlygomis gyvenančių Dharavio gyventojų kvartaluose. Įdomu tai, kad dar prieš 200 metų indiškasis Dharavio rajonas tebuvo mangrovėmis ir pelkėmis apaugusi sala, kurioje gyveno vietiniai indų žvejai. Prasidėjus britų kolonizacijai, šis rajonas buvo sparčiai industrializuotas, o netrukus virto lūšnynais su milijonais gyventojų ir šiukšlių kalnais.

Po „Lūšnynų milijonieriaus” pasirodymo Dharavis tapo toks populiarus, kad jį užplūdo užsienio turistai. Dar ir šiandien didžioji dalis iš vadinamojo juodojo turizmo pelno skiriama Mumbajaus labdaros organizacijoms. Tikimasi, jog šie pinigai bent truputį pagerins sudėtingą gyvenimą lūšnynų kvartaluose.

Scanpix nuotr.