Klaipėda: miesto plano kaita

Klaipėdos miesto planą formavo keletas veiksnių: politiniai / gynybiniai (pilių įtvirtinimai), reljefas, gamtinės sąlygos, miestų ūkinė veikla. Siekiant apibrėžti uostamiesčio planą, pasitelkiamos tokios sąvokos, kaip senasis miesto branduolys (istorinio miesto užuomazgos), istoriniai priemiesčiai, tūrinė erdvinė kompozicija (gamtinės sąlygos bei miesto panoramos). Seniausia miesto dalis išliko beveik nepakitusi iki mūsų dienų, o miesto planas yra gana paprastas ir aiškus.

Klaipėdos senamiestis. Vyto Karaciejaus nuotr.

Viskas prasidėjo nuo Memelburgo…

Klaipėdos miesto įkūrimo data siejama su Memelburgo pilies pastatymu 1252 m. Gynybinė pilis buvo pastatyta strategiškai geroje vietoje ir tapo vokiečių karine baze. Iš visų pusių pilį juosė vandens grioviai, kurie buvo apsauga nuo puldinėjančių priešų. Vienintelis tiltas siejo pilį su netoliese besišliejančia gyvenviete. Taigi galima teigti, kad miestas prasidėjo nuo salos su gynybine tvirtove. Senasis miesto branduolys, šiuo atveju – pilis, buvo brandžiausia senamiesčio dalis, ją juosė gynybiniai įtvirtinimai ir gamtinės kliūtys. Anot architekto Vytauto Šliogerio (1943 – 2006), tarp pilies ir miesto plytėjo dideli vandenų ir pelkių plotai, kurie ilgą laiką trukdė atskiriems kompleksams susijungti į vieną visumą. Vienintelė gatvė buvo itin plati, dar vadinama „ilguoju turgumi” ir analogiška Vokietijos miestams.

Pradžioje miestas buvo tarsi gynybinė vokiečių tvirtovė, kur viskas buvo skirta kariniams tikslams. Seniausios miesto dalies pirmasis planas beveik visas išliko iki mūsų dienų – griežtos paralelinės eilės nukreiptos į tvirtovę. Išilginės gatvės buvo apie 12 metrų, o skersinės siauresnės – 5,5 metro pločio. Ilgainiui apie senąjį miesto branduolį – iki šiol išlikusią senąją piliavietę – kūrėsi įvairių funkcijų gyvenvietės, kai kurios arčiau pilies, kai kurios labiau nutolusios. Pastarosios gyvenvietės tapo istoriniais Klaipėdos priemiesčiais, o vėliau ir integraliomis miesto dalimis.

Klaipėdos miesto planą sudaro istoriniai priemiesčiai – vieni arčiau miesto branduolio, kiti toliau. Artimaisiais priemiesčiais laikomi Fridrichas ir Krūmamiestis. Abu išlikę iki šių dienų: Krūmamiestis tapo Klaipėdos centrine dalimi, o Fridrichas – pietine Klaipėdos senamiesčio dalimi. Fridricho priemiestis buvo didžiausias ir arčiausiai miesto branduolio. Priemiestis formavosi XVI a., miesto augimo laikotarpiu. Du pagrindiniai veiksniai, lėmę Fridricho raidą, buvo topografinė padėtis, t. y. vietovės pelkėtumas bei senamiestis, kuris pradėjo formuotis anksčiau nei istorinis priemiestis. Priemiestis ne kartą kentėjo nuo gaisrų. 1540 m. įvyko didžiulis gaisras, kurio metu sudegė visas miestas. Būtent po pastarosios nelaimės susiformavo stačiakampis senamiesčio gatvių tinklas. 1595 m. buvo prijungtas kitas istorinis priemiestis – Krūmamiestis. Apskritai XVI a. miestas sparčiai vystėsi, augo gyventojų skaičius, atsirado pirmieji amatų cechai, pirklių gildijos. Vis dėlto XVII a. Krūmamiestyje daugiausiai gyveno neturtingieji, XVIII a. pradėjo kurtis amatininkai ir pirkliai. Pastarasis visuomenės sluoksnis suteikė rajonui pramoninę funkciją, priemiestis pradėtas vadinti Naujamiesčiu. Tame pačiame amžiuje miestas toliau sparčiai augo. XVII a. pab. – XVIII a. pr. buvo užpilta Senosios Dangės vaga, jos vietoje suformuota Didžioji Vandens gatvė. Tokiu būdu išnyko riba, skyrusi istorinį Fridricho priemiestį nuo miesto branduolio.

Fridricho priemiestis šiandien. Algirdo Kubaičio nuotr.

Nutolę priemiesčiai

Klaipėdos urbanistikos istorijoje taip pat išskiriami istoriniai priemiesčiai, labiau nutolę nuo senojo miesto branduolio – tai Vitės ir Smeltės kaimai. Vitė buvo įkurta apie XIV a. Šis istorinis priemiestis driekėsi palei šiaurinę Kuršių marių dalį, todėl buvo plėtojama žvejyba ir prekyba. Greta prekyviečių kūrėsi gyvenamieji, administraciniai ir prekybiniai pastatai. Kaip ir Krūmamiestis, Vitė tapo dar didesniu pramoniniu Klaipėdos priemiesčiu. XIX a. (1856 m.) priemiestis buvo prijungtas prie miesto, o pramonė stūmė Vitės kvartalą vis labiau nuo marių. Apie XIV a. pradėjo formuotis ir kitas labiau nuo miesto branduolio nutolęs rajonas – Smeltė. Pastarasis driekėsi palei pietinę Kuršių marių dalį. Šis priemiestis išsiskyrė tuo, kad jame gyveno daug žvejų, darbininkų, taip pat klestėjo pramonė. Kaimai buvo linijinio plano – sodybos išsirikiavusios palei išilginę gatvę, vedusią į miestą. Galiausiai 1918 m. priemiestis buvo prijungtas prie miesto.

Klaipėdos plano raidoje išskiriami ir neišlikę iki šių dienų istoriniai priemiesčiai. Tai Malūnų kalnas ir Pelenynas. Šios gyvenvietės buvo įkurtos apie XVI a. pab. rytinėje miesto dalyje. Malūnų kalne buvo nemažai sodybų. Deja, per didįjį Klaipėdos gaisrą istoriniai priemiesčiai sudegė. Kadangi to meto Klaipėdoje kone visi statiniai buvo iš medienos, gaisras kaipmat išplito ir sudegino beveik visą miestą iki pamatų. Derėtų paminėti ir XVI a. išaugusį istorinį priemiestį – Baltikalnę. Prie miesto jis buvo prijungtas XIX a. ir išliko iki šiol. Šiandieninėje Klaipėdoje Baltikalnės rajonas driekiasi šalia senamiesčio ir yra kairiajame Danės upės krante.

Fridrichas, Krūmamiestis, Vitė, Smeltė, Malūnų kalnas, Pelenynas ir Baltikalnė patenka į dabartinę miesto teritoriją. Tiesa, ne visi jie išlikę iki mūsų dienų. Klaipėda, lyginant su Kaunu ir Vilniuje, turi daugiausia išnykusių istorinių priemiesčių, net keturis: Pelenynas, Malūnų kalnas, Špichutas bei Gintaro pelkė. Likę istoriniai priemiesčiai – Vitė, Smeltė, Krūmamiestis, Baltikalnė, Butsargė, Rumpiškės ir Fridrichas tapo integralia miesto dalimi ir sudaro vientisą urbanistinį audinį.

Miesto urbanistinė struktūra

Remiantis žymiu Lietuvos architektu Jurgiu Vanagu, urbanistinė miesto struktūra – tai miesto struktūrinių elementų (gatvių, kvartalų, aikščių, skverų ir kt.) išsidėstymo ir funkcionavimo ypatumų visuma. Urbanistinė miesto struktūra yra unikali, ją dažnai nulemia ir gamtinės sąlygos. Pagrindiniai struktūriniai elementai, kurie nulemia miesto erdvinę sandarą – gatvė, aikštė, kvartalas. Visi šie elementai yra beveik lygiaverčiai ir atlieka skirtingas funkcijas, pvz., gatvė organizuoja miesto erdvę, kvartalas formuoja gatves ir aikštes, o užstatymo tipas kuria miesto panoramą.

Klaipėda. Algirdo Kubaičio nuotr.

Bet grįžkime prie konkretaus Klaipėdos miesto pavyzdžio. Istorinių priemiesčių planai formavosi savaimingai, gatvių tinklas vystėsi laisvai, atsižvelgiant į vietovės pobūdį. Aplinkinių rajonų užstatymas buvo retesnis nei miesto centre, t. y. miesto branduolyje. Tokiu būdu susiformavo Smeltė, Vitė, Fridrichas. Pramoninio tipo rajonas – Krūmamiestis formuotas planingai, o Smeltės planas buvo linijinis. Kvartalai taip pat nebuvo identiški. Krūmamiestyje vyravo ilgesni, erdvesni plotai, Fridriche – didesni, chaotiškesni ir nevienodi, o Vitėje – netaisyklingos formos, įvairaus dydžio. Pastarojo priemiesčio kvartalo struktūrą lėmė gamtinės sąlygos, žvejų verslo specifika. Savitas buvo Fridricho priemiesčio kvartalų užstatymas – perimetrinis, su viduje augančiais sodais. Šiuo metu Klaipėdoje vyraujantys užstatymo būdai skiriasi. Arčiau centro besišliejančiuose priemiesčiuose vyrauja perimetrinis, o tolimesniuose – sodybinis. Istoriniuose Klaipėdos priemiesčiuose daugiausia buvo medinių pastatų, nenuostabu, kad per didįjį gaisrą įsiplieskusi ugnis pasiglemžė beveik visą miestą. Vėliau Lietuvos uoste išpopuliarėjo fachverkiniai pastatai, sudaryti iš medžio karkaso ir mūro užpildo. Fachverkinių pastatų statymo bumas buvo XVIII a. antroje pusėje.

Klaipėdos miestas išaugo lygumoje, tiek miesto centras, tiek istoriniai jo priemiesčiai pasižymėjo tokiomis pačiomis gamtinėmis sąlygomis. Tiesa, XVIII a. pradėti miškų atsodinimo ir smėlynų želdinimo darbai, siekiant apsisaugoti nuo vėjo pustomo smėlio. Tame pačiame amžiuje apželdintos ir miesto gatvės. Klaipėdos panorama – tipiška uosto funkcijas atliekančiam miestui – laivų statyklos, sandėliai, pramoniniai pastatai, formuojantys bendrą miestovaizdį.

Klaipėdos planas šiandien

Žvelgiant į šiandieninį Klaipėdos planą nesunku suvokti, kur kokie istoriniai priemiesčiai vyravo: jie susitelkę aplink istorinę Klaipėdos pilį ar plyti palei šiaurinę ir pietinę Kuršių marių dalis. Dabartinis miesto planas gana aiškus – į miesto centrą veda trys išilginės gatvės: Minijos, Taikos pr. ir Šilutės pl. Baltijos pr. yra pagrindinė gatvė, leidžianti miestui tiesiogiai susisiekti su kitomis vietomis. Yra ir kitų kelių, kuriais galima patekti ar išvykti iš miesto, pvz., Tilžės g. ar Liepų g. Dabartiniame miesto centre (istoriniame Fridricho priemiestyje) yra žymiai tankesnis gatvių tinklas ir užstatymo pobūdis nei Krūmamiestyje ar Vitėje, kur kvartalai erdvesni ir netaisyklingi.