Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos pastato architektūrinė raiška

Klaipėdos architektūrinę raidą nemenkai paveikė gaisrai, įvairių užpuolimų metu buvo deginamos neturtingų piliečių medinės trobos. Dėl šios priežasties senamiestyje beveik neliko iki didžiojo gaisro (1854 m.) statytų pastatų. Naujamiesčio rajonas taip pat ne išimtis. Dabartinė Herkaus Manto gatvė, kadaise funkcionavusi kaip neturtingųjų priemiestis, taip pat buvo niokojama ugnies. Tačiau bėgant laikui pastarasis kvartalas tapo prabangių vilų, rezidencijų susitelkimo vieta.

biblioteka1

Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka. Agotos Bričkutės nuotr.

1874 metais pačiame Klaipėdos miesto centre (Herkaus Manto g. 25) buvo pastatytas vienas žymiausių neoromantinės architektūros pavyzdžių – puošni turtingo pirklio Hermano Gerlacho (Hermann Gerlach) rezidencija. Šiame gyvenamajame name atsispindėjo aiškūs istorizmo bruožai – asimetriškas planas, į gatvę išsikišęs aštuonių kolonų prieangis, aiškus reprezentacinių ir pagalbinių patalpų atskyrimas, aukšti cokoliai su išoriniais laiptais. 1935 metais H. Gerlacho našlė šį ištaigingą gyvenamąjį pastatą perdavė miestui. Nuo tada pastatas ėmė skaičiuoti savo, kaip bibliotekos, gyvavimo metus. Pradžioje čia buvo miesto biblioteka „Stadtbücherei Memel”, o nuo 1952 metų – dabartinė Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka. Nuo to laiko pastatas plėtė savo valdas, modernėjo: 2006 metais atvertos naujo bibliotekos komplekso durys, 2008 metais restauruotas senasis Gerlacho palikimas. Dabar tai vienas svarbiausių Klaipėdos kultūros židinių – konferencijų salės, parodų erdvės, estetiškai įrengtos poilsio erdvės traukia lankytojus, džiugina juos parodų, koncertų, knygų pristatymų gausa.

Naujojo bibliotekos priestato interjeras pasižymi modernumu, ergonomiškumu, bet sykiu ir jaukumu, erdvės pripildytos meno kūrinių – paveikslų, skulptūrų, instaliacijų. Tokiu būdu biblioteka tampa ne tik statiška knygų archyvavimo vieta, bet ir gyva tarpdiscipliniška erdve, kurioje nuolat cirkuliuoja menas, kultūra ir mokslas.

Itin savita yra senojo bibliotekos pastato architektūrinė raiška. Kadaise buvęs gyvenamasis namas-vila byloja apie svarbiausius neoromantizmo bruožus. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio bus skiriama būtent senojo, autentiško bibliotekos korpuso meninės raiškos analizei.

Yra keletas pastatą charakterizuojančių veiksnių: planas, tūris, spalva, apšvietimas, mastelis, ornamentika. Pastarosios sąvokos nagrinėja architektūrą įvairiais aspektais, leidžia nustatyti jos „grožį”, estetiką, funkcionalumą, autentiškumą. Remdamiesi šiuo architektūrologinių tyrimų metodu atidžiau pažvelkime į Klaipėdos biblioteką.

biblioteka10

Bibliotekos pastato vakarinis fasadas. Agotos Bričkutės nuotr.

Planas

Klaipėdos istorizmo epochos, neoromantizmo atmainos gyvenamiesiems namams būdingos tam tikros patalpų planavimo tendencijos. Namo centre būdavo erdvi priemenė su dviem įėjimais iš gatvės ir kiemo. Ne išimtis ir dabartinė I. Simonaitytės biblioteka. Tiesa, šiuo metu pagrindinis, lankytojams skirtas įėjimas yra iš gatvės pusės.

Pastato patalpų organizavimo būdas yra mišrus. Pietinėje bibliotekos dalyje funkcinės jungties būdas yra aplink centrinę patalpą – holą. Šiaurinė pastato dalis sufleruoja salinį jungties tipą, nes didžiausia patalpa – bibliotekos salė. Per ją galima patekti į kitas zonas: skaityklą, pagalbines patalpas. Atsižvelgiant į visuomeninę pastato paskirtį, funkcinė schema yra aiški, patogi ir neklaidinanti lankytojo. Kadangi bibliotekoje yra aiškiai išskirtas pagrindinis įėjimas, viduje vyrauja nuosekli judėjimo kryptis, tvarkingai, organizuotai išdėstytos patalpos, atskirtos administracinės, lankytojų zonos.

Tūris

I. Simonaitytės bibliotekos pastato išorė ne identiškai atitinka vidaus erdvę. Dėl šios priežasties būtų galima teigti, jog statinio kompozicijos formavimas vyko iš išorės į vidų. Bibliotekos tūrinė erdvinė kompozicija yra uždaro pobūdžio su nedideliais sienų išsikišimais. Pastatui būdinga statika, vientisumas, bendras pastato tūrio skaidymas. Yra keletas tūrinės erdvinės kompozicijos variantų. Bibliotekos pastatas pretenduoja į kompaktiškąjį, kadangi patalpos yra išsidėsčiusios aplink natūraliai neapšviestą erdvę, reikalingas dirbtinis apšvietimas. Pastato dalių kompozicinės jungties būdas susietas su akcentų, išskirtinių detalių išryškinimu: rytinis ir pietinis portalai, puošnus balkonas, kurį remia korintinės kolonos. Šie akcentai yra aiškiai pastebimi ir dominuojantys bendrame architektūrinės raiškos suvokime.

biblioteka4_1

Bibliotekos pastato rytinio fasado fragmentas. Agotos Bričkutės nuotr.

Fasadai

Viešoji Klaipėdos biblioteka turi tris matomus fasadus. Šiaurinė pastato siena yra prijungta prie šalimais esančio pastato. Pietinis ir rytinis fasadai gerokai skiriasi nuo esančio vakarų pusėje. Pirmieji du pasižymi dekoro, architektūrinių detalių gausa, estetine išraiška, kompozicijos harmonija ir vieningumu. Tuo tarpu vakarinis fasadas, atsiveriantis į vidinę bibliotekos komplekso kiemelio pusę, pasižymi kuklesnėmis architektūrinėmis detalėmis, vos pastebimu dekoru. Tokie fasadų skirtumai šiek tiek skaido bendrą pastato harmoniją. Tiesa, čia nėra nieko stebėtino: paradinės pastato pusės atliko reprezentacinį vaidmenį, todėl jų įrengimui buvo skiriama daugiau dėmesio.

Pagrindinis – rytinis – pastato fasadas pasižymi didžiausia architektūrinių detalių gausa. Portalas papuoštas pusapskritimine arka, balkoną remia korintinės kolonos, matoma baliustrada, virš langų – sandrikai, karnizai ir juos remiančios konsolės, frizai, piliastrai, puskolonės. Aptiksime ir dekoro – lipdinių bei girliandų. Fasado ritminę eilę sudaro pirmo aukšto langai ir besikaitaliojančių kolonų eilė, kitaip tariant, sunertos dvi metrinės eilės. Antrame pastato aukšte atsispindi langų pasikartojimas vienodais intervalais. Niuansai tarp pirmo ir antro aukštų suvokiami per nedidelius architektūrinių detalių pasikeitimus, nors tiek pirmo, tiek antro aukštų spalvos, sienų faktūra vienodos.

Statikos ir dinamikos samplaika

Bibliotekos tūrinės formos sudarytos iš aiškių geometrinių figūrų, t. y. stačiakampių, todėl pastatas traktuojamas kaip tvirtas, masyvus, sudarantis amžinumo, nekintamumo įspūdį. Kita vertus, pastato kompozicijoje galime įžvelgti ir dinamiškumo, ekspresijos, kuri pasireiškia per dekorą, architektūros detales, spalvą. Šiuo atveju pastato spalva yra šilta, pastelinė – tai sukuria lengvumo įspūdį, paryškina pastato plastinę formą bei suteikia energijos. Taip pat vertėtų pridurti, kad pastato eksterjerui pasirinkti santūrūs spalvų deriniai – achromatinė balta spalva su pasteline ochra, spalvinė kompozicija atrodo estetiškai.

biblioteka6

Bibliotekos pastato pietinis fasadas. Agotos Bričkutės nuotr.

Pastatui būdinga asimetrija – statinio dalys yra išdėstytos asimetriškai, netapačiai. Dėl šios priežasties pastatas įgauna dinamiškumo, atrodo ne toks kanonizuotas.

Ne mažiau svarbi pastato raiškos priemonė yra apšvietimas. Vakarais I. Simonaitytės bibliotekos pastato architektūriniam grožiui skleistis kelią užkerta menkas apšvietimas. Pastatas matomas tik dėl šalia gatvės esančių žibintų. Nors pagrindiniame fasade įrengtos gana masyvios lempos, vakare jos nebūna įjungtos. Apšvietimo stoka neleidžia visiškai atsiskleisti bibliotekos architektūrinei raiškai, sunkiau suvokiama pastato plastika, sunaikinamas šviesos ir šešėlių žaismas. Derėtų skirti daugiau dėmesio pastato integravimui naktiniame miesto fone, nes tai tikra neoromantizmo puošmena.

Pastato fasadinės dalys padengtos tinku. Kad statinio paviršius nebūtų visai lygus ir neišraiškingas, rytinio ir pietinio fasadų pirmieji aukštai yra paįvairinti įsprūdomis, kurios skaido sienų paviršių, tuo pačiu sukurdamos faktūrą.

Dar viena bibliotekos pastatą charakterizuojanti raiškos priemonė yra mastelis. Šiuo atveju statinys atrodo sustambintas žmogaus ūgio atžvilgiu. Langų formos, durys, kolonos bei cokolis kuria didingumo, reprezentatyvumo įspūdį. Toks mastelis pasirinktas, kad pabrėžtų statinio reikšmingumą aplinkinėje erdvėje. Nepamirškime, kad pirminė pastato paskirtis buvo aukštą socialinę padėtį užėmusio uostamiesčio pirklio H. Gerlacho rezidenciniai rūmai.

Klaipėdos architektūriniame kontekste šis neoromantizmo atmainos pastatas yra išskirtinis savo architektūrine bei menine išraiškomis. Biblioteka miesto fone atrodo reprezentatyviai, solidžiai, įsilieja į aplinkinių pastatų draugiją, bet sykiu alsuoja autentiškumu. Modernaus priestato ir senojo Gerlacho pastato samplaika atskleidžia, kaip darniai gali sąveikauti senasis palikimas ir modernūs šiuolaikiški sprendimai.

.

Parašykite komentarą