Lūšnynų architektūra. I dalis

Lūšnynus vadinti architektūra, ko gero, yra per drąsu, tačiau šį kartą būtent jie atsidurs dėmesio centre. Lūšnynų kvartalai – tai architektūra be architekto, daugelio trečiojo pasaulio didmiesčių urbanistinės struktūros dalis.

Tviskančius fasadus užsienio svečiams demonstruojantys Rio de Žaneiras, Pekinas, San Paulas, Kairas, Mumbajus ir kiti didmiesčiai mielai pamirštų milžiniškus plotus užimančias tamsiąsias savo puses. Tačiau chaotiškų lūšnynų kvartalų, kuriuose susispaudę tebegyvena milijonai, ignoruoti neįmanoma.

Kairas – gyvenimas ant stogų ir kapų

Kairas – didžiausias Afrikos miestas, kuriame nuolat tvyro chaosas ir smogas, o įspūdingų minaretų bei šventyklų pašonėje kyla modernūs dangoraižiai ir veikia geriausias metropolitenas visame Afrikos žemyne. Kalnų ir dykumų apsupta Egipto sostinė visuomet turėjo gana ribotas galimybes plėstis, o nuolat augusi gyventojų populiacija nulėmė labai savotišką neturtingųjų kairiečių gyvenimo būdą – ant stogų.

Kaire lietus itin retas reiškinys, todėl dažnai neturtingųjų namai čia statomi apskritai be stogų. Darbininkų rajone Shubra arba itin skurdžiame lūšnynų rajone – Manshiet Nasser, galima pamatyti šimtus skurdžių gyvanamųjų namų, kurių viršuje kyšo armatūros galai, o vietoje stogų gyventojai įsirengia būstus, panašius į atviras palėpes. Pagausėjus šeimai, šių kvartalų rezidentai ant armatūros galų pasistato dar kelis aukštus į sandėliukus panašių namukų. Šitaip ant stogų užauga kartos. Šios šeimos neturi vandentiekio, kanalizacijos, kitų komunikacijų, o įėjus į jų namų vidų, galima sutikti besiganančias ožkas ar asilus…

Tačiau europiečio akimis dar keisčiau atrodo egiptiečiai, gyvenantys ant kapų (!) Į rytus nuo islamiškosios Kairo dalies nusidriekusiame milžiniškame nekropolyje ne tik laidojami mirusieji, bet ir ramiai sau ant šeimos kapų gyvena gyvieji. Kairo gyventojai čia nemato nieko keisto. Ant didžiulio ploto dykumos kapinynų, kur laidojama jau nuo XII amžiaus, jie statosi kelių aukštų molio lūšnas. Prireikus tokio kapo-namo aukštis padidinamas, prilipdant dar kelis kambarius ant stogo. Nebesuvokiamo aukščio statinyje įsikuria dar kelios kairiečių kartos. Taip elgiasi ne tik musulmonai, bet ir Egipto krikščionys – koptai, gyvenantys Kairo senamiestyje. Toks gyvenimo būdas yra legalus, tačiau „tūkstančio minaretų” sostinėje apstu ir nelegalių stogų gyventojų, lūšnynų architektūrą kuriančių tiesiog ant architektūros paminklų stogų.

Midan Tahrir rajone, esančiame Kairo centrinėje dalyje, kur nuo XIX amžiaus, siekiant modernizuoti Kairo įvaizdį, architektai iš Prancūzijos, Italijos ir Belgijos statė europietiškos neoklasikinės architektūros pastatus, skurdžių lūšnynų plika akimi nepamatysi. Neoklasikiniai kvartalai buvo statomi pagal europietiškiems senamiesčiams būdingą perimetrinio užstatymo schemą, tad gyvenamojo ploto Kaire nerandantiems egiptiečiams tai leido ant kolonijinės architektūros stogų suformuoti ištisą perimetrą lūšnynų kvartalų, kurių iš gatvės net neįžiūrėsi. Ant stogų veikia parduotuvėlės ir net mokyklos, o vietiniai vaikai metų metus gyvendami ant stogo nė neįtaria, kas jų laukia svetimame pasaulyje – apačioje.

Nelegalai stogų gyventojai negali naudotis centrinėmis namų laiptinėmis, todėl patekti į apačią įmanoma tik pro siauručius, dažnai avarinės būklės, atsarginius išėjimus. Privilegija naudotis centriniais laiptais turi tik tikrieji prabangių senamiesčio namų butų šeimininkai. Pastarieji už šiuos butus moka komišką 10 eurų nuomos mokestį per mėnesį, tačiau galimybių išsinuomoti tokį butą Kairo senamiestyje net ir pasiturintiems atvykėliams šansų beveik nėra. Visi butai seniai užimti įvairių paveldėtojų ir nuomininkų. Šių butų gyventojai dažnai skundžiasi kaimynų ant stogų keliamu triukšmu, todėl nelegalūs stogų gyventojai gyvena nuolatinėje įtampoje, nes bijo būti iškeldinti. Jų didžiausia pramoga – kabelinė televizija. Mat mieste, kuris neretai pravardžiuojamas Rytų holivudu, televizija pagal populiarumą užima antrą vietą po religijos, o kabelinės televizijos tiekėjas yra tikrų tikriausias stogų lūšnynų karalius.

Favela Rosinja – didžiausias Brazilijos lūšnynas Ipanemos paplūdimio pašonėjė

Vos perskaitę šią antraštę turbūt spėjote prisiminti bent vieną iš daugelio Lotynų Amerikos šalių masiškai tiražuojamų televizijos serialų siužetų, kurių herojus, kilęs iš lūšnynų kvartalo, patenka į tviskantį turtingųjų luomą bei atitinakmą miesto rajoną. Tiesą sakant, Brazilijoje, kur net 35 proc. miestiečių gyvena lūšnynuose, vadinamuose favelomis, tokių istorijų nutinka ir realybėje. Nors favelose nepaprastai paplitęs nusikalstamumas, narkotikų karai, neraštingumas ir kitos socialinės problemos, lyginant su Afrikos ar Vidurio Azijos lūšnynais, braziliškos favelos, jeigu taip galima pasakyti, yra geresnės kokybės ir labiau primena saulės nuolat lepinamus socialinius būstus kalvotose vietovėse nei dvokiančią atskirties karaliją.

Rio de Žaneiro, San Paulo ir kitų Brazilijos didmiesčių lūšnynų kvartalai dažniausiai koncentruojasi aplink turtingųjų rajonus miestų pakraščiuose, dažnai – vaizdingose kalvotose vietovėse, netoli vandenyno. Būtent tokia yra Rosinjos (Rocinha) favela Rio de Žaneire, tituluojama didžiausiu Brazilijos lūšnynu. Daugelyje šios favelos kvartalų yra tokios elementarios komunikacijos kaip vandentiekis, nelegalios elektros linijos ir, žinoma, kabelinė televizija (panašiai kaip ir Kaire). Rosinjoje kursuoja keli autobusų maršrutai, veikia nedideli turgeliai, bankai, vaistinėlės ir net „McDonald’s” restoranas.

Ant kalvų šlaitų stichiškai statyti Rosinjos lūšnynų kvartalai yra vos vienu kilometru nutolę nuo vandenyno ir garsiojo Ipanemos paplūdimio. Šalia galima išvysti, rodos, nesibaigiančią Rio populiaraus modernizmo stiliaus daugiaaukščių viešbučių kolonadą, gyvenamuosius namus ir kolonijinės architektūros turtuolių vilas, kurias nuo vandenyno skiria garsiojo brazilų architektūros modernisto Oscaro Niemeyerio aveniu. Pačiame Ipanemos paplūdimyje socialinė nelygybė, skirianti lūšnynus ir turtingųjų rajonus, tarsi išnyksta, nes Ipanemos smėlis ir vanduo priklauso visiems.

Scanpix nuotr.